Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Antanė Kučinskaitė

     Katekizmas nuo seno skelbia svarbiausią tikėjimo tiesą: Yra vienas Dievas trijuose Asmenyse.Pripratome prie tokio vietininko ir nebejaučiame, kad jis nepritampa prie lietuvių kalbos sintaksės polinkių. Teologai galėtų apsvarstyti, ar čia netiktų įnagininkas: Yra vienas Dievas trimis Asmenimis. Tačiau geriausia vartoti sudurtinį būdvardį — TriasmenisDievas (plg.: tritomis žodynas, dvidalė apysaka, plačiašakis medis...)

     Buvome pratę duoti vaikams klausimą: Kam gyvename ant žemės? Prielinksnio antjau senokai turėjome atsisakyti. Juk išmokome naujoviškai “Tėve mūsų” maldoje sakyti: Teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.Tad ir katekizmo klausimui to prielinksnio antnereikia: Kam gyvename žemėje?

     Taisytinas ir šio klausimo atsakymas: Kad pildydamiDievo valią nueitume į dangų. Lietuvių kalbai netinkama reikšme pavartotą pildyti turime pakeisti veiksmažodžiu vykdyti.Taigi Dievo valią vykdome,ne pildome!

     Mes neįstengtume gyventi pagal Dievo valią —    laikytis visų Dievo ir Bažnyčios įsakų, išvengti nuodėmių, jei mūsų nestiprintų antgamtinėpagalba, kurią vadiname Dievo malone. Senesniuose katekizmuose rašoma: viršgamtinėDievo pagalba. Priešdėlis virš— lietuvių kalbai čia netinka!

     Ne visai gerai katekizmuose nusakoma vaikams Angelų Sargų paskirtis. Angelai, kurie sergstižmones, vadinasi Angelai Sargai. Tarminė esamojo laiko forma sergstikeistina į bendrinės kalbos norminę lytį sergi.Be to, angelo Sargo uždavinys ne tik sergėti jam paskirtą žmogų nuo pavojų, bet ir padėti jam melstis, stengtis būti geram. Juk ir maldelėje prašome, kad Angelas Sargas mus nuvestų į dangų. Todėl reikėtų Angelų Sargų paskirtį vaikams nusakyti plačiau: Angelai, kurie globojažmones ir sergi juos nuo pavojų,vadinasi Angelai Sargai.

     Šiek tiek reikia patikslinti Dievo teismų terminus. Pirmasis teismas, tuojau po mirties, katekizmuose paprastai neturi specialaus pavadinimo, o antrasis — pasaulio pabaigoje būsimas teismas —    vadinamas paskutiniuoju.Šis terminas netikslus: jeigu iš viso tėra du teismai, tai netinka antrąjį vadinti paskutiniu.Katalikų šeimoms skirtajame katekizme “Mūsų tikėjimo šviesa” (V.K. 1980) parinkti labai taiklūs terminai: pirmasis vadinamas asmeniniuteismu, antrasis — pasaulio pabaigos — teismas vadinamas visuotiniuteismu.

     Norime taip pat priminti, kad šv. Mišias galima tik užprašyti,o ne užpirkti,kaip dažnai girdime sakant! Šv. Mišios — ne prekė, kad galėtume jas pirkti, užpirkti!Juk šv. Mišių auka — tai paties Išganytojo Jėzaus Kristaus kryžiaus aukos sudabartinimas. Tai malonių versmė — anaiptol nepalyginama su jokiomis žemiškomis vertybėmis. Ta proga duodama kokia sumelė nėra kaina ar užmokestis, o auka kunigui pragyventi.

     Iš katekizmo esame išmokę, kad sekmadieniais ir šventadieniais turime pareigą išklausyti šv. Mišias. Taip mokome ir vaikus. Šis veiksmažodis nenusako mūsų pareigos. Išklausytigalima paskaitą, pranešimą — vadinasi, pasyviai laikantis suvokti ausimis. Apie šv. Mišias taip pasakyti per maža. Mūsų pareiga įsijausti į šv. Mišių aukų ir kartu su kunigu jas aukoti! Taigi mes turime dalyvauti šv. Mišiose. Mažiems vaikams, žinoma, tai sunku išaiškinti, bet dabar, kai leidžiama mokyklose dėstyti tikybą, vyresnėse klasėse reikia nepagailėti laiko, kad išryškėtų šv. Mišių aukos prasmė, jų vertė, kad jaunuoliai tikrai išmoktų ir turėtų norą jose dalyvauti atsakinėjimu, giedojimu, įsijautimu.

     Svarbu išryškinti dvi pagrindines šv. Mišių dalis: Žodžio liturgiją ir Aukos liturgiją. Teko matyti katekizmėliuose vartojamą čia terminą liturgika: Žodžio liturgika, Aukos liturgika. Toks terminas su formantu -ika šiam tikslui netinka. Liturgika yra liturgijos mokslas! O šv. Mišios juk yra pati liturgija.

     Per Žodžio liturgiją šv. Mišių dalyviai pirmiausia apvalo sielą, sužadindami gailestį dėl nuodėmių, tada garbina Dievą, klauso Dievo žodžių — pranašų ir apaštalų raštų bei pačių Evangelijų skaitymo, išpažįsta tikėjimą. Visuotinės maldos žodžiais prašo ne tik sau, bet ir visiems žmonėms malonių.

     Seniau pranašų ar apaštalų raštų skaitymas buvo vadinamas lekcija. Dabar šį lotyniškos kilmės žodį pakeitėme lietuvišku veiksmažodiniu daiktavardžiu skaitymas. O skaitomąjį tekstą vadiname skaitiniu. Sekmadieniais, šventadieniais ar šiaip kitomis iškilmingomis progomis, kai daugiau žmonių, skaitomi du skaitiniai. Po pirmojo skaitinio dar skaitoma ar giedama kuri nors psalmė. Po kiekvieno psalmės posmo šv. Mišių dalyviai atsakinėja priegiesmiu.

     Aukos liturgijos yra 3 dalys: atnašavimas, perkeitimas ir susivienijimas. Seniau buvo vartojami kitokie terminai: aukojimas, pakylėjimas, komunija. Aukojimas — per plati sąvoka: visos šv. Mišios yra aukojimas. O pakylėjimas išryškina ne patį svarbiausią šv. Mišių momentą. Kai duona ir vynas pasikeičia į nežemišką substanciją, — tai ir yra perkeitimas, o pakylėjimas — tai tik parodymas žmonėms to, ko iš tikrųjų mes savo žemiškomis akimis nesugebame pamatyti. Susivienijimas ir komunija — abu lygiaverčiai terminai: pirmasis lietuviškas, antrasis tarptautinis.

(“Kat. pasaulis”, 1990 gegužė)

■ Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje lankėsi Šv. Sosto nuncijus Lietuvai arkiv. Justo Mullor Garcia. Jis kalbėjo, kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti šios dienos seminaristas — ateities kunigas: būti tolerantiškas, išsilavinęs, mokąs kelias kalbas.