Spausdinti

CHIARA LUBICH

     “Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra” (Apd 2, 44).

     Apaštalų Darbų autorius, evangelistas Lukas, šioje frazėje aprašo trumpai, iš dalies idealizuodamas gyvenimą ankstyvosios Jeruzalės bendruomenės, kurios žmonės laikėsi kartu. (Žr. Apd. 4, 32-35).

     Šv. Lukui žmonių buvimas kartu turėjo dar gilesnę prasmę, negu tik paprastas suėjimas būti kartu toje pačioje vietoje. Toji prasmė jam reiškė Bažnyčios vienybę, kurią įkvepia Šventoji Dvasia. Krikštu ir tikėjimu Šventoji Dvasia veikia tikinčius Kristų taip, kad jie būtų vienos širdies ir vienos sielos. Šitoji vienybė išreiškia broliškos bendruomenės aiškią ypatybę dalintis materiališkomis gėrybėmis.

     Kada kai kurie krikščionys pardavę savo nuosavybę paaukodavo ją bendruomenės stokojantiems, šv. Lukas panaudojo tą jų pavyzdį, primindamas, kad toks aukojimasis turi skatinti krikščionių bendruomenę dalintis gėrybėmis. Tokiam dalinimuisi ankstyvoji Jeruzalės bendruomenė ir davė pavyzdį visoms busimosioms bendruomenėms.

     Bet toksai dalinimasis buvo paliktas kiekvieno asmens laisvam apsisprendimui. Krikščionys visuomet galėjo būti savo nuosavybių valdytojai. Tačiau, nors toksai dalinimasis gėrybėmis su stokojančiais ir nebuvo privalomas, turėjo logišką ir savaimingą išvadą, pagal kurią visi priklausė vienam Kristaus kūnui. Toje išvadoje kaip tik ir buvo krikščionių tikėjimo ir meilės visa stiprybė. Iš tikrųjų Jeruzalės bendruomenė ir buvo matoma liudytoja, kad naujo pasaulio kūrimas yra įmanomas. Tai buvo pavyzdys ir pradžia tos idealios visuomenės, kurią pranašai pranašavo ir kurią nepaprastu būdu pradėjo Jėzus. Tokią visuomenę charakterizuoja tikros draugystės dvasia, pagal kurią gyvena visi jos nariai, vieno Tėvo vadovaujami.

     Kaip mes galėtume gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Jie kreipia mūsų dėmesį į ypatingą vienybės svarbumą. Jie mums sako, kad mūsų bendruomenių vienybė negali būti menkinama, vadovaujantis tik geromis intencijomis. Ji turi būti matoma ir išreiškiama konkrečiais darbais. Tai reiškia, kad toji vienybė turi būti skatinama tuo, ką Jėzus pataria: bendra malda, gilesniu Žodžio supratimu, vadovaujamu dvasinių vadovų patarimais, abipusia vienų kitiems pagalba, padedant tuo supratimu vadovautis, ir tokiu mūsų gyvenimu, kurį maitina Kristus savo sakramentais.

     Toji vienybė turi būti ypatingai įkvepiama artimo meilės, kuri reiškiasi tarnavimu ir pasidalinimu dvasinėmis ir žemiškomis gėrybėmis. Toji meilė charakteringa tuo, kad ji užpildo kiekvieną trūkumą, mažina visokį nepriteklių, net ekonominį. Jėzus mus ragina dalintis mūsų santaupomis, kiek įmanoma, kad galėtumėm savo tarpe palaikyti lygybę. O mūsų meilė, Šventosios Dvasios apšviesta, parodys mums, kiek mes galime taip daryti.

     Taip palaikoma vienybė užtikrina mūsų krikščioniško gyvenimo nesiliaujantį gyvastingumą. Tada mūsų bendruomenės bus tokios, kurios galės patraukti visus priešingus Kristui, ypatingai visus tuos, kurie jį ignoruoja ar nuo jo pasišalino.

     Tokioje vienybėje stengiasi gyventi per 13 milijonų žmonių visame pasaulyje. O tos vienybės komentarai juos pasiekia per spaudą, radiją ir televizijos programas.

Iš anglų kalbos vertė Kostas Paulius