Spausdinti

Antanas Saulaitis, SJ

Kai kurie išgyvenimai neužsimiršta, o kaip ilgalaikis vaisias savo šilimą, šviesą ar mintį metų metus leidžia. Vieni — vaikystės, kai žmogaus vertybės visam gyvenimui sušoksta. Kiti — suaugusio žmogaus, kai Viešpats mūsų kelius tiesina ir taiso.

Laiptų pamoka

    Tėviškės namelis — dviaukštis, aukštyn žemyn daug kartų per dieną. Ant palaiptės visuomet kas nors padėta užnešti ar nunešti, kad tuščiomis nevaikštinėtume. Ir šiandien žmogus stengiesi kelis darbus iš karto atlikti, vienu “ratu” kelias vietas apvažiuoti, kiekvieną progą ir minutę kuo geriau išnaudoti.

Pamokslai apie pinigus

    Visas didžiulis JAV katalikiškų mokyklų bei parapijų tinklas išlaikomas grynai savanoriškomis aukomis. Ne veltui buvo sakoma, kad klebono didžiausias sielovados rūpestis yra lėšos parapijos patarnavimus bei pastatus išlaikyti. Jaunystėje tiek prisiklausęs pamokslų apie pinigus, žmogus nusprendi pripažinti, kad savo bažnyčią išlaikyti padėti — krikščioniška pareiga, tačiau apie tai pamokslus tesako labiau sugebantys.

Pyktis

    Kaip visai pagrįstą pyktį išreikšti? Jei daiktas užkliūna, paspiri; jei įrankis neveikia, sviedi šalin; jei kas nesiseka, trenki kumščiu. Kartą dirbtuvėlėje kažką taisai ar taisaisi, nepasiseka, spiri smarkiai į duris. Ir po kiek gyvenimo dešimtmečių supranti, kad vargšai įrankiai, lentos, vinys ar dažai — visai nekalti. Dabar tik iš savęs pasijuoki, kai koks prietaisas neveikia ar daiktas netinka.

Kitokia užduotis

     Su seserimi stovime prie motinos karsto šermeninės lankymo valandų pradžioje. “Ką sakyti, kaip elgtis?” žmogus galvoji, kol sesuo pašnibžda: “Dabar mes turėsime kitus paguosti”. Ir tas mazgas širdyje atsileidžia, kai reikia rūpintis ne savimi, o kitais, kurie liūdi pagal savo ryšį su mirusiąja.

į dangiškąją puotą

     Jėzus tiek kartų apie žmonių savitarpio ryšį Dievo akivaizdoje kalba kaip apie puotą. Pirmieji krikščionys šią eschatologinį Eucharistijos atspalvį labai jautė, kaip ir po Vatikano II šv. Mišiose sakoma: “Laimingi, pakviesti į Avinėlio puotą”. Jėzuitų naujokyne kažkaip dangaus karalystės puotos įvaizdis iš Šv. Rašto studijų bei apmąstymo buvo tiek ryškus, kad atsiskirdami vis sakydavome: “Pasimatysime trečiadienį. O jei ne, tai iki mesijinės puotos”. Pusiau su humoru tarti žodžiai išlaikė mintį, kad dabar laikas susitaikyti, sugyventi, suartėti, nes danguje nebūtų jauku, jei Viešpats pasodintų šalia žmogaus, su kuriuo reikėjo čia žemėje susiėsti, kurį reikėjo spaudoje išvanoti, apkalbėti, ar kurio reikėjo vengti.

Išmintingi norai

     Jėzuitų naujokyne, kaip ir normaliame gyvenime, kiekvienas turi kokias nors pareigas. Nors daržą prižiūrintysis už šiltnamį neatsakė, dažnai pasitardavome. Norėdamas pelių atsikratyti, šiltadaržio vedėjas nusprendė dujomis jas išnuodyti. Saulė pusdienį kepino pro stiklus, kol pelės saugiai savo urvuose slapstėsi, o mūsų daržui skirti keturi šimtai pomidorų daigų nuo dujų sunyko. Ne visada užtenka tik gerų norų kam nors pasiekti.

Šventoji Dvasia

     Senelė kas trečiadienį savo sūnaus šeimai melsdavo Šventosios Dvasios, tai Dievo Dvasios buvimas ir veikimas nebuvo naujiena. Prieš dešimtį metų Romoje du šimtai dvidešimt jėzuitų iš viso pasaulio rinko savo naują Vyresnįjį (liaudiškai vadinamą “generolą” — nuo lotynų kalbos “generalinis vyresnysis”); tai darė vienuolijai savitu būdu: be reklamos, be skatinimo, be mandatų ar kitos komisijos. Leidžiama tik į kitus pavieniui kreiptis žinių apie vieną ar kitą asmenį. Ir tris dienas melstis. Jokiu būdu iš anksto nesusitarę, prieš Dievą laisvai slaptų balsų dauguma išrenka naująjį Vyresnįjį — pirmuoju balsavimu!

Draugija

     Kadangi jėzuitai oficialiai vadinami “Jėzaus Draugija”, nenuostabu, kai nuostabūs dalykai įvyksta. Pasauliniame atstovų suvažiavime laiptinėje kalbamės apie jų (tuomet) dešimtį metų pasirodančią “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką”, kurią pašnekovas rūpestingai skaito. Už poros dienų jis — T. Peter-Hans Kolvenbachas išrinktas Draugijos “generolu”. O po pustrečio mėnesio Romoje — atsisveikinimo vakaras su linksma programa: įvairių tautų dainomis, vaidyba, anekdotais. Nejučiomis greta pristumiama kėdė su ratais; joje sėdintysis paraližuotasis švelniai savo kaulėtą ranką prie alkūnės priglaudžia: Draugijos narių ir daugelio kitų tiesiog mylimas ir gerbiamas T. Pedro Arrupe.

Pirmasis prabyla

     Tiek savo pamoksluose ir pamaldžiose knygose dėmesio kreipiame į žmogaus pastangas į Dievą kreiptis, Dievo pagalbos šauktis, lyg Dievo meilė mums priklausytų nuo mūsų pageidavimų, pakartotų prašymų ar nuopelnų. Mįslingai skamba Šv. Rašto žodžiai: “Dievas pirma mus pamilo” arba “Dievas pirmas prabilo į mus”, kol pagalvoji apie pažintis ir draugystes. Pajunti, kiek daug daugiau kartų kitas asmuo pirmasis prabilo širdimi, iš kurios nei reikalauta, nei prašyta.

Rimo Gražulio pamoka

     Per mokytojo laidotuves amerikietis bendradarbis apie mokinių bei kitų mokytojų ir Dainavos stovyklautojų mėgstamą jauną žmogų tarė: “Jis buvo tokia stipri asmenybė, kad galėjo švelniai su visais elgtis”.

Kas širdyje glūdi

     Jau penktoji, šeštoji berniukų stovyklos Neringoje diena. Mažais būreliais susėdę kviečiame papasakoti, koks mokslo metų reikšmingiausias įvykis. Iš eilės ratu girdime: “Kai mes atostogavome...; kai persikėlėme į kitą miestą ir reikėjo naują mokyklą lankyti...; kai giminės Kalėdoms suvažiavo...” Ir dvylikmetis tiesiai ir tyliai sako: “Kai mano broliukas mirė”. Pravirko, beveik savaitę savo širdyje tokią sunkią naštą nešiojęs. Ir mes visi galėjome būti bent kiek to jautraus skausmo dalininkai, liūdėdami dėl labai mylimo Daunso liga sirgusio brolio.

Gailestingumo šventė

     “Kunigėli, gal nori pyrago? Čia mūsų dukros pirmojo Susitaikinimo sakramento pyragas”. Kaip gražiai šeima mokėjo Dievo maloningumą atšvęsti, neužkraudami dukrelei naštos ir apsaugodami ją nuo visos tos baimės ar nesusipratimų, kurie kartais išpažintį apima.

Gerbti esamą padėtį

     Su draugu sėdime ištisą naktį po medžiu ligoninės kieme. Kadangi šis brazilas yra gydytojas, tik šiomis budėjimo valandomis turime progos pasišnekėti. Jauna motina atneša šešių mėnesių dukrelę, ištiktą deshidracijos. Kunigas-gydytojas paguodžia, kad bus daroma, kas įmanoma. Savo draugui pašnibžda; “Kūdikis ryto nesulauks. Jai reikėtų tik košytės, gaunamos anoje pusėje gatvės esančioje vaistinėje už tris dolerius, bet mūsų ligoninė tiek išteklių neturi”. O atskridęs iš JAV žmogus kišenėje turi daugiau negu tris dolerius, bet ar nereikia gerbti tų kitos šalies ir kitos kultūros žmonių gyvenimo būdą bei sąlygas? Tos nakties vaizdinys daug kartų mintin sugrįžta, kai svarstome, kaip geriausia Lietuvai padėti, gerbdami tos šalies bei tautos galvoseną, sąlygas ir galimybes.

Draugystės ryšys

     Po septynerių metu Brazilijoje teko persikelti Čikagon. Kas rūpinsis įvairiais lietuvių katalikų reikalais, jau lieka kitiems spręsti. Iš spaudos bei laiškučių matai, kaip ištikimai keli asmenys, augindami savo šeimas ir išgyvendami visokius sunkumus, nuolatos sielojasi lietuviškais reikalais. “Nemuno” tautinių šokių vieneto vadovė po daugel metų paaiškina, kas ją pareigose taip sąžiningai ir ilgai išlaiko: “Nes mes buvome artimi”.

Ryšys su "Tėve mūsų"

     Jau išleistuvių šv. Mišios Šv. Kazimiero parapijoje. Dalyvauja jaunimo, su kuriuo teko bendrauti. Apeigos įprastine tvarka vyksta. Tik, kai priėjome prie “Tėve mūsų”, susiėmė rankomis, tiesiog kaip žnyplėmis susikabinę, pasitikėdami ir melsdami, kad tas pats Tėvas visus mus laikys ir globos.

Simboliai

     Aplankęs toli nuo pagrindinės lietuvių kolonijos gyvenančius lietuvius pietų Brazilijoje, grįžęs namo randi didžiulę, bet gan lengvą, dėžę. Negi Ponta Grosoje užmiršau drabužį ar kokį kitą daiktą? Viduje — tos žemės ūkio srities kviečių pundas su užrašu “Tegul šios varpos Tau primena Lietuvą ir mus”.

Globa iš pareigos

     Brazilijoje T. Jonas Bružikas keliolika metų plačiai išsisklaidžiusius lietuvius iki savo mirties lankė. Jam mirus, tenka kam kitam tuo darbu užsiimti pagal paliktus sąrašus: prie kai kurių miesto pavadinimų užrašyta tik pavardė be adreso. Keliasdešimties tūkstančių gyventojų mieste — kaip lietuvių kilmės šeimą surasti? “Tėve Bružikai, palikai mums savo darbą, tai dar dabar rūpinkis, padėk surasti!” Ir per mėnesius kelionių į miestus bei kaimus iki keturių šimtų kilometrų atstumo nei karto nereikėjo pasinaudoti įsidėtu miegmaišiu ir vežime pernakvoti.

Ramus miegas

     Vestuvės Venesueloje. Mažas lietuvių šeimų būrelis kelias dienas verdame cepelinus bei kopūstainius (balandėlius), puošiame automobilį vainikais it būtų ratai, dengiame stalus — vienu žodžiu, viską patys ruošiame, visus lietuviškus papročius švenčiame. Ilgos dienos ir naktys. Vasarnamių kambariai pilni išvargusių darbščių svečių. Kunigui nurodomas mažesnis kambarys su dviaukšte lova. Su visais rūbais virsti miegoti, o rytą pabudęs stengiesi tyliai išžingsniuoti, kad nepažadintum antrame guolyje iškritusių su vestuvine eilute ir ilga sukne jaunųjų.

Ar vėl susitiksime?

     Pirmąsyk lietuvius pasaulyje išgyvenau pirmajame Pasaulio lietuvių jaunimo kongrese. Per keletą savaičių susidraugavome, įvairiomis tarmėmis susikalbėdami, tardamiesi, svajodami ir planuodami. Kai reikėjo į išleistuves eiti, kojos nenešė dėl minties, kad niekad gyvenime penkių žemynų lietuviai nesusitiksime. O dabar, po beveik trisdešimt metų matyti — ir galime tikėti, — kad kartą susitikus, daugiau galimybių yra vėl susitikti, kai esame — ir galime būti — viena šeima.

Ilgamečiai vaisiai

     Kiekvienas auklėtojas, auklėtoja gali paliudyti, kaip malonu dažyti sienas, dirbti rankdarbį, nes iš karto matai savo darbo išdavas. Kartą jaunimo pobūvyje prieina jaunuolis su sužadėtine: “Kunige, manau, kad Jums bus įdomu žinoti: baigiau universitetą, turiu profesiją ir darbą, ruošiamės tuoktis. Gal mane atsimenate?” Atsakai: “Žinoma, atsimenu. Taip džiaugiuosi!” Ir nebereikia prisiminti, jog tai buvo pats labiausiai išdykęs, nesuvaldomas lituanistinės mokyklos mokinys. Po to ilgą laiką nereikėjo baldų taisyti ar sienas remontuoti.

Dar apie simbolius

     Ištisus metus su džiova sergančiąja ruošėmės jos Krikštui. Kai kalbame apie Dievo artumą žmogui, kiek arti sėdėti, kad neužsikrėstum? Ar bijoti šios ligonės, kai šv. Pranciškus raupsuotą bučiavo? Atsimenu tik, kaip nuostabu buvo matyti, kai klebonas naujatikę krikštijo: jos veidu — švęstas vanduo, mano — ašaros. Ir tą pavasarį sniegui, ledam tirpstant, užtvindyti laukai ir keliai taip vaizdžiai liudijo neribotai gausią Dievo malonę.

Marga vienybė

     Atsitiktinai vidurnaktį kelias valandas Koelno stotyje lauktum traukinio, tai užbėgi į ten pat stovinčią katedrą. Kaip tik — Europos jaunimo dienos. Tarp suolų, visur takuose ir prie sienų įvairiaspalvis jaunimas su kuprinėmis, krepšiais, ryšuliais, visaip kaip silkės pintinėje susigrūdęs. Išore visai šių laikų jaunimas — netvarkingas, susivėlęs, drabužiai nelyginti. Bet akyse — tikrai šviesus atgarsys, kai keliomis kalbomis pamokslininkai kalba apie Kristų ir Bažnyčią atvirai, aiškiai, nuoširdžiai ir paprastai.

Visas žmogus

     Dainavoje, kaip ir kitose stovyklose, besimaudantys privalo turėti porą. Kai Spyglio ežere besitaškantys išgirsta vandens sargo ar sargės švilpesį, susiima rankomis, kol poros suskaičiuojamos. Šalia stambaus žmogaus mažam vaikui nelabai yra kaip ranką kelti, tai apkabina kaklą ir glėbyje plūduriuoja. Ir visas tas nedidelis glėbys — žmogus!

Bent laikinai kas vertinga

     Iš pareigos, ir iš draugystės tenka su artimaisiais stovėti prie iškastos duobės krašto ten, kur simbolinė riba tarp gyvenimo ir mirties, tarp šio pasaulio ir anojo. Žmogus bent keletą dienų nebekreipi dėmesio į smulkmenas ir nereikšmingus dalykus, kai tik vertingieji amžinai išlieka. Bet po kelių dienų vėl sugrįžti prie įprastinės tvarkos dėl menkniekių sielotis ir blaškytis.

Grybienės pamoka

     Beveik kaimynai, tai lengviau buvo lydėti dukrą ir dukraitę, kol močiutė Grybienė nuo nepagyjamos ligos namuose miršta, norėdama būti tarp savųjų brangioje namų aplinkoje. Tai buvo gan seniai, kai dažniau žmones prie ligoninės vamzdelių ir aparatų jungė.

Jauna ištikimybė

     Romuvos stovykloje naktinis žaidimas su šimtu vaikų, kuriuos dar lauke prieš naktipiečius suskaičiuojame, kad nė vienas neliktų nepastebėtas. Vienoje skiltyje trūksta mergytės, ir atsakinga jauna vadovė kaip kulka be žodžio lekia jos ieškoti, nelaukusi nei plano, nei nurodymų. Kaip gražiai atsakomybę už kitas širdin įsidėjo.

Nerežisuotas žodis

     Psichiškai neišsivysčiusių ir nesveikų vaikų namuose dalyvaujame vyrų rekolekcijose. Sekmadienio šv. Mišios — bendros. Lėčiau už kitus išmokstantieji vaikai iš anksto surepetavę atnašų eiseną. Paduodami kunigui vyną, vandenį, duoną, taria sakinėlį. Prie eisenos prisijungia dešimties metų Daunso sindromo paveikta mergytė, ir švelnioji vienuolė jai duoda rankų šluostuką nešti. Mergytė baltą skudurėlį aukštai iškelia. O priėjusi prie kunigo — ką be repeticijos mokės pasakyti? Atsisuka į susirinkusią bendruomenę ir skardžiai sušunka: “Jėzau, noriu gyventi!”

■    Š.m. balandžio mėn. Lietuvoje buvo leidžiami 427 laikraščiai ir 219 žurnalai. Deja, religinės minties laikraščių bei žurnalų dar labai nedaug.

■    Švč. M. Marijos statula, pašventinta popiežiaus Pijaus XII, apkeliavusi Australijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos lietuviškas parapijas, ilgą laiką stovėjusi Švč. M. Marijos Gimimo parapijos bažnyčioje Marquette Parke, Čikagoje, išvežta į Lietuvą. Ją apkeliavusi, ji apsistos Kauno arkikatedroje-bazilikoje.