Vytautas Bagdanavičius, MIC
Pasauliečio žvilgsnis į kunigą
Katalikiškoje visuomenėje yra tokia apraiška, kurią vadiname kunigu. Tai yra reali apraiška, kurios negalima palikti be dėmesio jai. Kartais ši apraiška atrodo kaip nesuprantamybė, kartais kaip keistenybė, o kartais kaip šventenybė. Tačiau faktas, kad kunigas yra mūsų tarpe, mus verčia jį patyrinėti, kad geriau jį pažintume ir net galėtume juo pasinaudoti. To reikalauja ne tik mūsų išmintis, bet ir katalikiškas tikėjimas.
Jau tik dėl to, kad jis yra kitoks negu kiti žmonės, jis yra tam tikra įdomybė, verta didesnio tyrinėjimo.
Redaktorius papuošiamas tautine juosta jo kunigystės auksinio jubiliejaus proga. M. Vidzbelio nuotr.
Kunigas savo prigimtimi yra toks, kad jo negalima išaiškinti iš biologinių žmogiškumo apraiškų. Galima būtų bandyti kunigą išsiaiškinti psichologiškai, kaip tam tikrą žmogiškos dvasios apraišką, tačiau ir tokiu būdu kunigiškumo apraiška nebus visai pasiekiama. Kunigo reiškimasis yra tokio pobūdžio, kad jis atstovauja dalykams, išeinantiems toliau negu mūsų dvasiškos apraiškos. Taip yra jau ir dėl to, kad kunigo veikla yra ne tik individualinio, bet ir visuomeninio pobūdžio.
Taip pat negalima kunigiškos apraiškos sutalpinti vien dorinio veikimo srityje. Ir šiais, ir kitais laikais visuomenėje reiškėsi ir tebesireiškia įvairūs dorovinės veiklos atstovai. Taip joje yra dorinių auklėtojų, dorinių principų atstovų bei jų tyrinėtojų ir dorinės tvarkos pažeidimų baudėjų. Bet ir jų kategorijoje taip pat negalima kunigo veiklos sutalpinti. To negalima padaryti jau vien dėl to, kad kunigo veikla, nors reiškiasi kasdieniniame mūsų gyvenime, savo tikslais ir uždaviniais išeina anapus patirtinės tikrovės ribų.
Kunigas yra didelė mįslė, gyvenanti mūsų tarpe. Toks jis dėl dviejų priežasčių. Viena, jis yra dieviškų galių nešėjas, o antra, jis yra mūsų silpnybių dalininkas.
Susitikimo centras
Bandykime suprasti kunigą kaip paties Dievo įsteigtą centrą susitikti žmogui su Dievu. Žmogus ir Dievas yra dvi savaimingos realybės, bet tarp jų atstumas yra be galo didelis. Tai yra atstumas tarp žmogaus ir tarp to, kuris jį yra padaręs. Kadangi šie abu veiksniai yra savaimingos dvasinės asmenybės, tai ir santykio tarp jų negalima suvesti į medžiaginę priklausomybę. Esminio priešingumo tarp jų nėra. Tai reikia pasakyti labai stipriai, nes pavojus yra visada realus, kad šie santykiai gali išvirsti į priešingybių santykius.
Bet kadangi šie abu veiksniai yra savaimingi ir dvasingi, tai jau vien dėl to tarp jų santykių galimas labai didelis įvairumas. Be to, jeigu vienas iš jų yra begalinis buvimas, o kitas yra jo sukurtas buvimas ne tik dvasiniame, bet ir medžiaginiame pasaulyje, tai tarp jų santykių galimybė dar labiau išsitęsia.
Nebus per daug pasakyta, kad to santykiavimo begalybė gali eiti nuo vieno kraštutinumo ligi kito. Žmogus gali paneigti Dievą įvairiausiais būdais. Jis gali Dievą palaikyti nerealybe ir su juo nesantykiauti. Dėl to, ir šalia to, jis gali rasti įvairių formų save patį sudievinti. To savęs sudievinimo formos gali būti taip pat labai įvairios. Jis gali įvairias savo menkystes ar trūkumus suabsoliutinti, juos pakeisdamas iki dieviško galiojimo. Jis gali iš paties biologinio žmogaus ribotumo pasidaryti dievybę ir net žmogaus mirtį padaryti savo galutiniu išsipildymu ir tokiu būdu atmesti Dievą, kaip netikrovę, ir taip pat atmesti santykiavimą su juo.
Tokios yra kliūtys žmogui santykiauti su Dievu. Dievas panašių kliūčių santykiavimui su žmogumi neturi. Savo sukurtą protingą ir gerą būtybę - žmogų Dievas iš esmės negali atmesti ir santykiavimą su juo nutraukti.
Norime ar ne, kunigas stovi žmogaus ir Dievo santykių pusiaukelėje. Šiam tikslui jis turi neabejotiną Dievo įgaliojimą. Jo turima galia Dievo vardu atleisti nuodėmes yra aiškus Dievo įgaliojimas. Be to, vykdomas Dievo Sūnaus aukos pakartojimas, laikant Mišias, yra kita neabejotina jo savybė, liudijanti, kad jis nėra savavališkai pasiėmęs pareigas tarpininkauti tarp Dievo ir žmonių. Tą įgaliojimą krikščioniškoje santvarkoje jis yra gavęs iš Dievo. Taigi, jeigu į kunigą žiūrėsime kaip į susitikimo vietą tarp Dievo ir žmogaus, tai turėsime priėjimą prie kunigo.
Norint suprasti kunigo vaidmenį katalikiškoje visuomenėje, reikia pradėti nuo teisingo žmogaus būvio supratimo jo santykyje su Dievu. Žinoma, mes tikime, kad viso to gerumo, kas mes esame, tikra ir visuotine prasme, darytojas yra Dievas. Tačiau, antra vertus, mes esame savaiminga būtybė, atstovaujanti pati sau net santykyje su Dievu. Niekas kitas santykyje su Dievu negali mums atstovauti be mūsų pačių. Taigi net ir kunigas. Mūsų santykis su Dievu nėra palenktas jokiam automatiškam dėsningumui. Tai reiškia, kad mūsų santykio su Dievu negali būti be mūsų pačių dalyvavimo.
Kad santykis tarp žmogaus ir Dievo būtų gyvas, žmogui reikia peržengti neišmatuojamus tolius, kurie skiria tą būtį — visokio buvimo pagrindą. Dėl to žmogiška būtis, nors taip pat yra dvasinė, yra ne jos pačios, o kito padaryta, norėdama laimėti savo santykį su begaline būtimi, turi žengti per begalinius tolius.
Iš to, kad skirtumas tarp Dievo ir žmogaus yra begalinis, nereikia ir negalima daryti išvados, kad tarp Dievo ir žmogaus yra toks atstumas, kaip tarp būti ir nebūti. Taip negalima sakyti jau vien dėl to, kad ir Dievas, ir žmogus egzistuoja. Panašiai negalima iš to milžiniško atstumo daryti išvados, kad skirtumas tarp Dievo ir žmogaus yra toks, kaip tarp gėrio ir blogio. Taip pat negalima sakyti, kad skirtumas yra toks, kaip tarp pliuso ir minuso.
Bet kadangi tolis tarp Dievo ir žmogaus yra be galo didelis, tai ir susitikimas tarp jų gali būti labai įvairus. To susitikimo įvairumas gali siekti beveik iki begalybės. Čia kaip tik galime rasti vietą kunigo vaidmeniui. Tame Dievo ir žmogaus santykiavime žmogus gali nueiti per toli arba nenueiti tiek, kiek reikia. Kaip tik dėl to žmogui gali būti reikalingas tam tikras patikrinimas, ar jo pasiektas santykiavimas su Dievu yra priimtinas. Ir kaip tik katalikų kunigas turi visišką Dievo įgaliojimą jam atstovauti šiame reikale.
Ar kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus?
Populiari katalikų kunigo samprata šiais laikais yra tokia, kad jis yra Kristaus, Dievo-Žmogaus atstovas ypač tuo būdu, kad jis atstovauja Kristui per Mišias. Tai yra teisinga kunigo samprata. Bet iš jos išeina ir kita samprata, būtent, kad jis, būdamas Kristaus atstovas, yra atstovas tarpininko tarp Dievo ir žmonių. Mat Kristaus sampratoje negalima paneigti jo savybės, kad jis yra ir Dievas, ir žmogus, taigi ir ryšininkas tarp Dievo ir žmonijos.
Katalikiškoje teologijoje tai yra labai aukšto lygio terminas. Šio termino katalikiška galvosena nėra linkusi kam nors lengvai suteikti. Kristų ji laiko vieninteliu tarpininku tarp Dievo ir žmonių. Senajame Testamente šio termino, kaip visuomeninės apraiškos, visiškai nebuvo. Nors ten buvo plačiai išvystytas kunigų luomas, bet kunigai nebuvo laikomi Dievo ir žmonių tarpininkais. Vienintelis atvejis S. Testamente — tai Mozė, kai jis save suprato ir žmonėms prisistatė, kaip tarpininkas tarp jų ir Dievo. (5 Mozės kn. 5, 5).
Krikščioniškoji kunigystė rymo ant dieviškos iniciatyvos suderinti žmoniją su savimi, kai jis priima žmogaus prigimtį. Iš šio žmonijos ryšio su Dievu yra kilusi katalikiškai suprasta kunigystė.
Tačiau kunigas, gavęs šio centrinio susitikimo vaidmenį, dar nepasidaro nei antžmogiu, nei šventuoju. Jis pasilieka žemiškos tikrovės žmogus. Jis nėra apsaugotas nei nuo galimybės suklysti, nei nusikalsti. Jo galia yra nukreipta į visuomenę. Kai jis kitam žmogui yra vadovas jo santykyje su Dievu, jo vadovavimas yra iš esmės autentiškai teisingas.
Kunigas yra visuomeninė apraiška. Jo galia jam pačiam yra neveiksminga. Kunigas, kaip asmuo, priklauso tai pačiai kategorijai, kaip kiti žmonės. Tai gerai suprato šv. Augustinas, kalbėdamas kitiems. Jis sakė: “Aš bijau to, kuo aš esu jums, t.y. tikintiesiems krikščionims, bet aš guodžiuosi tuo, kad esu vienas iš jūsų”. Kitaip sakant, kunigas gali naudotis tuo pačiu Dievo atlaidumu, kuriuo Dievas apdovanoja visus tikinčiuosius.
Iš tos tiesos, kad kunigo charakteris yra ne dėl jo išganymo, bet dėl kitų, kyla kelios išvados. Visų prima, kad kunigo charakteris nieko neprideda jo asmeniniam šventumui. Antra, kunigo charakteris savo esme yra visuomeninė apraiška ar net visuomeninė institucija. Ir trečia, kad kunigiškas charakteris gali būti suteikiamas tik žmogui ir kad žmogus-kunigas, veikdamas Bažnyčioje, prisideda prie savo tobulumo ir šventumo.
Tikra ir neribota prasme tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos yra Jėzus Kristus, kartu Dievas ir žmogus. Jo kunigiškas ir tarpininkaujantis pasireiškimas yra neprilygstamai aktyvus. Savo laisvai prisiimta mirtimi ant kryžiaus jis yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonijos labai aktyvia prasme. Kunigas katalikiškoje visuomenėje yra ne kas kita, kaip Kristaus tarpininkaujančios veiklos atstovas ir pratęsėjas. Tas pratęsimas yra ne vien simbolinis, bet ir realus. Laiške žydams (3, 14) rašoma: “Juk mes esame tapę Kristaus dalininkais...”
Turint tai prieš akis, suprantamas yra šitoks kunigiškumo supratimas ir vertinimas: “Tarpininkas ir kunigas, Kristaus padarytas, yra aukščiausia Naujosios Sandoros šventenybė”. Tai sako mūsų šimtmečio medicinos ir teologijos daktaras Emil J. Scheller (Das Priestertum Christi”, Ferdinand Schoengen, Paderborn 1934, 106 psl. ).
Kad kunigas mūsų laikais daug kur yra nepopuliarus, tai kaip tik nurodo tikrą jo prigimtį ar jo buvimo situaciją. Tai yra tikroji kunigo buvimo vieta. Ji yra būdinga tarpininkaujančiu jo vaidmeniu. Kai kunigas, užuot buvęs tarpininkas, pasidaro tos visuomenės vadu, tada jis galbūt prasilenkia su savo pašaukimo visuma. Žinoma, kunigas yra vadas. Visuomenėje, kurioje kunigas veikia, yra ir bus žmonių, kurie yra greiti nusistatyti prieš Dievą ir prieš kunigą. Kunigo psichologijai nustatyti yra naudinga, kad jis save suvoktų ir kitų būtų suvokiamas taip, kad jis visada stovėtų nepatogioje situacijoje. Tas nepatogumas kyla iš jo, kaip tarpininko, uždavinio: derinti ir jungti konkrečius žmones su Dievu, kurį ta visuomenė nepakankamai pažįsta ir tą uždavinį nepakankamai vertina.
Taigi kunigas yra tarpininkas tarp Dievo ir žmonių. Tarpininko filosofija domėjosi didieji filosofai: Platonas ir Aristotelis. Aristotelio supratimu, tarpininkas yra teisingas vidurys tarp dviejų kraštutinumų.
Tarpininkas yra kartu ir kažkas daugiau, ir kažkas mažiau. Tačiau priešingumai, kurie čia yra jungiami, turi būti tos pačios kategorijos. Kitaip sakant, esminiai prieštaravimai negali turėti tarpininko. Platono supratimu, tarpininkas yra tas, kuris dalyvauja abiejuose kraštutinumuose. Šv. Tomas Akvinietis savo tarpininko supratimui aptarti paėmė iš Aristotelio tarpininką, kaip teisingą vidurį, o iš Platono — tarpininką, dalyvaujantį abiejuose kraštutinumuose. Tai pritaikant kunigo sampratai, katalikų kunigas turėtų būti teisingas tarpininkas Dievo ir žmogaus byloje. Bet kartu jis turi būti nesvetimas ne tik Dievui, bet ir tai visuomenei, kuriai jis tarpininkauja.
Jau minėtas Emil Scheller kunigiškumo vertybę supranta kaip bendrinę vertybę. Tai reiškia, kad ji savyje neturi individualumo. Bet kadangi ši vertybė yra suteikiama individualiam žmogui, ji įgyja tam tikro individualumo. Ir kadangi šios vertybės panaudojimas reiškiasi ryšium su kuriuo nors vienu ar kitu žmogumi, tai ir dėl to kunigiškumas įgauna individualių žymių (78 psl.).
Atkreipus atitinkamą dėmesį į tai, kad kunigas yra tarpininkas tarp visuotinės tobulybės, kuri yra Dievas, ir žmogaus, kuris nėra visuotinė tobulybė ir kurioje gali būti ne tik netobulumo, bet ir didelio nuodėmingumo, gali pradėti aiškėti tiesa, kad netobulumas ir kunigo asmenyje yra šia prasme natūralus dalykas. Jeigu kunigas būtų tobulybė pati savyje, jis pasidarytų svetimas tam žmogui, kuriam jis vaidina tarpininko vaidmenį, jam santykiaujant su Dievu. Kunigas, tarpininkaudamas žmogui jo santykyje su Dievu, veikia dieviška galia, tačiau jis veikia pats.
Klaidingas būtų kunigo supratimas, jeigu jis būtų laikomas kaip kas nors, esantis ant ribos: šalia Dievo ir šalia žmogaus. Taip Senojo Testamento kunigiškumą norėjo suprasti žydas filosofas Filonas, Kristaus amžininkas, gyvenęs Aleksandrijoje (plg. Scheller, 110 psl). Kunigas savo prigimtimi yra savaimingas žmogus. Su dieviškumu kunigas jungiasi tuo būdu, kad yra gavęs iš Kristaus tokius įgaliojimus, kurie jam leidžia veikti taip, kad jo sprendimas galioja ne tik žemėje, bet ir danguje.
Tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus turi savyje ir didelį pavojų. Jis gali pasidaryti Dievo pakaitalu, būtent kažkuo, kas stovi tarp Dievo ir žmogaus. Panašiu keliu yra pradėjusios eiti daugumas pagoniškų religijų. Tai yra sumanymas padaryti kažką, kas dar nebūtų Dievas, bet kas žmonėms padėtų suprasti Dievą. Tai yra didelis žmonijos religijų klystkelis. Panašiu keliu tautų protėviai yra pasidarę Dievo pakaitalais. Galbūt už tai ne tiek jie patys yra atsakingi, kiek jų visuomenės, juos sudievinusios, neįstengdamos gerai išmąstyti Dievo sampratos. Tie žymūs asmenys, be abejo, yra turėję kai kurių Dievo dovanų, tačiau noromis ar nenoromis suvaidindavo Dievo vaidmenį, atitolinantį nuo žmonių. Jų realumą tautose liudija įvairiausios mitologinės būtybės.
Bet nėra reikalo apie tai kalbėti, kai mąstome apie katalikišką kunigo sampratą. Jis nėra Dievo pakaitalas, bet tik kai kurių dieviškų funkcijų atlikėjas, būdamas tik žmogus. Klaidinga būtų ir kunigo-tarpininko sąvoka, jeigu jis būtų suprantamas, kaip žmogaus ar žmonių visuomenės atstovas pas Dievą. Dievui, santykiaujančiam su žmogumi, tokia atstovybė nereikalinga. Jis turi betarpišką sąlytį su jo paties sukurta kiekvieno žmogaus siela. Kunigo-tarpininko vaidmuo yra ribotas ir šiuo atveju. Jis yra tik tam, kad pagelbėtų žmogui, bet ne tam, kad būtų Dievui koks nors žmogaus atstovas.
(Bus daugiau)