Spausdinti

Rita Vinciūnienė

Susapnavau keistą sapną — mane veda į mirtį. Pro senus gimtinės

kapelius su apgriuvusia akmenine tvora ir ošiančiais senais beržais, pro vaikystės eglynėlį, įmintu, nuletentu padirvio takučiu mane veda mirti. Girdžiu iš kažkurnuo kapelių? iš beržo viršūnės? ar iš pačio vakarėjančio dangaus skliauto?mamos balsą: ruoškitės laidotuvėms! Įsidėmiu šį paliepimą, perduosiu dukroms: ruoškitės!.. O mane veda tolyn ir tolyn į mirtį. Ir staigane, ne šauksmas, ne reginys, ne kažkas kita apčiuopiamao tik jausmas: VIEŠPATS DIEVAS YRA! Aš einu pas Jį. Mane veda TEN. Kaip gera, kaip šviesu, kaip ramu!..

Malda    Dokalskaitė, 1976

     Nubundu su ramybės ir palaimos jausmu. Nebenoriu jokios 

buities, jokių kasdienybės rūpesčių, jokio skubėjimo, ruošos, pusryčių su kuklia duonos riekute ir varškės šaukštu, nebenoriu tuščių ir nereikšmingų kalbų, įkyrių ir nusibodusių minčių, smulkmeniško kasdienybės buvimo čia, žemėje, kur taip viskas buvo įprasta iki šiolei. Nebenoriu nieko, tik išlaikyti tą šviesų ramybės ir palaimos jausmą. Kad jis bent dieną, dvi pagyventų manyje. Kad... “Neįtikėtina, kiek jėgos siela gali suteikti kūnui” (Wilhelm von Humbolt),perskaitau atsivertusi pirmos po ranka pakliuvusios teologinės knygos puslapį. O taip! Daug jėgos siela teikia kūnui, kai ji pastarąjį pergali, įveikia. O jie ne? Jei pati siela prisipildo, priauga tiek daug nevilties ir juodų minčių?!.. Atsiverčiu Šventą Augustiną: “Kaip vandenį, kuris pro plyšį sunkiasi į laivą, reikia nuolat išlieti, kad laivas, daug vandens priėjus, nenuskęstų, taip lygiai mažas nuodėmes ir netobulybes, kurios nejučiom į sielą įsiskverbia, reikia malda, sąžinės sąskaita ir kitomis dvasios pratybomis išmesti, kad kartais tos netobulybės mūs nenugalėtų ir nepaskandintų...” Tikriausiai teisingas pamokymas. Todėl, kol nepraradau ramybės ir palaimos jausmo, parsinešto iš sapno, eisiu prie klausyklos. Išpilsiu juodą, maurais aptekusį vandenj iš savo sielos. Tikiu — palengvės.

 ***

     Na, va, Viešpatie. Nuėjau išsišluoti savo dvasios kambario, o užgirdau tiesų ir atvirą seno kunigėlio žodį: patariu, vaikeli, baik savo vidinę bylą, baik savęs tardymus, dėk tašką! Ir dar pridūrė: nežinau, ar paklausysi mano žodžių, bet aš tik taip patariu. O į mano aiškinimą, kad sunku net prie klausyklos artintis su tokiom “bylom”, tik šūktelėjo: O ko čia lakstyti?! Baisus daiktas —    pusantro, du mėnesius nebūta prie klausyklos! Ateik tik tada, kai padarai didelę ir sunkią nuodėmę. O kai šiaip, kasdieniniai netobulumai kankina, užtenka Mišių metu atsiprašyti Viešpatį — ir viskas bus atleista. Viešpats išgirs... O taip! Senas kunigėlis, žinoma, teisus: Viešpats išgirs, Viešpats išklausys, Viešpats atleis. O išpažintys tada kam? Dėl sunkių nuodėmių išpažinimo? O jeigu tokių nedarai, metų metus gali nesiartinti prie klausyklos? Tai ko aš tada jau porą metų vargstu? Knaisiojuos po savo sielos užkaborius, ieškau, klausinėju, sprendžiu, darau išvadas. Pirmyn — atgal, atgal — pirmyn. Duobė, pakilimas, bedugnė, praraja —    ir vėl tiltas virš jos. Kame visa tai buvo? Be jokio tikslo, be prasmės? Kas man dabar padės šią dilemą išspręsti? Dar vieno kunigėlio bandysiu klaustis? Na, ne. Jau užtenka. Išties, šios dienos nuodėmklausis buvo teisus: reikia dėti tašką, būtina užbaigti savo vidinę bylą!.. O, kaip lengva lengva pasidarė. Ir tuščia, beje. Išsišlaviau iš savo sielos kambario ne tik šiukšles, bet ir kai ką daugiau. Abejones išsišlaviau. Taip. O jei ir tikėjimo grūdelius taipogi išsišlaviau? Jei ir tiltelių per juodas bedugnes sijas išmėčiau? Jei Viešpaties vardo ten liko mažiau?..

     Išsišlaviau. Ar reikia tokių subatvakarinių apsivalymų? Kam jie? O Viešpatie, jei Tu dabar mane matai, atsiliepk, būk gailestingas, leisk gi nors kartą Tave užgirsti, nors kartą tikrai pajusti: TU ESI! O DIEVE!

***

     Ilga ilga kelionė pas savus. Gyvus ir kapeliuose besiilsinčius. Ilga ir brangi kelionė. Todėl nesupyks gyvieji, atleis ir mirusieji, jei pas juos aš retai beužsuksiu. Pasiguosti, nes liūdna ir šiurpu. Sušilti, nes šalta ir žvarbu. Atramos ir ramybės paieškoti, nes blaškausi ir svyruoju, kaip dar niekados iki šiolei nebuvo. O tos paguodos čia taip maža — seserų šeimos buitinių rūpesčių prispaustos, brolis susenęs ir nuo darbų sulinkęs, tėvą gi patį tenka guosti... O tos šilumos nė už grašį. Ir tiesiogine (radiatoriai vos drungni, karšto vandens čiaupai užsukti), ir perkeltine prasme: kaimas, mielas, senas, kadaise toks buvęs artimas vaikystės kaimas — nebeatpažįstamas. Pamėlę nuo alkoholio kažkada buvę gerai pažįstami veidai — svetimi. O čia dar — degėsių krūva ten, kur tupėjo sukrypusi trobelė — mano pirmoji mokyklėlė. Iš po apdegusių sienojų ištraukė dar jauno vyriškio, buvusio mokinio, lavono dalis. Jo brolis nakvojo kitur, sudegė, ačiū Die, tik vienas. O Dangau — kokiu šalčiu ir kokia žvarba alsuoja vaikystės kaimas, į kurį taip miela sugrįžti sapnuose ir taip šiurpu jame apsilankyti išties. Na, o atrama, o ramybė?! Kur visa tai surasti čia, toje tolimoje ir brangioje kelionėje?

     ... Ir vėl metai prabėgo. Ir vėl stovime puslankiu apsupę virpančias vėjuotoje rudens prieblandoje žvakeles, subestas į MAMOS vardu paženklintą kauburėlį. Vėlinės. Vėl negera... motin, be Tavęs. Chrizantemų žiedai šiemet kuklūs, atleisk, Mama, o ir tie patys šaltyje kaipmat sustingo. Mūsų malda prie Tavo kapo tyli, užgniaužta kiekvieno mintyse, atleisk, Mama. Mes dar susirinkom visi ir, manau, susieisim čia kasmet, kol gyvi būsim, tik kai vieno po kito neliks, atleisk, o Mama... Tada jau susitiksime TEN, vienas po kito, pas Tave. Ir pas Viešpatį, Dangaus ir Žemės Tėvą, jei Jis mūsų laukia, jei Jis mus priims.

     Tu, Mama, jau Anapus, Tu jau perėjai tamsųjį mirties koridorių, o mes? Mes dar čia, mums gyventi dar Viešpats siūlo. Minti Jo tiesiamus takus, eiti, ieškoti, mylėti...

     O, kaip tai sunku! Todėl palieku Tave, Mama, ir einu. Ten, kur sunku, idant būtų lengva stebėti mane iš aukštybių.

***

     Kokia didelė didelė mėnesiena virš tuščios aikštės! Šviesus Rotušės sparnas, tamsūs Katedros mūrai. Šaltis... Šalta! Kaip šalta! — kimba man į parankę sesė vienuolė, kai išsineriam po rekolekcijų iš bažnyčios prieblandos į tą didelę, bet tokią negyvą mėnesieną aikštėje. Už nugarų — rekolekcijų šiluma. Mažyčio, čiuplučio kunigėlio žvirbliškas kūnelis — o kokia galinga dvasios jėga! Šnekėti apie mirtį pusantros valandos ir ne šiurpinti klausančius, o sukaupti juos sušildyti, nuraminti ar net pradžiuginti — ne kiekvienam Dvasios Vadovui skirta, oi, ne kiekvienam! Kalbėti įtikinančiai apie tai, kad Dievas kasdien mums siunčia dovanų, tik reikia išmokti jas pastebėti, tik reikia netapti savimeilės vergu, nestovinėti prie kūrinių, kurie niekuomet mūsų nepasotins, ir kaip būtina išmokti į viską žiūrėti per mirties prizmę, išmokti deginti save skausmu iš meilės Dievui — kalbėti ir įtikinti klausančius visa tuo, oi, kaip nelengva. Bet, matyt, įmanoma. Kai Viešpats veda, kai Viešpats laimina, kai Viešpats įkvepia, — viskas įmanoma. Ką!.. Ir vėl ieškau vieno žmogaus, kuriuo patikėčiau? Na, kodėl, Viešpatie, aš negaliu apsieiti be kito pagalbos, na, kodėl man būtina atsispirti į kažką konkretaus, kodėl taip svarbu girdėti žmogaus balsu tariamus Tavo žodžius?.. Kodėl aš taip ilgai neišmokstu jų užgirsti tiesiogiai iš Tavęs, o mano Visavaldi ir Visagali?! Negi Tu man taip ir neatsiųsi šitos malonės? Jeigu jau dabar mane kankina Tavo, Viešpatie, artumos ilgesys, tai kaip bus ten, Amžinybėje?

     Kiekvienas iš mūsų turi iš naujo ir iš naujo pradėti savo atsivertimą! — įtikinėja menko kūnelio kunigas vienuolis ir ilgą pusantros valandos kalbėjimą mirties bei amžinybės pas Dievą Tėvą tema užbaigia: stenkimės, kad mūsų gyvenimas būtų šviesi Giesmė Dievui, o mirtis — tos Giesmės paskutinis aidas!..

     Aš gi nuolat burnoju: sunku, sunku, sunku... aš gi nuolat ieškau kaltų kituose, nesuvokdama, vis dar nesuvokdama, jog didžiausia kaltė — manyje pačioje, mano nesugebėjime artėti į Viešpatį Dievą be skundų, be pasiteisinimų, o su tyliu ir ramiu susitaikymu, kuris ir būtų pati tikroji mano auka čia, žemėje.

***

Anūkė    Dokalskaitė, 1979

     Atleisk man, jei aš tave nuvyliau
     Ir tavo lūkesčiai kaip sapnas žus.
     Aš nejučiom į tavo širdį pyliau
     Tuos sielvarto apnuodytus lašus,

     — rašė šeštą dešimtį įveikęs poetas, apimtas didelio dėkingumo draugei, nelinksmų savo dienų palydovei. Ko aš turiu panašiai paprašyti, į ką kreiptis su tolygiu ATLEISK, jei jaučiuosi visą, visą savo ilgą gyvenimą kažkam į pačią širdį pylusi juodus sielvarto nuodų lašus? Į motiną, į dukras, į kitus artimuosius? Į Dvasios Tėvą, kurį negailestingai kankinau ir tebekankinu savo aikštingomis problemomis, dažniau juk persunktomis puikybe, o ne nuoširdžiu nusižeminimu. Nemoku. Nusižeminti, nusilenkti iki juodos, drėgnos žemelės vis nemoku. Nors jau nujaučiu užuomazgas kažko nežemiško, bet užtat tikro ir pastovaus. O būtent: jei kažkada man taip talentingai skambėjusios poeto eilutės: “buvai tu meilę meilėje pamilus / ir meilės džiaugsmo meilėj neradai" — dabar teprimena tik skambaliukais dzinksintį žodžių žaismą. Žmogišką, žemišką žodžių žaismą. Meilės esmės tai nepasiekia. Net neužčiuopia jos. O sako, tas poetas mokėjo!.. Jau netikiu tuo. Mylėti moka tik vienas mūsų Kūrėjas ir Valdovas, tik Jėzus Kristus, Dievo Tėvo siųstas, skleidė taip žmonių tikrosios meilės sampratą. Ar užgirdom, ar suvokėm? Deja, iš tūkstančio ar net kelių tūkstančių — tik vienas kitas žino ir jaučia, ką reiškia horizontalaus žemiško žmogaus sielos su kito žmogaus siela ryšio perkeitimas vertikaliuoju žmogaus ir Dievo santykiu. Tada ima skambėti tuščiu barškaliuku meilės džiaugsmo žemiškoje meilėje ieškojimas. Aš tai jaučiu. Vadinasi, artėju. Į tikrąją Meilę artėju? Nejaugi?!.. Į kitų širdis pripylusi tiek daug naudingų savimeilės lašų — artėju į Meilę?.. Tyliu!

     ATLEISK, o žmogau, tyliai, ramiai, kantriai budėjęs mano kryžkeliuos ir vis kreipęs žodį, paskui mintį, o tada jau ir sielą Dievop, ATLEISK. Aš neverta suklupti prie Tavo kojų, jų apkabinti ir su dėkingumu pabučuoti. Tik iš tolo prašau, — ATLEISK. Viešpats teužgirsta šį mano atsiprašymą ir teperkelia už tūkstančių mylių tiesiai į Tavo sielą.