V. BAGDANAVIČIUS, MIC
Kunigas — Dievo įrankis
Kunigo, kaip tarpininko, supratimas gali pavirsti klaidingu, jeigu jis pasidarytų kažkas savaimingo, skirtingo nuo Dievo ir nuo žmogaus. Toks pavojus yra realus, nes jau užsiregistravęs žmonijos istorijoje pirmaisiais krikščionijos amžiais. Tiesa, tada buvo kalbama ne apie kunigą, bet apie Kristų tarpininką. Krikščioniška pažiūra buvo tokia, kad Kristus tik kaip pilnaprasmis Dievas ir pilnaprasmis žmogus gali būti tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus. Taip buvo pasisakyta prieš gnostikų pažiūrą, kad Kristus esąs tarpinė figūra: nei tikras Dievas, nei tikras žmogus. Šis faktas gali būti ir mums perspėjimas iš kunigo nepadaryti ką nors, kas yra virš žmogaus ir kas yra be autentiško Dievo įgaliojimo.
Popiežius kalba rožančių palaiminimų salėje.
Kunigas mūsų visuomenėje atlieka labai garbingus ir svarbius patarnavimus, kurie liudija, kad jis dalyvauja dieviškuose dalykuose. Laikydamas Mišias, jis veikia Kristaus vardu, tai reiškia, kad jis jam atstovauja. Atleisdamas sunkiąsias žmogaus nuodėmes, jis veikia Dievo galia. Ir ji yra tokia toli siekianti, kad jo sprendimas galioja ne tik žemiškoje, bet ir antgamtinėje tikrovėje. Šalia to, jis, krikštydamas žmogų ir tuo jį priimdamas į Kristaus karalystę, su visomis iš to išeinančiomis pasekmėmis, yra Dievo karalystės atstovas. Visa tai sako, kad jis veikia dieviška galia. Antra vertus, jis nesiliauja buvęs natūraliu žmogumi, turėdamas galią nusikalsti. Jeigu jis būtų padarytas nenusikalstančiu, jis būtų atskirtas nuo žmogiškos tikrovės.
Įrankis yra medžiaginė sąvoka. Tai yra toks daiktas, kuris reikalingas tam, kad kitas daiktas galėtų būti pajudintas. Įrankis stovi tarp to, kas judina, ir to, kas norima pajudinti (Scheller, 48 psl.).
Įrankio filosofiją labai tiksliai yra aptaręs šv. Tomas Akvinietis. Pasak jo, įrankis tik tada yra veiksmingas, kai yra principinis veikėjas, kuris įrankiu naudojasi. Jis sako: “Įrankio priežastingumas reiškiasi tada, kai yra pagrindinis veikėjas, kuris kokiu nors būdu juo veikia. Dėl to įrankio veikla reiškiasi tik tada, kai jo veiklumas yra kilęs iš pirminės priežasties” (De potentia, q.3, a.7). Šią įrankio analizę Tomas Akvinietis ir kituose savo raštuose pritaiko kunigo veiklai.
Turint prieš akis kunigo, kaip įrankio, vaidmenį, yra labai ryšku, kad kunigiška veikla yra galima tik tada, kai jis turi sąlytį su abiem kraštutinumais: kada iš vienos pusės jis yra veikiamas Dievo, iš kitos — kai jis turi sąlytį su konkrečiu žmogiškumu, antroji sąlyga nėra reikalinga jokio apribojimo, nes kunigas yra paimamas iš žmonių ir žmogumi visada pasilieka. Pirmoji sąlyga yra reikalinga tam tikro apribojimo. Kunigas, nors ir veikdamas Dievo vardu, dėl to dieviškos prigimties dalyviu nepasidaro. Jis pasidaro tik dieviškos veiklos dalininku. Šitas skirtumas yra reikšmingas, norint teisingai suprasti ir įvertinti kunigo vaidmenį.
Kunigo galios negalima išaiškinti kitaip, kaip tuo būdu, kad jis dalyvauja dieviškoje veikloje. Toje dieviškoje veikloje kunigas dalyvauja kaip Dievo įrankis, kuriuo Dievas naudojasi, kad atitinkami dieviški tikslai būtų pasiekti. Bet kadangi kunigas-įrankis stovi viduryje, kurio vienoje pusėje yra tas, kuris veikia, o kitoje tas, kuris yra veikiamas, tai ir žmogaus požiūriu į kunigą galima žiūrėti, kaip į įrankį, kuriuo gali veikti ir pats žmogus, kad pasiektų savo tikslą. Ta krikščioniška visuomenė, kuri naudojasi joje besireiškiančiu kunigu, gali pasiekti pačių aukščiausių tikslų. O kadangi žmogaus tobulybės kelias nėra apribotas jokiomis tvoromis ir gali eiti iki dieviško tobulumo, tai jos sugebėjimas pasinaudoti tokiu įrankiu, kuris yra kunigas, yra didelės reikšmės visuomeninė palaima.
Būdas, kaip naudotis kunigu-įrankiu gali būti įvairus. Vieną būdą nurodo ir pats pirmasis kunigas šv. Petras savo antrajame laiške. Ten duodamas nurodymus kunigams, jis išryškina kunigo veikloje tam tikrą vidurio kelią. Iš jo aiškėja, kad kunigo veikla turi vengti kraštutinių sprendimų. Štai jo žodžiai kunigams: “Todėl parodykite visą stropumą, kad savo tikėjimu ugdytumėte dorybę, dorybe — pažinimą, pažinimu — susivaldymą, susivaldymu— ištvermę, ištverme — maldingumą, maldingumu — brolybę, o brolybe — meilę. Kai šitie dalykai jumyse gyvuoja ir tarpsta, jie neduoda jums apsileisti ir likti bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus pažinime. O kam jų trūksta, tas aklas ir trumparegis, užmiršęs, kad yra apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. Todėl, broliai, dar uoliau stenkitės sutvirtinti savąjį pašaukimą ir išrinkimą. Tai darydami, jūs niekad neapsigausite” (1,1-10).
Šiame nurodyme pirmiesiems kunigams galima įžvelgti labai ryškiai pasakytą vieną dvasinio gyvenimo bruožą, kad jokia dorybė čia nėra pasiūloma kaip tikslas savyje. Kiekviena dorybė veda į kurią kitą. Pati dorinė savitvarda turi vesti į aukštesnį pažinimą, o pažinimas turi vesti į susivaldymą. Ištvermės dorybė taip pat nėra tikslas savyje, bet yra tam, kad vestų į maldingumą. Bet nuostabiausia, kad maldingumas čia rekomenduojamas ne tam, kad stiprintų tikėjimą, bet kad vestų į socialinę vertybę — broliškumą.
Šis pirminis pamokymas kunigams gali būti nuoroda ir pasauliečiams, kaip naudotis kunigo patarnavimu. Nėra abejonės, kad pasauliečių tarpe gali reikštis ir pasiekti aukšto lygio įvairios dorybės. Kiekviena dorybė su savimi neša ir tam tikrą kraštutinumą. Tačiau krikščionis yra daugiau negu specialistas. Žmogus nėra angelas. Jis turi ne tik dvasinių, bet ir kūniškos kilmės uždavinių bei pareigų. Iš to kyla didelė įvairybė kelių žmogui eiti pas Dievą. Vienas iš realių žmogiško gyvenimo klystkelių yra prarasti teisingą vidurį; arba pasidaryti taip dvasišku, kad su savo kūniška prigimtimi nesiskaitytum, arba pasidaryti taip realistiškai gyvenimišku ir taip savaimingu, kad Dievui vietos gyvenime nebeliktų. Teisingam žmogiškam viduriui rasti kunigas gali būti labai naudingas.
Jau esame atkreipę dėmesį į tai, kad kunigas nedalyvauja dieviškoje prigimtyje, tačiau labai efektyviai jis gali dalyvauti dieviškoje veikloje. Atkreipkime daugiau dėmesio į žodį “dalyvauti”. Šis žodis reiškia, kad bet kuriam dalyvavimui reikia dviejų veikėjų. Kuris nors iš kurio nors turi ką nors imti ir ką nors duoti. Tas, kuris iš kito ką nors paima, savyje turi turėti galimybę ką nors priimti. Galimybė priimti yra būtina sąlyga bet kokiam santykiavimui. Medžiaginiame pasaulyje mes matome daiktų, kurie neturi galimybės priimti iš kito tai, ką anas turi. Pavyzdžiui, akmuo neturi galimybės priimti iš paukščio prigimties tai, ką paukštis turi, būtent sugebėjimą skristi. Žmogus turi daug galimybių priimti iš gyvos ir negyvos gamtos tai, ką ji turi. Geriausias čia pavyzdys yra žmogaus sugebėjimas valgyti ir tokiu būdu augti ar palaikyti savo sveikatą. Tokiu būdu visas pasaulis dalyvauja žmoguje ta prasme, kad žmogus iš jo gali daug ką paimti, bet pati medžiaga neturi galimybės ką nors paimti iš žmogaus. Tai pritaikant kunigo būsenai, galima sakyti, kad tikintis žmogus nėra pasyvus kunigo atžvilgiu. Jis turi galią iš kunigo paimti tai, ką jis turi, būtent dievišką veikimą kunige.
Kunigas turi beveik dievišką veikimą.
“Kunigiškumas, nors reiškiasi žemėje, tačiau savo rangu yra dangiška institucija”. Taip kunigiškumą aptaria šv. Chrizostomas (žiūr. Scheller, 127 psl.). Kunigo veikimo jėga nėra iš jo paties, bet iš Dievo. Tačiau ta jėga veikia ne koks angelas, bet konkretus šios visuomenės žmogus, kuriai jis yra paskirtas. Kunigas yra tik antraeilė priežastis, sako šv. Tomas Akvinietis. “Kunigas, kaip antraeilė priežastis, dalyvauja pirminės priežasties veikloje, kuri nuo nieko kito nepriklauso ir yra jėga pati savyje” (Scheller, 64 psl.).
Nereikia kunigų supratimui pritaikyti Kanto filosofijos, sakančios, kad ne žmogus apsprendžia savo dorovę, o ji ateina žmogui iš aukščiau kategoriniu liepimų būdu. Dėl to ir į kunigo vaidmenį nereikia žiūrėti, kaip į kategorinių liepimų šaltinį. Kiekvienas tikintis krikščionis yra savęs paties vadovas. Kunigas yra tik įrankis, pagelbstintis žmogui rasti teisingą vidurį. O tokios pagalbos yra reikalingas kiekvienas žmogus. Žmogus visada yra klaidos pavojuje. Joks tobulumo laipsnis nėra nuo to pavojaus laisvas. Dėl to kunigas, kaip pagalba rasti teisingą vidurį, visiems gali būti reikalingas.
Sunkumas rasti teisingą sprendimą ne kartą yra jaučiamas. Nežinojimas, kaip geriau teisingai pasielgti kartais sudaro žmogui didelį rūpestį. Pasitarimas su kunigu gali pašalinti visą sielos naštą, kuri kartais yra labai varginanti (Scheller, 426).
Kunigo sprendimas individualiu atveju neturi absoliutinio pobūdžio. Dėl to katalikiška praktika leidžia penitentui, negavus patenkinamo sprendimo, eiti pas kitą kunigą.
Kunigas — teisėjas ginče
Yra verta sustoti prie vienos šv. Augustino kunigiškumo sampratos, nes ji palengvina kunigystę geriau suprasti. Jis į kunigą žiūri, kaip į teisėją ginčo byloje. Tačiau, kad šią kunigystę būtų galima suprasti, reikia pasisavinti tiesą, kad gimtosios nuodėmės dėka žmonija yra atsiradusi konflikto būklėje su Dievu. Tiesa, tas konfliktas iš esmės yra pašalintas kiekvienam iš mūsų krikšto sakramentu. Bet kadangi mes gyvename neužbaigtame pasaulyje, tai konflikto atsiradimas tarp žmogaus ir Dievo kiekviename iš mūsų yra reali galimybė. Šalia to ir kaip tik dėl to reikia priimti dėmesin žinią, kad konflikto tarp Dievo ir žmonijos pradininkas yra piktoji dvasia ir kad jos noras kenkti bet kurio žmogaus santykiams su Dievu yra visada gyvas. Nėra tokio menko žmogaus, kuriuo piktoji dvasia nesidomėtų ir neveiktų ta kryptimi, kad to žmogaus santykiai su Dievu būtų sugriauti.
Šv. Augustino kunigystės sampratoje glūdi mintis, kad reikia rasti veikėją, kuris sutaikintų žmogų su Dievu. To sutaikinimo negalima įvykdyti mechaniškai, nes Dievas yra asmuo, taip pat ir žmogus yra asmuo. Teises turi ir Dievas, ir žmogus. Tarp asmeninių centrų vienybės negalima pasiekti kitu būdu, kaip šių centrų teisių tokiu sutaikinimu, kad nė vieno jų teisės nebūtų pažeistos. Dėl to šv. Augustinas į kunigą žiūri, kaip į teisėją tokiame teisme, kuriame abi šalys ieško susitaikinimo, nė vienos jų teisių nepažeidžiant.
Tokio taikinančio teisėjo reikalingumą šv. Augustinas laiko gyvu reikalu. Savo garsiame veikale “Apie Dievo karalystę” jis rašo: “Geras tarpininkas sutaikina priešus. Dėl to yra daug tokių tarpininkų platesne prasme, nes daug yra tokių, kurie yra palaiminti, dalyvaudami tame viename, kuriame gauna Dievo palaimą” (Scheller, 144 psl.).
Tas “vienas”, apie kurį čia kalba šv. Augustinas, yra Kristus. Dievas, be abejo, galėjo susigrąžinti žmogaus dėmesį ir be įsikūnijimo žmogiškoje prigimtyje, be tai būtų buvęs vienašališkas Dievo veikimas. Susitaikinimui su žmonija jis pasirinko tarpininko kelią, kad šiame susitaikinime aktyviai dalyvautų ne tik Dievas, bet ir žmogus. Taigi Kristus yra kunigo prototipas.
Šv. Augustinas bando ir aptarti tokį ginčo teisėją. Pirmuoju tokio ginčo teisėju jis supranta patį Jėzų Kristų: “Kristus yra toks ginčo teisėjas. Kas yra ginčo teisėjas? Tai yra tarpinis asmuo, kad panaikintų ginčą” (Scheller, 143 psl.).
Bet ar ne per daug pasakoma, kai Dievui nusikaltusio žmogaus santykį su juo vadinama ginču? Tačiau atrodo, kad ne. Asmenys yra tokie savaimingi centrai, kad tarp jų santykių negalima sukurti be jų pačių dalyvavimo. Kadangi Dievas ir žmogus yra asmenys, tai, norint atstatyti jų santykius, pravartu kalbėti ir apie taikos įgyvendinimo teisėją. Jo uždavinys yra apginti abiejų šalių teises ir pradėti tarp jų santykius.
Kalbant apie medžiaginių dalykų santykius, nėra pagrindo kalbėti apie jų teises. Jų santykius galima sukurti mechanišku būdu. Daiktus galima sustumti vienus prie kitų ir tokiu būdu padaryti tvarką. Medžius galima susodinti netoli vienas kito be jų sąmoningo pasipriešinimo. Gyvuliai savo santykius nustato savo dviem instinktais: alkio ir lytinio instinkto. Tačiau žmogus ir Dievas yra tokie patys save apsprendžiantys veiksniai, kad tarp jų negalima sukurti santykių be jų pačių dalyvavimo. Šiam tikslui pasiekti yra vietos pasireikšti ir dvasiniam tarpininkui, kuriuo pirmoje vietoje yra Dievas-žmogus Jėzus Kristus ir jo atstovas istorinėje realybėje — Kristaus kunigas.
Paprastu pastumdymu žmogaus ir Dievo santykiai nėra atstatomi. Šv. Augustinas samprotauja, kad žmogus su Dievu yra buvę kovos būklėje ir kad jie yra reikalingai juos sutaikinančio teisėjo: “Ar mes nesame buvę Dievo priešai, ar nesame kovoję su juo blogą kovą? Kas šią blogą kovą yra užbaigęs, jei ne tas tarpininkas, ginčo teisėjas, be kurio gailestingumo tas kelias nebūtų galėjęs būti nueitas” (Scheller, 143-144 psl.).
Reikia pastebėti, kad net ir pačių žmonių tarpusavio santykiai nėra paprastai sukuriami. Žmogus yra savaimingas centras. Į tai yra atkreipęs dėmesį filosofas Platonas savo puotose ir simpoziumuose. Viename savo simpoziume, pavadintame “Parmenide”, vienas iš pokalbininkų yra pasakęs, kad žmogaus santykis su kitu asmeniu sukuria “naują elementą, kuris jam sudaro apribojimą, jį jungiantį su kitu, o jo paties prigimtis neturi ribų” (Dialogs of Plato, Vol. 2, 129 psl.). Tai, be abejo, yra labai stiprus pasakymas apie žmogaus dvasios savarankiškumą, bet, turint prieš akis krikščionišką mokymą, kad žmogus yra sukurtas panašus į Dievą, jis nėra atmestinas.
Nepakankamas atsižvelgimas į žmogaus teises yra kliūtis ir kasdieniniams žmonių santykiams. Kai į žmones žiūrima tik kaip į reikmenis, tai negalima nė kalbėti apie gerus santykius. Galima šia proga atkreipti dėmesį į marksizmą, kurio santykių mokslas yra tik darbo ir reikmenų santykis.