ALGIRDAS PALIOKAS, SJ
Kančios paslaptis
Savo laiške kančią skiri į dvi: gerą ir blogą. “Kančia, kuri daro žmogų tobulesnį, išmintingesnį”, yra gera. “Bet yra beprasmiška kančia, kurios, aš manau, Dievas man tikrai nelinki, nes jis mane myli”.
Na ir paradoksai toj mūsų žemėj! Dievas nelinki, nenori kančios, o ji, nieko nebodama, užgriūna žmogų ir tiek. Jo mylimus žmones kažkas turi teisę kankinti, o jam belieka tik gailingai žiūrėti į milijonus beprasmybių, kurių srauto niekas negali sulaikyti.
Venecija iš lėktuvo.
O buvo laikas žemėje, kada ne tik kančios, bet ir jokio nemalonumo, nuovargio ir mirties nebuvo... Gyvenimas — vien tik vienas kitą keičiančių malonumų grandinė — be mirties pereinantis į amžinybę. Kas sukūrė blogį? Ar Dievas? O ne! Tai rojaus žmogus, nusižengdamas Dievo draudimui, pašaukė į buvimą visą tą blogį, kuriame žmonija murdosi. Taigi ir nuodėmė kuria, bet visada blogį. Tu klausi: “Kodėl Bažnyčia mane saugo nuo nuodėmės, o ne nuo tos (beprasmiškos) kančios?” Bet kančios be nuodėmės nėra ir būti negali. Angelai, išlaikiusieji bandymą, kančios nepažino ir niekada jos nepatirs. Nepaklausiusieji Dievo — kentės amžinai. Ar gali sprogdama branduolinė bomba nepadaryti jokios žalos? Užtai Bažnyčia ir saugo žmogų nuo to “sprogimo”. O kas gali apsaugoti nuo pasekmių?! Pirmiesiems tėvams Dievas pranešė, kas gali sunaikinti rojų, o mes jau nuo kūdikystės žinome, jog nusikaltimą seka bausmė. Pirmoji nuodėmė mūsų planetoje susprogdino žmogaus jokių žemiškų jėgų nepažeidžiamą laimę ir nemirtingumą, nuskurdino fizines, intelektualines ir dvasines jo galias, sunaikino kelią į dangų ir t.t. “...žemė bus prakeikta dėl tavo pasielgimo: varguose tu iš jos maitinsiesi per visas savo gyvenimo dienas... Savo veido prakaite valgysi duoną, iki nesugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Nes dulkė esi ir į dulkę pavirsi” (Prad 3,17). Net ir mažiausia nuodėmė yra lyg granata, sviesta į kurį nors gėrio kampelį. Nuodėmė su nuodėme nekovoja. Jos priešas yra gėris, kaip piktosioms dvasioms — Dievas. Nepamiršk, kad į Gėrio sąvoką įeina visa, kas gera, tame tarpe ir laimė, ir meilė. Kiekviena nuodėmė, kiek ji pasiekia, naikina gėrį, meilę Dievui ir artimui, ir net tą šventą mergaitės svajonių meilę, kurios gal dar nėra, kuri dar kelyje, jau dabar skriaudžia tuos, kurie miega tavyje, kurie trokšta saulės, dangaus... Nuodėmė ne tik kėsinasi, bet, kiek tik gali, naikina ir esamą, ir būsimą gėrį.
Nemaža jaunimo dalis tenkina savo meilės geismą bei seksualinį potraukį tiek savo vaizduotėje, tiek atitinkamais reginiais, tiek veiksmais. Ir tai laiko normaliausiu dalyku, nes tuo, esą, niekam nekenkią. Betgi šios rūšies nuodėmės beveik visada sunkios, vienu akimirksniu nutraukiančios ryšį su Dievu. Taip sunaikinus meilę Dievui, meilė žmogui palaipsniui sunyksta. Tačiau meilės vieta net ir “branduolinio grybo” nusiaubta nelieka tuščia. Blogis prigyja visur. Ten įsikerojusi savimeilė ir egoizmas daro ir patį žmogų nelaimingą, ir su juo gyvenančius. Neturįs meilės žmogus negali to perduoti savo vaikams, ko pats neturi. Ir taip į palikuonių “medį” įauga egoizmas su visa puokšte jam gretimų ydų. Tapę tėvais stebisi: kodėl vaikai tokie savanaudžiai, nedori ir nedvasingi? Dažniausiai tėvų ydos vaikuose padidėja ir ne vieną kartą.
Sugrįžkime prie kančios priežasčių. Aišku, jog bene didžiausią kentėjimų dalį iššaukia pats žmogus. Kitą — ydų apsėstieji. Dar kitą — įgimti trūkumai, ligos, nelaimės...
Tai argi Dievas kildina kančią? Jau rojuje Dievas pavedė žmogui valdyti visą kūriniją. Kartu Dievas pamokė, kaip viskuo naudotis, kad laimės nepražudytų. Suklydo žmogus rojuje, o mes klystame vos ne kiekviename žingsnyje. Mažai klystantys nežymiai kankina kitus. Daug klystantys — plėšikauja, narkotizuojasi, prageria savo ir artimųjų laimę ir pan. Jie — kitų kankintojai ir net žudikai (ir negimusiųjų).
Kančią Dievas leidžia, bet jos nekuria. Tuo pasirūpina Dievo ir žmogaus amžinas priešas — melo ir nuodėmės tėvas. Tačiau Dievas, leisdamas blogį, visada suteikia galimybę jį įprasminti, duodamas žmogui viską, kad jis galėtų blogį panaudoti geram. Yra toks žodis, dažnai pasikartojantis, kurio mes nebeišgirstame — tai išganymas. Jis reiškia leidimą ir vertumą įeiti į amžinos meilės karalystę. Kad į ją patektume, kad ten būtų ir tie, kuriuos mylime ir dar mylėsime, kartais reikia atsiteisiančios — išganančios kančios. Tik dieviškasis sielų Gydytojas geriausiai žino, kokių vaistų kam reikia ir kurie padės.
Kančia visada turi prasmę. Peržvelkime žmogaus gyvenimą apimančias sritis.
Fizinis skausmas aliarmuoja pavojų sveikatai, o kartais — gyvybei. Galbūt visos ligos būtų išgydomos, jei tik žmogus galėtų pajusti pačią jos pradžią. Vėžys tuo ir pražūtingas, kad pradžioje nesukelia skausmo.
Moraliniam — dvasiniam žmogaus gyvenimui pasisekimas, išaukštinimas, gerovė veikia pražūtingai, o kančia atveria akis. Net pesimizmo atstovas Schopenhauer tvirtina: “Kai likimo smūgių paliestas ir skausmo prislėgtas asmuo atsiduria ant bedugnės krašto, neretai atsikvošia ir iš naujo suranda savyje jėgą gyventi ir kovoti”. Skaudūs išgyvenimai kartais pažadina genialiai kūrybai. Prisiminkime Dostojevskį, Mikelandželą, Bethoveną ir kitus.
Kančia skaistina sielą. Nereikia pamiršti, jog išpažintis atleidžia nuodėmes ir dalį bausmių už jas. Kita bausmių dalis lieka žemiškam gyvenimui ir skaistyklai. Kančia, atgaila, geri darbai tą bausmę mažina. Žemėje žymiai lengviau atsiteisti negu skaistykloje. Kaip negalima lyginti šviesos poveikio ir ugnies poveikio, taip negalima palyginti ir kančios žemėje su kančia skaistykloje. Todėl šv. Augustinas meldė: “Dieve, plak mane čia, degink mane čia, bet pasigailėk amžinybėje”.
Kančia praturtina tuo, ko reikia, kad patektume į meilės karalystę. Į kančios sampratą plačiąja prasme įeina ir geri darbai, paprastai pareikalaujantys išsižadėjimo, pasiaukojimo, jėgų, laiko, sveikatos... Bet už tai: “Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę! Nes aš buvau išalkęs, nuogas — mane aprengėte...” (Mt 25,34-36). Meilės karalystę žmogus turi užsitarnauti, gyvenimą ir talentus panaudodamas geram, nes “kiekvienam, kas turi, bus duota, ir jis turės su perteklium, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi” (Mt 25,29). Dvasingiausieji žmonijos žiedai — šventieji neskirstė kančios į gerą ir beprasmę. Kiekviena kančia jiems buvo didžiausias turtas, nes jie suprato kančios paslaptį. O mes? Ar išdrįstume kartu su šv. Avilos Terese prašyti: “Viešpatie, leisk arba kentėti, arba mirti!”
Kančia tobulina. Kiek daug šiais laikais kalbų apie dvasingumą ir nė žingsnio jo linkui. Kodėl? Tai nelengva. Ar lengva motinai lauktis, gimdyti, auginti ir auklėti? Bet to rezultatas — naujas žmogus. Meilės karalystėje mums paskirtas be galo didelis laimės laipsnis. Jo pasiekimui mums ir duotas gyvenimas. Ir mums pasiseks, jei viską koncentruosime į Dievą. Kristus įsakmiai į ten ragina žodžiais: “...būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48). Ir kelią į tą meilės laimės laipsnį taip pat nurodė: “Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi” (Mt 16,24). Tai štai ką Dievas yra mums parengęs ir ko iš mūsų tikisi. O mes netikime savimi, antgamtine, mus keliančia galia, mes nedrįstame atsiverti Viešpaties veikimui ir atsiduoti jo vedimui. Dievas trokšta žmogaus visa savo meilės galia. Jis tiki ir pasitiki Tavimi, manimi ir mumis visais, kad mes realizuosime jo amžinąjį planą, kad mes tapsime tuo, kuo turime būti.
“Tepasiima savo kryžių” — t.y. visas geras ir blogas, prasmingas ir beprasmes kančias. Beje, Dievui nėra nei blogų, nei beprasmių kančių. Tokias jas padaro žmogus, jų nepriimdamas ir nesekdamas nukryžiuotu savo Mokytoju ir Vadu.
Priimta manyti, jog kančia žmogų apiplėšia. Tada motinystė — apiplėšimas! Kuo daugiau vaikų, tuo daugiau apiplėšimų. Tuomet sektų, jog netekėjusios ir vyrai — laimingiausi žmonės pasaulyje. O yra priešingai. Kančia žudo laimę! — tai prietaras, vertas šiukšlių dėžės, o ne žmogaus širdies! Kiek žmonių pasaulio istorijoje buvo ir yra laimingi ligose ir kančiose! Įprasmintas kryžius — nebe kryžius!
Tu dar neseniai peržengei savarankiško, atsakingo gyvenimo slenkstį. Kiek daug ne tik šviesių, bet ir tamsių akimirkų laukia Tavęs. Sunkiam momentui atėjus, prisimink, jog susitikai su Dievo paslaptimi, norinčia kažką svarbaus Tau pasakyti arba trokštančia Tau būti lieptu per bedugnę. Žmogiškasis protas šauks “kodėl!” O Tu jo neklausyk. Susikoncentruok, prašyk Dievą pagalbos ir bandyk tą paslaptį suprasti. O jei kartais nepavyktų, prisimink, jog Tavo Tėvas danguje viską mato ir žino. Jam nėra beprasmių kančių. Juk svarbiausia, kad Dievui jos prasmingos. Ir tai mes tikrai žinome.
Kaip dažnai kančia padeda savo šauksmu: budėk! Nes žemės kelyje Tavęs tyko kiekvieną bandančioji pirmųjų tėvų dalia. Kančia, plačiąja prasme, yra dar ir tam, kad nuolat primintų, jog esi bandoma, viliojama, gundoma, kad kartais negriautum ir nesugriautum galimybės įeiti į amžino džiaugsmo ekstazę.
Ar Dievas myli Tave?
Mergaitei jokia naujiena, kad meilė persekioja. Nesvarbu, kad gerbėjas ir juokingai kartais pasielgia, mergaitei aišku, kad ji yra jo dėmesyje. Štai kad ir Tavo nerimas, paskatinęs rašyti, iššaukęs atsakymą, ar tai nėra tokios pat galios šauksmas, kurį per daugelį mylių išgirdo Džeinė Eir, ir Tu jį taip pat išgirdai. Tu rašai: “mane persekioja mintys...” Ne, ne Tavo mintys. Tave “persekioja” Dievas. Mylintysis negali nematyti sunkioje situacijoje mylimo žmogaus. Būdamas Tavo metų, savo lektūroje užtikau mintį, kad jeigu žmogui reikia patarimo, o galįs jį duoti yra net už jūrų, tai Dievas padarys, kad jis atvyktų ir patartų. Tavo aplinkoje nebuvo to žmogaus, o Dievas patarimą atsiuntė net iš už Atlanto, nes Dievas kaip tik yra Tas, kuris Tave tikrai myli.
Skaitydama knygą “Dievas ir žmogus”, rasi tokį skyrių: “Be Bažnyčios nėra išganymo”. Kodėl taip kategoriškai? Primenu Kristaus, sutapatinusio save su Bažnyčia, žodžius: “Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles ir įmes į ugnį...” (Jn 15, 6). O apie priklausančius Bažnyčiai Kristus sako: “Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15,5).
Tos nelaimingos išpažinties TU buvai nusviesta į pergyvenimų kančios verpetą, kuris, kaip dabar aiškiai matai, gana žymiai “susuko” Tau galvą. Norėtum kažką daryti, ar ne tiesa? Pirmiausia iš visos širdies atleisk tam kunigui: “Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškas Tėvas atleis jums” (Mt 6,14).
O dabar pažvelk į jaunesnę už save mergaitę iš Liurdo susitikimo su antgamtiniu pasauliu: “Ponia (Marija) lyg apkabindama ištiesia rankas, Bernadeta pajunta, kaip ją užliūliuoja nepaprastai malonus saldumas, tarytum begalinis mieguistumas, iš kurio pabusti reiškė vėl sugrįžti į šiurpų, svetimą pasaulį. Ji bijo to prabudimo... Iš priekio prišokusios mergaitės pamato pasikeitusį Bernadetos veidą. Tačiau tai jau visai kita, ne Tuanetės sesuo, visai kita būtybė, savo nepasotinamą žvilgsnį įsmeigusi į nišą. Akys žiūri įtemptai, nemirk -sėdamos. Vyzdžiai išsiplėtę, dar tamsesni negu paprastai, akių baltymai tiesiog spindi. Veido oda taip išsitempusi, kad smilkiniai ir žandikauliai net išryškėję... Jos seserį išgąsdina bekraujė veido spalva. Ir vis dėlto veidas nuostabiai gražus”. Po antrojo pasirodymo matome tai, “kas įvyko tarp Ponios ir Bernadetos. Dabar jų draugystė tapo labai intymi ir tvirta. Ankstesnieji apsvaigimo ir susižavėjimo jausmai peraugo į pilnutinį atsidavimą. Nuo šiandien Bernadetos Ponia tapo ne vienkartiniu, pasibaigiančiu stebuklu, bet nuolatiniu jos turtu”. (F. Verfelis “Bernadetos giesmė”).
Pamatėme bent šiek tiek, kaip žmogus jaučiasi intymiame sąlytyje su antgamtiniu pasauliu. Jei nuo jo priklausytų, jis niekada to ryšio nenutrauktų. O kas toliau? Kito Marijos pasirodymo metu ištryško šaltinis, kurio vandens dėka žmonės gauna neretai net stebuklingą Dievo pagalbą. Visa tai vyksta katalikų Bažnyčioje, kurios visus nuostatus Bernadeta tobulai vykdė. Dar didesnės vienybės su Dievu trokšdama, ji pasirenka vienuolinį gyvenimą. Jos kelio į tobulumą tikrumas užantspauduotas pomirtiniu šventąja paskelbimu, o tai reiškia, kad ji tikrai yra danguje. Krikštu ji gimė dangui, per visą gyvenimą Bažnyčios vadovaujama sekė Kristų, po mirties apdovanota be galo didžiu meilės laipsniu jo karalystėje.
Kuo greičiau pradėk skaityti Šventąjį Raštą. Tau atsiskleis begalinio žavesio kupinas Kristaus asmuo. Ir tikiu: Dievas atsiųs Tau norą pabandyti dar vieną kartą. Tau pasitaikys geras kunigas, nes tokių dauguma. Prieisi išpažinties ir šiuo susitaikinimo sakramentu įžengsi į Tau naują Bažnyčią, kurioje Tau bus šviesu ir gera.
(Pabaiga)