RITA VINCIŪNIENĖ

     Praeinu pro pulkelį karštai besiginčijančių lietuvių, kažką klykaujančių, kažką įrodinėjančių, atidžiai sekančių simbolinio tiesos ir teisingumo ieškotojo Antano Terlecko rankų mostus, piktais žvilgsniais apmėtančių juodu nikeliu tviskančią automašiną, prišliaužusią prie buvusių ELKAPĖ rūmų. Tik pagaunu aštrų oratoriaus žvilgsnį, palydintį mane — praeinančią.

     Praeinu pro jau kur kas didesnį būrį (o gal minią?) piliečių, apspitusių įėjimą į Arkikatedrą ir belaukiančių tuoj tuoj pasirodysiančio šiandien inauguruojamo prezidento, todėl spaudžiančių kas puokštę (o, kiek ji nūnai kainuoja!), kas kietai sugniaužtą kumštį. Praeinu pagavusi vienoj pusėj patenkintomis šypsenomis spindinčius (o, kokius, regis, sočius!) veidus, o iš kitos pusės išgirdusi prikimusiu balsu skanduojamą Putiną:

     Jūs žengiat nuožmūs ir pikti...
     Kur krenta jūs šešėlis,
     Ten džiūsta...
     Po švinine jūs koja
     ... akmuo vaitoja.
     Nuo jūs burnų nuodingo kvapo
     Vaiduokliai...
     Klaikiam šios žemės pragare...

     Vejasi mane šios kraupios eilutės, todėl skubu skubu skubu praeiti. Pro Arkikatedrą, kur vakar taip tyliai, nuoširdžiai ir ramiai melstasi, kur palenkta galva po senuko kunigo ištiestu pelenų žiupsneliu su negailestingu, bet tvirtu DULKĖ ESI ... MEMENTO ... Praeinu.

     Praeinu pro lietuviškos spaudos kioskus, pro įvairiaspalvėmis užsieninių cigarečių dėžutėmis nukarstytas, žibančia tviskančia importine kosmetika pasidabinusias, klykiantį lambadinį vakarietišą triukšmą šimtais gyvą dvasią užmušančių decibelų galingumu beskleidžiančias lietuviškų miškų medžio būdeles. Gal nusipirkti kokį laikraštį? — suabejoju, bet akis išsigąsta įvairiabalsiu choru brutaliai rėkiančių antraščių: VALDŽIA AŠ NEBETIKIU... VORATINKLIS RAIZGO... AR STREIKUOS... MEILĖ, EROS VISUOMENĖ... KGB_ VAKAR, ŠIANDIEN, RYTOJ... PRITRUKO KARSTŲ... ir pagaliau: NEMYLIU LIETUVIŲ TAUTOS! — parašė didžiulį traktatą šia tema pažįstamas poetas. Todėl praeinu pro antraštes, pro laikraščius, pro cigaretes ir kosmetiką ir sustoju prie susirietusios, sibirietiška skara apsimuturiavusios (rusė? lenkė?) moterėlės, prisiglaudusios Aušros Vartų pamūrėje. Spraudžiu į delną apskurusį lietuvišką banknotą, kažkodėl mosteliu ranka į nuoširdų, regis, PUSTJ BOH PAMOŽET, PUSTJ BOH... ir jau kopiu prie Aušros Vartų Motinos. Čia nebepraeisiu, čia sustosiu, čia nuoširdžiai būsiu savimi ir pasišnekėsiu. Ar mano skundas bus užgirstas? Skundas, kad praeinu, kad nebesustoju, kad laukiu... oi, kaip laukiu...

     — Laiminga tu, kad turi kam nuoširdžiai viską pasisakyti, kad gali melstis, kad gali kasryt kryžiaus ženklu palabinti save. O aš, prisipažinsiu atvirai, to negaliu, nekyla ranka žegnotis, patikėk, nekyla... — iki ašarų graudžiai jaudindamasis išpažįsta man savo nerimą seniai bematytas beregėtas ir dabar taip, regis, atsitiktinai sutiktas mokytojas Stepas iš provincijos. O akys didelės, gražios ir tokios liūdnos liūdnos. Veidas randėtas, petys perkreiptas (žinojau — po avarijos), balsas prislopęs — nė ženklo buvusio optimizmo, pakilumo, šviesos ir skaidrumo. Pasipasakoja: ne šiaip sau jį stuktelėjo, einantį prietemoj gatve pravažiuojanti mašina. Sako, tai buvo vietinio jauno, energingo piliečio vairuojama mašina. Kažkas matė, kažkas numerį užsirašė, prokuratūroj buvo užvesta byla, bet paskui kažkur užsimetė. Vėliau pats kaltininkas pakliuvo į avariją ir gerokai susitraiškė. “Dievas yra!” — nutarė žmonės.

     “Nereikia, žinoma, kelti viešumon. Ne žmogus mane pervažiavo, - vėl aiškina kolega Stepas. — Raktikaulį sutraiškė, smegenis sutrenkė ir gulintį šaligatvio pakrašty ne žmogus mane paliko. Pati sistema, prigaminusi štai net tokių žmonių, mane parbloškė, sutraiškė ir numetė... Viskas būtų gerai: kūno žaizdos užgijo, iš naujo išmokau vaikščioti, ir atmintis pradeda sugrįžti, tik va — eiti į bažnyčią, klauptis ir žegnotis negaliu... Dar negaliu... Palauksiu. Mamą palaidojau praėjusį pavasarį... insultas. Seserį į psichiatrinę išvežiau ... seniai reikėjo, bet vis nesiryžau”... — vardina ir vardina žaizdotas savo buities ir būties negandas kolega Stepas iš provincijos.

     Net nepajutom, kaip apie mus virte užvirė aštri pedagogų kova su lektore, atėjusia iš Švietimo ministerijos supažindinti kolegų su Lietuvos mokyklų reformos koncepcija. “Jūs nusilenkti turit šiems žilagalviams už tai, kad jie visą gyvenimą atidavė mokyklai!” — remia prie sienos lektorę iš visos Lietuvos suvažiavę mokytojai. “O kaip mes sužinosim, kam dėkoti, o ką gal ir iš mokyklos išeiti reikia paraginti, jei neorganizuosim seminarų, pokalbių, klausinėjimų, egzaminų?!” — atsišaudo šmaikščialiežuvio kolegos Romo pakrikštytoji “ministerijos rožė”. O Stepas žvilgteli į mane tomis didelėmis ir labai liūdnomis akimis, nusišypso dar liūdniau ir tyliai sušnibžda: “Kaip gerai, kad esu išmokęs vieno —    tylėti. Tylėti, kęsti ir laukti”. “Taip Stepai, —    pritariu, — ir aš šito jau mokausi. Tik ar tu žinai, ko mes laukiam?” — “Pabaigos!” — šypteli kolega. “Va, ne — nuginčiju, — negalima taip beviltiškai į viską žiūrėti, laukti reikia, palaukti reikia...” — beprasmiškai vapu, supratusi, kad čia aklavietė, kad reikia elgtis kitaip, kad reikia visų pirma padėti sau, o paskui — kolegai Stepui, o paskui — savo dukroms, savo mokiniams, o paskui — visiems kitiems, kuriems reikalinga mano parama. Kokia paprasta juk, bet užtat kokia elgetiška yra pagalba Aušros Vartų pamūrėj prisiglaudusiai moterėlei. Ir kokia sudėtinga, kokia sunki ir... ne, nesakau — beviltiška! — vargu ar šiuo metu paveiki pagalba sau pačiam, dar vis aklai besidairančiam, dar vis ne viską suprantančiam, dar vis tebelaukiančiam...

     — Citrina padeda atmintį susigrąžinti, — nei iš šio, nei iš to sako man Stepas, — tik ji dabar brangi, man neįkandama.

     Todėl aš kitą dieną bruku į Stepo delną atsisveikinimui geltoną citrinos vaisių: “Par-sivežk namo, lauktuvių, — sakau, nes aš dar galiu sau leisti tokią pramogą nūdienės Lietuvos situacijoj... Nes man kiti padėjo. Aš kitam padedu... Ir visi kartu mokomės ramaus laukimo”.

     Kartu su visa Lietuva, kuri taipogi jau seniai laukia... Nualinta, nusiaubta, nuniokota slepia po netikėtai iškritusiu vasario sniegu žaizdotą savo kūną ir laukia. Nusagstyta bestogiais buvusių kolchozų fermų griaučiais, pūvančios ir, regis, niekam nereikalingos medienos kirtavietėmis apsinuoginusi, išraižyta sovietinių tankų vikšrais tokiose gausiose, — ypač saulėtame, smėlėtame pajūryje, — raudonosios armijos stovyklavietėse, nūnai tuštėjančiose ir tučtuojau vietinių plėšikų nusiaubiamose... Tokia Lietuva laukia. Nutilusių ir klaikiomis išdaužytų langų angomis spoksančių gamybinių monstrų Lietuva, Lietuva, sukimšta į vėžlio žingsniu besivarančius ir juodus dūmus spjaudančius autobusus, vis dar nelietuviškai besikeikianti ir šaligatviuose besispjaudanti Lietuva, po eiles parduotuvėse besikumščiuojanti ir turgų aikštėse besistumdanti Lietuva, naktų naktis pralaukianti ir trokštanti (vieno, tik vieno!) per sieną prasmukti su paskutinėmis lietuviškų lašinių paltimis, su paskutiniais iš po žemių išknistais vario laidagaliais, su dar užsilikusio lietuviško lino rietimėliais prasmukti per sieną trokštanti Lietuva, savų, lietuviškų, vandalų nuniokotų, nusiaubtų (sulaukėm net ir šito!) kapų kapelių,     kryžių kryželių Lietuva laukia.

     Laukia. Pusė, rinkimuose žymėjusi kryžių už tvirtą buvusio sekretoriaus figūrą (“gėda prisipažinti, kad balsavau už sekretorių!...” —    nugirdau autobuse), laukia: tik jis — visagalintis! savas! tikras! — padės, išgelbės, išves į tiesų kelią ją — Lietuvą. Kita pusė, viltingai brėžusi kryžių ties iš užjūrio atvykusiu pretendentu tebelaukia, kad nepamirš jie —    geraširdžiai milijonieriai adamkai ir protingi lozoraičiai — ir sugrįš gelbėti jų Lietuvos. O ko laukia kiti, numoję į kryželius ties viena ar kita pavarde ir prasitarę — tyliai tyliai, bet prasitarę: “Niekas mums nepadės, jei mes patys sau nepadėsim!” Ko laukia šie lietuviai? Tarp kurių aš? Balsavau, tiesa, už pretendentą iš užjūrio, ir aš, ir mano dukros, ir artimieji tik už jį, bet ne todėl, kad lauktumėm dolerinės pagalbos iš Vakarų. Taip darėm dėl labai paprastos formulės, susikurtos bestebint priešrinkiminius debatus teleekrane: laidos vedėjas paklausia užjūrio pretendentą ir užgirsta tiesų, dalykišką, logišką atsakymą — Lietuva klauso, bet nesupranta... laidos vedėjas suteikia teisę vietiniam pretendentui pakomentuoti atsakymą, užgirsta maždaug tą patį, tik išverstą įpraston sovietinėn kalbon su penkiasdešimt metų girdėtais pažadais — Lietuva atsidūsta, Lietuva supranta! “Noriu originalo, nereikia man sovietinių vertimų!” — nutarėm su savo dukrom ir žinodama, kad būsim tarp pralaimėjusiųjų, parsinešiau plakatą su spalvota pretendento nuotrauka. Kabo jis dabar prieš mane, pasižiūriu į ramų protingų akių žvilgsnį — ir drąsiau darosi laukti. O juk jis suprato, kas yra atsitikę su Lietuva, suprato, paklampojęs purvinais kaimo keliukais, aplankęs sukriošusias senutes, prasigėrusias buvusių kolchozninkų šeimas, suprato, kur dabar yra Lietuva. Suprato, ko dabar reikia Lietuvai, ko ji laukia. Juk ne dolerių — jie neišgelbės tautos vien jau todėl, kad kiekvieną tokios pagalbos mosto akimirką nusės ne ten, kur reikia, ir padės ne tiems, kuriems dabar būtina parama.

     Taigi Lietuva ne dolerių laukia, Lietuva laukia pagalbos, prikelsiančios jos puolusią dvasią. Lietuva laukia: bene sugrįš Jėzuitų kuriamo Universiteto laikai, kai bažnyčių skliautai griaudėjo išmintingais ir veiksmingais SIRVYDO pamokslais — ir išvaikys tada pamaiviškus kaip amaro priplūdusių į sales, auditorijas, aikštes sektų pastorius ir vadovus. Lietuva laukia: bene išnešios savo įsčiose pasišventėlius daraktorius bei knygnešius, kurie net šimtmečius polonizuojamos ir rusifikuojamos Lietuvos dvasią pakėlė ant savo pečių, patys pasirinkę Sibiro šalčius, badą, mirtį — ir ateis tada į lietuvišką mokyklą nuoširdus, humaniškas, doras ir tikėjimo mokantis vaikus žodis ir užims prisitaikėliškumo išmokusių, ateizmu užraugintų, sovietinio sadizmo išauklėtų vietą. Lietuva laukia: bene rasis ar iš užjūrių sugrįš atkaklūs valančiai, deimančiukų ieškotojai vaižgantai, turėtų su kaupu jėgų ir apaštalauti, ir tautą blaivinti, ir profesoriauti, ir TĖVYNĖS SARGUS leisti — ir nuščiūs, nutils, į iškrypėlišką ragą susitrauks tada banevičiaus firmų skleidžiama, pundų pundais, debesų debesiais nugulusi spaudos kioskų prekystalius purvina “centų” pornografija, rėksminga “europos” afiša, “saldainiukų” balaganas, grėsmingas “vakarienių” DANTIS UŽ DANTĮ... Lietuva laukia. Apsivalymo. Tikro, doro, švaraus ir ramaus — be kraujo, pykčių, šmeižtų: taip, kaip mokėjo ir, tikiu, tebemoka tikras krikščionis.

     Šį rudenį Lietuva laukia Švento Tėvo iš Romos vizito. Ar ši diena sutaps su didžiąja Dieviškosios Dvasios grįžimo į Lietuvą data? Lietuva laukia. Tebūnie tai paskutinis ir didysis jos LAUKIMAS.

■ Vyskupų rūmai Vilniuje vyriausybės nutarimu yra grąžinami Vilniaus arkivyskupijai, bet iš jų vis dar neišsikrausto “Respublikos” laikraščio redakcija. O ir išsikrausčius rūmai bus reikalingi didelio remonto. Abejojama, ar prieš popiežiaus atvykimą jau galės juose apsigyventi Vilniaus arkivyskupas ir ten priimti visos Lietuvos aukštąjį svečią.