Spausdinti

 (Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

DALIA STANIŠKIENĖ

     Vos pramerkus akis, sušnabždu pirmus maldos žodžius: “Štai aš, Viešpatie, siųsk mane...” Žvilgteliu į dar neskambėjusį žadintuvą ir šoku iš lovos. Per langą matau baltas, nulinkusias, leduotas medžių šakas ir storu dar nesupurvinto sniego sluoksniu padengtą gatvę. Pravažiuoja automobilis. Vos, vos juda... Kūnu nueina šiurpas — gal nuo šaltų kambario grindų. O varge, kaip reikės patekt į darbovietę?! Vėl greitkelis bus užsikimšęs, o gal ir kokia nelaimė pakelėj... Nenuvalytu šaligatviu praeina susikūprinęs žmogus. Eina lėtai, atsargiai, nes po sniego klodu gal ledas. Bet žingsnis tvirtas, ir akys įsmeigtos į priekį. Prie kaimynų namo sutinka kitą žmogų ir matau, kaip pamoja vienas kitam ranka ir persimeta keliais žodžiais — turbūt apie orą — ir šypsena... Ir man pasidaro šilčiau... žmogus — Dievo kūrinys! Ačiū Tau, Viešpatie, už žmogų — ir už žmones mano gyvenime! “ Siųsk mane, Viešpatie”, — tęsiu ryto maldą ir žinau, kad gal šiandien Jis siųs mane ir ten, kur nelabai noriu eiti; ir gal atsiųs žmones, kuriems turėsiu padėti; ir tuos, kurie šią šaltą mano dieną įprasmins...

Gyvenimas po tiltu Algirdas Griškevičius

     Skubu rengtis. Bevejant į šalį mintis apie blogus kelius, prisimenu neseniai girdėtą pamoksle istoriją apie žmogų, kuris visą gyvenimą vaikščiojo, žiūrėdamas į žemę ir rinkdamas pamestus pinigėlius... Nemažai jis jų per gyvenimą susirinko, bet užtat nematė žvaigždžių, nuostabių saulėlydžių ir pro jį praeinančių žmonių... To pamokslo mintis išgyvenau atostogaujant pajūry. Kiekvieną rytą ir vakarą vaikščiojant pakrante, vis ėmė pagunda rinkti gražias kriaukles, kurių ten pilnas smėlis: parsivešiu namo, ir šaltais žiemos vakarais primins jos man vandenyną ir baltą smėlį; pasidžiaugs gal jomis ir anūkėliai... Bet vis pakeldavau galvą ir žvelgdavau į pajūriu vaikščiojančių žmonių akis. Kai kurios spindėdavo šviesiu saulėtekiu ir atsiliepdavo linksmu “Labą rytą!” į mano pasveikinimą. Kitose žaisdavo liūdesio saulėlydžiai, ir tie nekeldavo rankos pasisveikinimui. Vis tiek apdovanodavau juos šypsena ir su dėkingumu priimdavau tų, kurie ją man grąžindavo. Net šaltais, vėjuotais rytais šildydavo mane dėkingumo jausmas, kad galiu čia vaikščiot, pabėgus iš šalto, vėjuoto ir snieguoto didmiesčio, klausytis jūros ošimo ir ieškot praeivių veiduose Dievo veido... Nedaug kriaukliukių parsivežiau, bet ausyse tebeskamba bangų muzika ir žuvėdrų klyksmas, o širdį tebešildo sutiktų žmonių šypsenos. O anūkėliui papasakosiu apie netoli kranto šokinėjančius delfinus, kurių nebūčiau pastebėjus tik kriaukliukes berankiodama...

     Jau pakely į darbą. Kelias tikrai slidus, girgžda sniegas po ratais, ir šaltis, rodos, skverbiasi net per uždarus automobilio langus. Bet man nešalta: keliai apdengti vilnone antklode, kažkada dukters parvežta dovanų iš tolimo krašto... Dukrą prisiminus, ir vėl užlieja šiltas jausmas. Jaučiu dėkingumą ir už dovaną, ir už dovanos davėją. Kasdien ja naudojuos ir maldoj menu tą, kuri dovanojo...

     Pažinau žmogų, kuris gavęs dovaną jos neatidarydavo. Jo spinta buvo pilna spalvingai supakuotų kalėdinių dovanų. Bet jis niekad jomis nepasinaudojo ir nesidžiaugė. Gaila man būdavo jo ir tų, kurių dovanas jis atstūmė. Parodydami dėkingumą šeimai, draugams, net svetimiems ir nepažįstamiems ir pagaliau Dievui, mes tampame tauresniais žmonėmis.

     “Ačiū” — taip vienas iš pirmų žodžių, kuriuos kūdikiai išmoksta. “Ačiū, mama... Ačiū tėte...” “Pasakyk poniai Ačiū, vaikeli!..” Tie nuolat girdimi žodžiai ir tėvų pavyzdžiai įstringa vaikui širdin, ir taip jis įgauna dėkingumo jausmą, kurį gyvenime išreiškia mažais ir didesniais būdais. Pareikštas dėkingumas dažnai ne tik paliečia, bet ir pakeičia kito žmogaus gyvenimą.

     Prisimenu, seniai, kai dar gyvenom Vokietijoj tremtinių stovykloj, bet jau gaudavom pakietėlius iš Amerikos, vieną dieną gimnazijoj išdalino mokiniams mažas dovanėles iš vienos Amerikos gimnazijos mokinių. Man, pirmos klasės mokinukei, pakietėly rasti pieštukai, knygutės, trintukai ir dar keletas niekučių, kurių taip trūko po karo, buvo didelis turtas. Tarp jų radau ir vardą bei adresą mergaitės, kuri visa tai sudėjo. Su savo anglų kalbos mokytojos pagalba parašiau jai trumpą padėkos laiškelį. Mano dideliam nustebimui ir džiaugsmui, po kiek laiko atkeliavo jos laiškas ir nuotrauka, ir daugiau laiškų bei pakietėlių. Vėl rašiau laiškus, kuriuos mokytoja padėdavo išverst; vėliau jau pati laiškus jai “sulipdydavau”. Tai buvo ir gera anglų kalbos praktika man. Pasiekus Ameriką, susirašinėjimą tęsėme, kol pagaliau vieną dieną susitikome, nors ji gyveno kitame Amerikos krašte. Ši 46 metų draugystė prasidėjo nuo vieno mažo žodelio: “Ačiū!”... Ir kaip ta draugystė praturtino ir mano, ir jos gyvenimą!

     O dėkoti kasdien yra tiek daug už ką, ir tiek daug kam!

     Kai 1949 metais iš Vokietijos atvykom į Ameriką, tai buvo tik giminių, o dažnai ir visai nepažįstamų geradarių dėka. Prisimenu, kaip geroji giminaitė pasitiko mus, tik išlipusius iš laivo, kaip vežėsi traukinėliu į savo namus (mašinos jie neturėjo), kaip apgyvendino pas save ir valgydino, kol pagaliau gavom darbus, butus. Dar ir šiandien, daugeliui metų praėjus, jaučiu didelį dėkingumą tiems, kurie priėmė, globojo...

     Dar vis sninga ir automobiliai vos juda. Žinoma, į darbovietę labai vėluosiu. Beveik pikta: reikėjo išvis nekišt nosies iš namų! Bet kas tada padarys darbą, kuris laukia? Juk ir bendradarbės turi kovot su blogais keliais ir sniegu! Pyktis atslūgo: ačiū Dievui, kad turiu darbą, kai tiek bedarbių šiuo metu! Gal ir tas kelias ne toks jau blogas — galėtų būt dar blogiau! Net šyptelėjau pati sau, prisiminus kažkur skaitytą atsitikimą: du berniukai valgė vynuoges. Pirmasis ir sako: “Kokios saldžios!” O antrasis atrėžia: “Bet jos pilnos sėklų!” Sode, kuriame jie kalbėjosi, buvo daug rožių. Pirmasis berniukas sušuko: “Žiūrėk, kokios gražios raudonos rožės!” O antrasis atsiliepė: “Bet ten pilna duriančių erškėčių!” Buvo šilta diena, ir jie nuėjo į krautuvę nusipirkt ko nors atsigaivint. Po kelių minučių antrasis berniukas, pažiūrėjęs į savo stiklinę sulčių, nusiskundė: “Žiūrėk, jau pustuštė!” O pirmasis, pažvelgęs į savąją, nudžiugo: “ O mano dar puspilnė!”

     Gyvenime kasdien sutinkame žmonių, kurie vis mato tik tamsiąją pusę ir nuolat skundžiasi, ir tokių, kurie įžvelgia gerus dalykus, jais džiaugiasi ir už juos nuolat dėkoja. Prisimenu seną Persų posakį: “Verkiau, nes neturėjau batų, kol pamačiau žmogų, kuris neturėjo kojų...” Ne daiktai mums atneša laimę; ir tie visi tamsūs gyvenimo įvykiai ne būtinai yra nelaimė... jei pajėgiam juos įvertint ir už juos vis vien dėkoti...

     O dėkingumą jausti kartais labai sunku, ypač, žmogiškom akim žvelgiant, didelės nelaimės atveju. Joni Eareckson, jauna mergaitė būdama, nerdama susilaužė sprandą ir tapo paralyžuota visam gyvenimui. Ji tegali pajudint galvą. Savo knygose ji aprašo, su kokiu kartėliu ji tai išgyveno, net burnojo prieš Dievą, ir kaip per savo 18-kos mėnesių gulėjimą ligoninėj pamažu, kitų tikinčių žmonių dėka ji priėmė šią baisią tragediją kaip Dievo dovaną. Dabar jos nuostabus gyvenimas kitiems — jau daug metų ji yra žinoma rašytoja, menininkė, kalbėtoja ir gražiausias krikščioniškas pavyzdys, kaip nelaimę paverst laime — daugeliui padeda atrast Dievą. Ji rašo: “Aš dėkinga Dievui, kad Jis davė man progą dalintis su kitais savo dėkinga širdimi, kurią tik per Jį įsigijau...”

     Mums, lietuviams, kartais irgi sunku priimt visa tai, kas šiuo metu vyksta Tėvynėj — visus tuos sunkumus ir nesėkmes, kuriuos tenka išgyvent mūsų sesėms ir broliams. Kovojant su sunkia kasdienybe, lengva užmiršt dėkot už atgautą laisvę ir vieningai siekti jos visiško įgyvendinimo. Juk Jis nežadėjo žemėj Rojų, bet tikrai pažadėjo pagalbą, jei tik jos prašysim ir už ją dėkosim...

     Pagaliau aš darbe! Atvažiavau laimingai. Sėdžiu prie savo darbo stalo ir su dėkingumu sukalbu maldelę, prilipintą prie mano rašomos mašinėlės: “Viešpatie, padaryk mane savo taikos įrankiu...” Dalinamės “kelionės” iš namų įspūdžiais su bendradarbėm, džiaugiamės, kad pagaliau nustojo snigt, geriam skanią kavą ir ... dėkoju Dievui už tas bendradarbes, už kavą, už šį snieguotą rytą — už tai, kad pabudau, kad gyvenu... Dėkoju už visus žmones savo gyvenime, nes per juos artėju į Jį — jų Kūrėją... Šį rytą tikrai tikiu, kad žmogus, kuris savo širdy išgyvena dėkingumo jausmą, yra laimingas žmogus.

■ 1993 m. spalio 5 d. paskelbta nauja, dešimtoji, popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika “Veritatis Splendor” (“Tiesos spindesys”), ruošta beveik 6 metus. Joje yra svarstomi pagrindiniai krikščioniškosios moralės klausimai. Enciklika skirta visiems pasaulio vyskupams.