Spausdinti

 (Konkurso suaugusiųjų grupėje III premiją laimėjęs straipsnis)

.RITA VINCIŪNIENĖ

     Sušalusioje Lietuvoj tvyro žvarbi paskutinioji metų diena. Lyg ir snyguriuoja, o šaltis spigina ir veidą, ir sielą. Juk šalčiausia, kai ir siela sužvarbsta. Išties, ar gali jausti šilumą paskutiniąją metų dieną užkasąs tikrą savo tėvą kapų kalnelyje?

     Stovimeštai prie ką tik šviežiai supilto, grumstėto kapo, nukloto šalčio sustingdytais eglišakių vainikais. Šešėliai nuo mirgančios žvakelių šviesos žaidžia keturių seserų ir brolio veiduose. Stovime. Jau viskas sutvarkyta, net grumsteliai surankioti ir suslėpti po vainikais, net kaspinėliai su užrašais: Mielas Tėveli... Brangus Tėveli... N. Tėveliui... R. Tėveliui... B. Tėveliui... D. Tėveliui... — išglostyti, išlyginti...

Duktė Alyja  O. Dokalskaitė, 1966

     Jis nemėgdavo švelnumo, taip, nors, išlenkęs stikliuką ir praeitį prisiminęs, dažnai sentimentaliai apsiverkdavo. O mums visiems būdavo gėda metų naštos įveikto tėvo ašarų. Mes visi stengdavomės užtrenkti jo ašaringą balsą savo rūpesčiais, dejonėmis, aimanomis. Tėvelis. Tėvas. Buvo — nebėra. Visas tris šventų Kalėdų dienas lankė iš eilės savo vaikų šeimas, o ketvirtą... Nešėsi malkų glėbelį, krito, užsimušė.

     Naujųjų metų išvakarėse stovim žvarboje prie sušalusių grumstų kauburėlio. Tylim. Temsta. Visi ruošiasi sutikti Naujuosius, o mes?.. “Negi ir vėl niekas nepasikeis, negi ir vėl visi gyvensim kaip lig šiolei” — tyliai prataria jaunylė sesuo. Atsakymo nė vienas neištariant. Kiekvieno mūsų atsakymas lieka su mumis, mūsų viduje. Be abejonės, kiekvienas iš mūsų, sėdėdamas pusantros paros prie Tėvo karsto, permąstė viską, kas buvo, kas yra ir — kaip bus rytoj... Be abejonės, kiekvienas iš mūsų kuklioje, bet tą dieną iškilmingai apšviestoj vaikystės bažnytėlėj atsiklaupęs prie klausyklos šnibždėjo turbūt tą patį: “nebuvau gera duktė savo tėvui... nebuvau geras sūnus... nebuvau gera anūkė... Išties, nebuvau gera duktė, bet neatsiprašiau”. Vis ruošiausi Didžiajam Atsiprašymui, ruošiausi ir nesuspėjau. Savaitės, pusdieno, valandos pristigo ir man, ir mums visiems, kad ištartumėm kiekvienas savąjį ATLEISK...

     Atleisk, kad nebuvom dėmesingi, ramiai ir kantriai neišklausydavom, Tėve, Tavo pasiguodimų.

     Atleisk, kad taip ir neišmokom atleisti už vaikystėje patirtas nuoskaudas suardytame, išdraskytame, sušaudytame pokario gyvenime.

     Atleisk, kad net paskutinę Tavo gyvenimo dieną visi buvom taip tirštai paskendę savo rūpesčiuose ir tik susvetimėjęs balsas telefono ragelyje “Tėtis mirė” privertė krūptelti ir... prapliupti karčiomis atgailos ašaromis.

     Atleisk, Tėve, atleisk... Tu jau irgi peržengei baisųjį mirties slenkstį, Tu jau irgi Anapus, Tu jau irgi pas Viešpatį... O mes čia, prie grumstais sušalusio smėlio kauburėlio, likome melstis už Tave... Baigiasi diena, baigiasi metai. Tėvą užkasę — sutiksim Naujus?.. Kokie jie bus?

     Tėve, atleisk, kad mes tik dabar, šią baisią mums paskutinę metų dieną, mokomės ištarti Tikrojo Atsiprašymo žodžius.

***

     Vaike, aš irgi Tavo tėvas. Vaike, aš irgi Tavo motina. Ir Tu kažkada stovėsi prie mano kapo...


Gatvė II  Dokalskailė, 1991

     “Tik jau be sentimentų!” — girdžiu, kaip nutrauki mano sakinį. Gerai, Vaike, apsieisim be sentimentų, graudulio, ašarų... Bet šnektelkim. Juk išaušo Naujųjų Metų pirmoji diena. Mes išvalėm savo tėvo kambarius, surankiojom, sudėliojom drabužius, daiktus, įrankėlius — visą susenusio žmogaus gyvenimo skurdų bagažą. Prikrovėm krepšius vaistų tūtelių (medikams pasiūlysim, gal ko prireiks...), peržiurėjom ir atsirinkom nuotraukas — apgailėtinus tokio trumpo žmogaus buvimo žemėje šešėlius. Tai visa, kas liko iš tėvo buvimo. Vaike, įsiklausyk: visa, kas lieka iš žmogaus čia, žemėje, telpa štai tokios vienos dienos apyvokoje ir apsišvarinime. O tas smėlio kauburėlis... Taip, taip, tik simbolis, prie kurio visi susirinksime keletą kartų per metus. Mes — visi, o jūs?..

     “Senelio vėlė čia, šitame kambaryje, ji kažką svarbaus nori jums pasakyti, o jūs visi nesiklausot” — filosofuoja dukra nakties trečią valandą, kai prie mirusio tėvo karsto liekam tik dvi — dešinėj aš, kairėj ji. Ilgai ji man aiškina, kad tas sudarkytas, supjaustytas, nuvožtu ir taip negrabiai vėl prilipdytu kiaušu lavonas — jau nebe žmogus, nebe senelis, nebe mūsų tėvas... “O jūs dar ginčijatės, kokį kaklaraištį užrišti, kokį šventą paveiksliuką į rankas įsprausti”, — nusišaipo mergiūkštė. Nebeištveriu ir išsitraukiu rožančių: pasimelsiu už Tėvą, dukra, nutilk... Nutyla. Žinau: šis vaikas neišniekins tėvų atminimo, nes turi savo Tiesą, turi savo Tikėjimą. O kitas vaikas, o anas, o ana, kuri klykauja, žvygauja Naujųjų Metų naktį girtu balsu pusiau rusišką, pusiau anglišką dainą? Krūptelim susikibusios už parankių su seserim tą šaltą ir nejaukią naktį, susiruošusios tyliai paršlamenti iš brolio namo. Klykia, žviegia, girtais balsais mauroja miesto gatvės. O daugiausia jauni — šešiolikmečiai, aštuoniolikmečiai...

     O mūsų vaikai, o mūsų ateitis, o Lietuvos viltis... Švirkščia seiles pro lūpų kampučius ir spjaudo čia pat, ant šaligatvio, po mano, po tavo kojomis. Nusikeikia bjauriausiu keiksmu ir stukteli į mano, į tavo kuprą prikimštame autobuse. Trinkteli išgertą šampano butelį į grindinį ir dėl efekto brūkšteli degtuką, meta į šiukšlių konteinerį, iš kurio per kraštus lipa “tiesų”, “Lietuvos rytų”, “respublikų” gniužulai — teliepsnoja, teskleidžia mėšlu pasmirdusį kvapą ir mano, ir tavo panosėje...

     Vaike,aš Tavo tėvas. Vaike, aš Tavo mama. O Tu? O Tu didžiuojiesi Gariūnų turgaus gėrybėmis, Tu diktuoji visus Lietuvėlės (Tėvynės, juk!) muitinių įstatymus, Tu šmirinėji po Europą... Ką ten europos —    ir amerikos, ir arabiški emiratai. Tavo apkeliauti, išžvalgyti, išsiaiškinti pelnai, kuriuos dar galima iš ten parsivežti. Skudurais, daiktais aparatūromis, opeliais, folksvagenais... Namo, į tėvynę Lietuvą, kur Tavo namai, kur Tavo tėvai...

     Ak, Vaike,atleisk, tai aš Tavęs neišmokiau tarti paguodos ir užuojautos žodžio sušalusiam ir alkanam, nepratinau sušildyti kito nesavanaudiškos meilės jausmu. Dirbti Tavęs neraginau, kaip mane buvo įpratinę mano tėvai, dirbti ir iš to gyventi nemokiau. Atleisk, Vaike, tai ir aš —    ir AŠ apvogiau Tavo sielą, nuskurdinau ją taip, kad jau jokia šviesesnė prisikėlimo vilties kibirkštėlė į ją nebeprasibraus. Atleisk, Vaike, kad Tu taip ir nugyvensi sotų, prabangų, bet skurdų ir menką gyvenimėlį, o prie motinos, o prie tėvo karsto jau nemokėsi nubraukti atgailos ir atsiprašymo ašaros. Atleisk, Vaike, tai mes, tai ir aš kalta, kad Tu niekuomet nesužinosi, ką reiškia ATLEISTI kitam.

     Nejaugi telieka tik atsidusti su lietuviško kaimo poetu:

     Betgi, Viešpatie mielas, ką gi pats šiam pasauly gali,

     Kai rugpjūčio padangėj šiurpulinga perkūnijos šventė

     Ir kai medžiai iš baimės balti ir iš laimės žali?

     Atleisk, Vaike, Tau tai tik ašaringi sentimentai... Žinau — todėl atleisk...

***

     Atleisk, Tėve, kad mes Tau visą gyvenimą neatleidom. Atleisk, Vaike, kad mes Tave išauginom be Atlaidumo skiepo... Atsiprašyti gal ir ne vėlu. Ir melstis, maldauti

     Pasaulio Tėvą, visos Kūrinijos Tvėrėją niekuomet ne vėlu.

     Nenuženk nuo akmens, o Marija,

     Nepalik, nepalik Lietuvos! — prašom, maldaujam kas sekmadienį sentimentalių televizijos pageidavimų koncertuose, o patys? O patiems neapsiverčia liežuvis ištarti šventą Tėvynės vardą. Kas atsitiko? — klausinėjam vieni kitų ir... čia pat stebinam savo tautiečius, atvykusius iš užjūrių (pasisvečiuoti, padėti atsitiesti!) savo sugebėjimu apgaudinėti, mulkinti kitus, išsisukinėti, grobti ir tempti viską tik sau, tik į savo gūžtą, ir burnoti, užgaulioti, šmeižti kitus — o teisinti gi save. Meistriškai, profesionaliai esam įgudę visa tam. Galime net pažadėti tokiais pat saldumu apnuodytais žodžiais:

     Mes išpuošim šventoves lelijom
     Ir nevystančiais rožių žiedais...

     Ir!..

     Ir prispjaudyti, prišiukšlinti ne tik šventorius, bet ir bažnyčių priedurius. Arba susirieti, išsiplūsti, susistumdyti prie pat altorių su bronza spindinčiais tabernakuliais.

     Atleisko Marija,Tavo vardu mes jau išmokom spekuliuoti. Ir ramybės bei vilties pasisemti nebesugebam net iš Tavo Viešpaties net iš Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus žodžių ir buvimo. Šventasis Aurelijus Augustinas prieš pusantro tūkstančio metų mokė pasaulį, kad viena yra greitai atsikelti, o jau visai kita — nebepulti į duobę, purvais aptekusią. O puolame, neriame atgal į savo sielos purvus, net nebandę jų nuvalyti, nušviesti atgailos ir atsiprašymo ašaromis... Ką ten ašaromis! Atgailos ir atsiprašymo žodis — tarsi tas plastmasinis spalvotas žaisliukas. Mėtomės juo kiekvienoje keblesnėj situacijoj, manydami apsivalą, nusiprausią, pasiteisiną... Bet juk tik vieni kitų akyse, o ne Tavo, Viešpatie Dieve, apvaizdoj, ne Tavo, Dieve, gerume. Šventasis Tėvas Kalėdinį sveikinimą Urbi et orbi užbaigė: “Tėve... padėk ištverti gerume!” Bandau ištarti šį maldavimą dar ir dar kartą...

     Ne! Atleidimo maldavimas prie Tėvo karsto, atsiprašymas prie jo kapo duobės — rūsčiai ir neatšaukiamai pavėluotas. Ne tik peržengęs rūstųjį mirties slenkstį Tėvas jo neišgirs, bet ir aš pati savojo ATLEISK neišgirsiu ir nepajusiu taip, kaip privalėjau suvokti tą didžiąją ir skaudžiąją atsiprašymo prasmę gyvo Tėvo akyse.

     Ne! Atleidimo šauksmas netgi puolant ant kelių prieš tėvynę parduoti ir išduoti pasiruošusius savo vaikus — grėsmingai ir apgailėtinai pavėluotas. Ne tik į europas bei arabiškus emiratus beskubantys mūsų “tautos ateities žiedai” jo neišgirs, bet ir mes patys savojo ATLEISKITE jau niekuomet nepajusime taip, kaip galėjome (o, galėjome ir privalėjome!) suvokti tą didžiąją ir skaudžiąją atgailos prasmę nekaltose savo mažų kūdikių akutėse.

     Pavėlavau. Atleisk, o Viešpatie Dieve! Ir nepalik, nepaniekink, nenusigręžk nuo manęs. Nes tik Tu vienas moki tikrojo Atleidimo. Aš sugrįšiu, prie Tavęs, aš būsiu su Tavimi — atleisk.

     Pavėlavom. Atleisk, o Marija! Ir nenuženk nuo Šiluvos akmens, ir nepalik mūsų, nenusigręžk nuo mūsų. Nes tik Tu viena moki tikrojo Nuolankumo. Mes išmoksime saldėsiais nudažytus žodžius paversti gyvu kūnu.

     Juk sunku. Taip daug pavėlavus, labai sunku suklupti po Nuolankumo našta, palinkti po Atgailos kryžiumi, supurvintom lūpom ištarti Atsiprašymo žodį, atšalusia širdimi pajusti Atleidimo prasmę — sunku.

TĖVE... PADĖK IŠTVERTI GERUME!