Spausdinti

JONAS LAURIŪNAS, SJ

5. ANGELŲ GIESMĖ

     Pradiniai šv. Mišių momentai, kaip sakysim, žegnonė, pasveikinimas, altoriaus pabučiavimas, gailesčio aktas, maldaujantis ir kartu džiugus Kyrie šūksnis, yra tarsi kopimas laiptais į šventovę. Užkopiame ir sustojame prie durų — jas atidarome, ir mums pasirodo šventovės vidus, nors ir ne visas. Kad aiškiau pamatytume, reikia giliau į vidų įžengti, bet ir per praviras duris jau ši tą pamatome.

Toks durų pravėrimas šv. Mišiose yra vadinamas introitas.

     Tai trumpas tekstas — viena, antra psalmės eilutė arba kitos Šv. Rašto vietos paimtas sakinukas, tos dienos šv. Mišių pagrindinė mintis, arba tos dienos šventės esmė. Introitas — lietuviškai — įžanga. Ji giedama kunigui einant prie altoriaus. Jei negiedama, pats kunigas ją garsiai perskaito. Šis trumpas tekstas, tarsi raktas, nutraukia uždangą ir mūsų žvilgsniui atsiskleidžia miniatiūriškas liturginis peisažas. Gera yra įsiklausyti į šį tekstą ir sieloje susitelkti prie tos minties ar šventės paslapties, kurią Bažnyčia mums pateikia.

     Sekmadienį arba šaip didesnėje šventėje kunigas užgieda Gloria — Garbė Dievui aukštybėse. Manoma, kad šis gražus himnas atsirado pirmaisiais krikščionybės amžiais. Jo turinys yra įkvėptas Biblijos, nes prasideda angelų giesme, skirta Tėvui šlovinti; Sūnui ir Šventajai Dvasiai pagarbinti.

     Mums, tikintiesiems, yra prikišama, kad religija — tai biznis, prekyba, sandėris, tai pastangos užsitikrinti sau geresnę poziciją, laimėti Dievo palankumą. Štai ledynmečio žmogus urvo sienose piešdavo žvėrių figūras, kad palenktų sau aukštesnių jėgų malonę... Burtininkai, šamanai, įvairiais kerėjimais ir apeigomis mėgindavo nuvyti piktąsias dvasias, įveikti ligas, iššaukti gerą orą, užtikrinti gerą derlių. Graikai, romėnai aukodavo daugybę jaučių, avių, kad permaldautų likimą... Tiek senose, tiek šiuolaikinėse religijose esą tas pats siekimas — į savo pusę patraukti aukštesnes jėgas, Dievybę...

     Iš kur šie siekimai, šie troškimai? Sakoma, kad religiją pagimdė baimė. Žmogus bijojo to, ko nepažįsta, bijojo tamsių jėgų, ateities, nelaimių, ligų, mirties. Kiti sako, kad religiją pagimdė troškimas: troškimas palaimos, atpirkimo, troškimas neprieinamybės ir amžinumo, troškimas amžino džiaugsmo ir galutinės taikos, ramybės. Reikia manyti, kad abu šie aiškinimai yra teisingi. Jei taip, tai religiją sudaro baimė ir troškimas, nuogąstis ir viltis, dejonė ir klausimas.

Kai žmogaus širdyje aidi liūdna giesmė iš baimės ir klausimo tonų, iš mirties siaubo ir amžinybės ilgesio akordų, vieną kartą pasigirdo nauja melodija, šlovinančioji giesmė, himnas, kuriame nėra prilipę savimeilės, išskaičiavimo. Pirmoje vietoje ne žmogaus vargai ir rūpesčiai, bet Dievo didybė: “Šloviname Tave, aukštiname Tave, lenkiamės Tau, garbiname Tave, gėrimės Tavo didžia garbe!.. Tu vienas šventas, Tu — vienatinis Viešpats, Tu — pats didingiausias!” Taip negali giedoti tas, kurio sieloje baimė. Taip prabilti gali tik tas, kurio siela yra pilna džiaugsmo.

Ši giesmė sako mums: krikščionybė yra džiaugsmo religija.

     Mes džiaugiamės, kad galime Dievą savo Tėvu vadinti, kad Jo Sūnus Jėzus Kristus išvadavo mus iš mirties ir nuodėmės, kad Šv. Dvasia veikia pasaulyje ir yra įsiliejusi į mūsų širdis. Šioje giesmėje mes nerandame jokio pėdsako, kad būtų siekiama Dievą palenkti sau arba užmegzti sandėrį, kad užsitikrintume sau gerovę šioje žemėje ir kitame gyvenime. Šioje giesmėje žmogus džiaugiasi Dievo didybe, šlovina Jo galybę ir gerumą; jis nusgręžia nuo savęs, nežiūri į save — jis žvelgia į Dievą, regi Jo didybę ir Juo džiaugiasi.

     Be abejo, krikščionybėje, krikščionių maldose, jų giesmėse yra prašymų, skundų, dejonių, pagalbos šūksnių, troškimų, svajonių. Bet visa tai — ne pirmoje, bet antroje vietoje. Tai matoma Gloria giesmėje. Galutinis žmogaus tikslas ir paskyrimas — garbinti Dievą, gėrėtis Juo.

Šią giesmę gali giedoti tik tas, kas suvokia, kad Dievas anksčiau atsako, negu Žmogus užklausia.

     Dievas anksčiau pasirūpina, negu žmogus susirūpina. Dievas anksčiau išeina į kelią, negu žmogus sumano keliauti. Dievas anksčiau randa žmogų, negu šis pradeda Jo ieškoti. Dievas anksčiau taria “taip”, negu žmogus atsisako savo “ne”. Džiaugsmas, kurį Dievas teikia, yra svaresnis, negu visi malonumai, kuriuos sau žmogus pasiteikia.

     Yra daug ginčų dėl krikščionybės kaip religijos. Religija paprastai suprantama, kaip žmogus ieško Dievo, kai nori užmegzti kontaktą su Dievu. Šiuo požiūriu krikščionybei netinka religijos vaidas, ji yra kažkas daugiau. Krikščionybė — tai Dievas, ieškantis žmogaus; Dievas, išėjęs į kelią sutikti žmogaus; tai Dievas, esąs pradžioje ir gale; tai Dievas, visa visame veikiąs. Tokia yra tiesa, kuri skelbiama GLORIA giesmėje.

Šv. Paulius pastebi, kad mes visi esame kalti, reikiamai nepagerbdami Dievo (Rom 3,23).

     Teskamba ši giesmė mūsų širdyje, teskamba mūsų balsas visos žmonijos didžiojoje giesmėje, šlovinančioje Dievą, kad mes visi pasiektume amžinąją garbę Dieve!

(B.d.)

■    Vilniaus aikiv. J.A.Bačkio rupesčiu ir padedant Vokietijos Maltos ordinui, buvo įkurta Vilniuje “Betanijos” valgykla skurdo paliestiems žmonėms.

■    Suvienytoje (Rytų ir Vakarų) Vokietijoje gyvena apie 30 milijonų ktalikų, kurie yra susibūrę į 13 tūkstančių parapijų: jose dirba apie 18 tūkst. diecezinių kunigų ir 7 tūkst. vienuolių kunigų. Moterų vienuolynai turi 53 tūkst. narių.

■    Prel. dr.Vincas Baltuška, buv. Šv. Kazimiero parapijos LosAngeles asistentas, San Diego kunigų seminarijos profesorius, gegužės mėnesį grįžo nuolatiniam gyvenimui į Lietuvą.