Spausdinti

 (Pokalbis su prel. Kazimieru Vasiliausku)

Alfredas Gusčius

     —    Gerbiamas kunige, ar galėtumėte tvirtinti, jog religijos, filosofijos ir meno studijų savaitės, pavadintos gražiu graikišku žodžiu Sinoikija, vykstančios jau keleri metai, yra pakankamai gerai žinomos Lietuvos krikščioniškajai visuomenei, kad jos organizuojamos ne tuščiai, ne dėl formalaus “paukščiuko

     —    Manau, kad Sinoikijos lig šiolei Lietuvoje tėra mažai žinomos, ir todėl dvasinių vertybių deficito laikotarpiu tai didelis nuostolis visuomenei. Mano giliu įsitikinimu, tokie renginiai dvasiškai nualintame krašte ypatingai reikalingi ir verti daug didesnio dėmesio. Stebėdamas pačius renginius ir kalbėdamasis su jų iniciatoriais bei aktyvistais, supratau, kad pagrindinis tokių akcijų tikslas — šiuolaikine kalba įtaigiai ir suprantamai dabartiniam žmogui atskleisti aukštųjų vertybių prasmę ir grožį. Aš ir pats Sinoikijos pranešimus, išleistus atskiromis knygomis, perskaitau su dideliu susidomėjimu ir suvokiu, kaip jie padeda suprasti dabartinio laiko ženklus ir tinkamai juos įvertinti.

     Būdamas įsitikinęs Sinoikijos dienomis skaitomų pranešimų aktualumu ir reikalingumu, norėčiau rengėjams palinkėti tik viena: kuo platesnės informacijos apie renginių vietą, laiką ir galimybes juose dalyvauti, o renginiams pasibaigus, pasistengti supažindinti vis platesnius visuomenės sluoksnius su svarstytais dalykais bei svarbiausiomis idėjomis.

     —    Gerbiamas monsinjore, Jūs priskirtinas aktyviųjų kunigų “luomui”: Jus dažnai regime, girdime Įvairiuose renginiuose, skaitome Jūsų mintis spaudoje... Sakykite, ar Jus patenkina krikščioniškų idėjų skleidimo formos? Gal turite konstruktyvių pasiūlymų? Juk esate ateitininkas nuo pat moksleiviškų metų.

     —    Pastaruoju laiku (jau penkti metai) esu labai užimtas tiesioginėse pareigose, ir Arkikatedros klebono pastoracinis darbas atima daug laiko. Todėl nedaug beturiu galimybių stebėti, kaip šiandien vyksta mūsų visuomenės, ypač jaunimo, grįžimas prie dvasinių vertybių. Tenka nuolatos girdėti įvairių nusiskundimų: daugėja nusikaltimų, daugeliui mūsų visuomenės narių ekonominės gėrybės tapo pačiomis svarbiausiomis vertybėmis, didelė dalis jaunimo jau visai abejinga aukštųjų vertybių pasauliui.

     Visa tai konstatuojant, daug kas klausia: kodėl taip? kodėl tiek mažai dvasinio atgimimo reiškinių? Juk gerų norų, atrodo, tikrai netrūksta, nestinga ir organizacijų, įvairių ratelių, būrelių, sueigų. Tačiau kodėl ne vienas iš pačių nuoširdžiausių idealistų šiandien neretai jaučiasi, kaip kadaise šv. Jonas Krikštytojas, “balsu, tyruose šaukiančiu”?

     Mums, tarpukario Nepriklausomos Lietuvos ateitininkams, visa tai stebint, kartais atrodo, kad mes anuomet buvome platesnių pažiūrų — ir tai mums padėdavo susiprasti tarpusavy ir kitus geriau suprasti. Mes stengėmės akcentuoti bendražmogiškas vertybes ir ieškoti tokio “klijaus”, kuris mus visus sujungtų. Kaip tikri idealistai, rūpindavomės ne tiktai savo “brolijos” sielų išganymui, bet, matydami kiekviename žmoguje brolį, seserį, nuoširdžiai stengėmės jiems padėti subręsti pilnaverte asmenybe... Mes buvome kuklūs — niekados nepabrėždavome savo vertingumo, nešaukdavome, kad tiktai mes turime tiesos ir šventumo monopolį, nesistengdavome niekam primesti savo pažiūrų ir požiūrių. Tiktai meile, pasiaukojimu, idealizmu stengėmės būti panašūs į tą evangelinį raugą, kuris organiškai apima visą tešlą, t.y. visą visuomenę. O tuometiniai didieji tautos mąstytojai Šalkauskis, Dovydaitis, Maceina, Pakštas mus įkvėpė formuoti integralinę pasaulėžiūrą, kuriai būdinga pagarba visoms vertybėms. Čia turbūt ir buvo mūsų pasisekimo paslaptis. Mus suprato visuomenė ir ėjo su mumis. Narcisizmas mums buvo svetimas.

     —    O kaip manote, ar atvykęs į Lietuvą Šventasis Tėvas nenusivils? Juk šalia restauruotų šventorių, memorialinių paminklų, įžymių istorinių relikvijų mūsų mažame krašte daug buitinio chaoso, dvasios griuvėsių (vėl totaliai plinta alkoholizmas, ir kas itin skaudujaunimo gretose, akis rėžia mažaraščių vertelgų agresyvi egzistencija ir pan.)?

     —    Kai pas mus atvyksta garbingas svečias, tai mes visuomet stengiamės jam parodyti tai, ką turime geriausia ir gražiausia. Be jokios abejonės, stengsimės šitaip elgtis ir šių metų rudenį, kada Šventasis Tėvas atvyksta į mūsų Tėvynę. Norisi tikėti, kad Vyriausiasis mūsų tikėjimo Ganytojas savo vizito metu suspės pamatyti daug reikšmingų ir jo jautriai širdžiai mielų reiškinių. Jis, be abejo, pastebės, jog, nepaisant mūsų tėvynainių patirtų negandų, dauguma mūsų tautos tikinčiųjų dar moka nuoširdžiai melstis, džiaugtis, mylėti ir atleisti. Jisai pamatys taip pat restauruojamas ir naujai statomas bažnyčias, pamatys daug naujų kryžių, pasiekimų mokslo ir meno srityse.

     Žaizdas ir sąšlavynus to trumpo vizito metu, manyčiau, nereiktų stengtis aprodinėti... Baimė, jog Šventajam Tėvui rodydami tik tai, kas gera, neleisime jam pažinti mūsų tikrovės, galvoju, yra nepagrįsta. Mat apie mūsų tautos tikinčiųjų ir netikinčiųjų problemas, skaudulius jam išsamiai papasakojo Lietuvos kardinolas ir vyskupai šių metų vasario mėnesio vizito ad limina metu... Taigi Šventajam Tėvui vykstant į Lietuvą, ji nebebus jam terra incognita. O, be to, tikriausiai esate girdėję; jog Šventasis Tėvas Lietuva pradėjo domėtis ne tik ruošdamasis šiam vizitui, bet žymiai anksčiau.

     — Ačiū Jums, monsinjore, už pokalbį Sudiev!

■    Atvelykio sekmadienį Kauno sporto halėje įvyko lietuvių ir prancūzų katalikų judėjimų Vilties šventė. Joje pasauliečiai ir dvasininkai pasakojo apie savo kelią į atsivertimą. Šv. Mišias aukojo vysk. S. Tamkevičius su 20 kunigų. Susirinkusius telegrama pasveikino pop. Jonas Paulius, kviesdamas žadinti viltį tiems, kurie yra ją praradę.

■    Vilniaus arkikatedroje-bazilikoje Motinos dieną, gegužės 2, buvo surengta religinės muzikos valanda, pavadinta "Avė Maria”. Joje skambėjo įvairių tautų kompozitorių giesmės Švč. M. Marijos garbei. Giedojo Vilniaus chorai.

■    Prel. Pranas Bulovas, buv. Viešpaties Atsimainymo parapijos klebonas Maspeth, N.Y., šį pavasarį atšventė 50 m. kunigystės jubiliejų.

■    Europos katalikų moterų atstovių suvažiavimas Paryžiuje įvyko gegužės 20-23 d. Lietuvai ir išeivijai atstovavo dr. J. Mockienė "Caritas" atstovė, ir dr. A. Šlepetytė-Janačienė, Pasaulio lietuvių katalikų organizacijų pirmininkė. Suvažiavime daugiausia buvo svarstomos migrančių (išeivių) problemos.

■    Šiais metais sukanka 600 m., kai Čekijos karalius Vaclovas IV paskandino Vlatavos upėje Prahos kanauninką Joną Nepomuką. 1792 m. jis buvo paskelbtas šventuoju. Lietuvoje prie upių buvo daug kur šv. Jono Nepomuko statulėlių, liaudies menininkų išdrožtų. Šią šventę šiemet iškilmingai atšventė Trakai, kurių globėjas yra šv. Jonas Nepomukas.