Spausdinti

SAULENA KILIKEVIČIUTĖ

    Žvelgiu į sutemų apglėbtą dangų: štai įsižiebė nauja žvaigždelė, o kažkur toli nukrito kita, galbūt tik mano vienos pastebėta, liūdnų minčių palydėta. Niekaip negaliu šią naktį užmigti, nors taip svaiginančiai ramiai nuteikia žvaigždėtas dangus, mėnesienoje paskendę sodai, tyliai už lango giedanti lakštingala ...

    Guliu atmerktomis akimis, žvilgsniu lydėdama krentančią mažą žvaigždutę, o ausyse vis tebeskamba Ritos ištarti prisipažinimo žodžiai: “Aš nužudžiau savo kūdikį. Negimusį, visiškai bejėgį kūdikį...” Man tie žodžiai įsmigo giliai širdin, jaučiau, jog baimės, siaubo ir netikėjimo jausmų mišinys, staiga pavirtęs į begaliniai aštrų skausmą, skverbiasi į mano kūną, apraizgo širdį, kyla vis aukštyn aukštyn, pasiekia smegenis ... Tegalėjau ištarti: “Nužudei?!” ir mane apgaubė tamsa ... Kai, truputį atsipeikėjau, pajutau šiltą Ritos ranką, švelniai ir labai atsargiai glostančią mano galvą ... Jos karštos ašaros riedėjo per skruostus, kaklą, sudrėkindamos baltą it sniegas suknelės apykaklę, paliesdamos ir mano veidą. Išgirdau tylų, liūdesio ir nuolankumo kupiną “Atleisk” ...

Sugrįžimas.    Alberto Svenčionio nuotr.

    Staiga supratau, jog aš privalau padėti šiai merginai, mano draugei, privalau ją išklausyti, paguosti, padrąsinti. Nusišypsojau, paėmiau jos karštą drebančią ranką, priglaudžiau sau prie skruosto ir paprašiau: “Papasakok man viską. Pasidalink šia nelaime kartu su manimi”. Mačiau, kaip ji akimirką apstulbo, matyt, nesitikėdama tokios atomazgos, užsidengė rankomis veidą ir kokią minutę tylėjo. Man ta minutė atrodė lyg amžinybė. Jaučiau, jog virpu nuo įtampos ir laukimo, tačiau širdis reikalaute reikalavo: “Išklausyk ir padėk, juk ji pasirinko būtent tave”.

    —    Gerai, — pagaliau ištarė Rita, — aš tau papasakosiu viską viską ... Tik labai nesmerk manęs, — tyliai paprašė.

    Rita atsiduso ir pradėjo pasakoti:

    —    Susipažinau su Valiumi (toks vaikino vardas) prieš trejetą metų viename pobūvyje. Patikome vienas kitam, dažnai susitikinėdavome. Nemanyk, jog tie susitikimai būdavo labai trumpi ir neįdomūs. Anaiptol! Kiekvienąsyk, parėję iš teatro ar parodos, mes karštai aptarinėdavome matytą spektaklį ar paveikslus, kartais net susiginčydavome. Tačiau ginčai greit užgesdavo, aišku, Valiaus dėka. Jis nusišypsodavo, paglostydavo mano galvą, įdėmiai ir rimtai pažvelgdavo į akis ir tardavo: “Na, gerai jau, gerai. Tegu bus taip, kaip tu nori, angeliuk”.

    Rita nutilo. Jos akyse sužibo ašaros. Mačiau, kaip sunku jas sulaikyti, tačiau mergina jų nesigėdijo, pasakojo toliau.

— Dažnai vasaros pavakariais klajodavom po kvepiančius laukus, tylūs tylūs sėdėdavome ant tingiai ir lėtai tekančios upės kranto, su ilgesiu žvelgdavon į besileidžiančią saulę. Mes, kaip aš tuomet maniau, iš tiesų mylėjome vienas kitą. Gal ne tiek fizine, kiek dvasine meile. Nelauktai jam teko išvykti į tolimą komandiruotę. Verkėme abu, nes netikėjome, jog galėsime išgyventi vienas be kito nė dienos ... Jau tą pačią dieną sulaukiau skambučio iš mylimojo. Šnekėjomės ilgai, atrodė, jog nesimatėm ištisus metus. Ilgainiui išsiskyrimo žaizdos gijo, nes Valius dažnai skambindavo, sulaukdavau daug meilės ir ilgesio kupinų laiškų. Tačiau po keleto mėnesių skambučiai ir laiškai staiga dingo. Nežinojau, ką ir begalvoti: gal kas atsitiko, o gal kitą merginą susirado? Vijau šalin tokias mintis, ištisas valandas žiūrėdavau į Valiaus fotografiją, šnekučiuodavausi su ja. Truputį nusiramindavau ...

    Vieną vakarą kažkas tyliai pabeldė į duris. Atidariusi jas, niekaip negalėjau patikėti, jog priešais mane stovi Valius — mano mylimasis. Gal penketą minučių stovėjome taip — vienas priešais kitą. Aš jo akyse tarsi perskaičiau atsiprašymą. Jis, be abejo, manosiose įžvelgė atleidimą. Puolėme vienas kitam į glėbį, verkėme tartum vaikai. “Jis grįžo, grįžo pas mane!” — mano širdis dainuote dainavo, staiga pajutusi, kad sielvartui ir ilgesiui atėjo galas. Tačiau ji klydo. Manęs laukė dar didesni išbandymai ir skausmai.

     Tą vakarą jis kalbėjo ilgai ilgai, kažką pasakojo, mosavo rankomis, staigiai pašokdavo nuo kėdės, vėl atsisėsdavo ... Bet aš viso to nemačiau, negirdėjau. Tik žiūrėjau į jį, mano mylimąjį, žvilgsniu glosčiau jo akis, plaukus, lūpas. Jis, matyt, tai pastebėjo, staiga nutilo, paėmė mano rankas, prisiglaudė prie krūtinės ir tyliai sukuždėjo: “As myliu tave ...”

     Rita vėl nutilo. Atsistojo, pažvelgė pro langą į žydintį sodą ir pasakojo toliau.

     — Kai po dviejų mėnesių Valiui pasakiau, jog laukiuosi kūdikio, jis šaltai pasižiūrėjo ir paklausė: “O nuo ko?” Aš apstulbau. “A, tu nori pasakyti, kad tas kūdikis — mano? Gali būti, gali būti ...”, abejingai palingavo galva. “Tai ką man dabar daryti?” — klausiu aš. “Ką nori. Aš tavęs niekad nežadėjau vesti. O dabar išeik, tu man trukdai” — ištarė. Aš iš siaubingo netikėtumo vos tegalėjau atsistoti. Užverdama duris dar kartą maldaujančiu žvilgsniu pažvelgiau į jį, mano svajonių princą, taip greit užmiršusį ir taip bjauriai paniekinusį mane ir mūsų, atrodė, nepriekaištingą meilę. Išėjau iš jo namų pažeminta, užgauta, įskaudinta. Nebežinojau, ką daryti. Ilgai blaškiausi po miestą, klajojau siauromis gatvėmis, šalinausi praeivių. Man rodės, kad visi su panieka žiūri į mane, ironiškai šypsosi ir kužda kažką vienas kitam į ausį. “Ką daryti? Ką daryti?” — mintys sukosi vis apie tą patį? “Gimdyti? O ką pasakys tėvai? Nuo pat mažumės man buvo skiepijamas doros jausmas”. Prisiminiau pražilusią motinos galvą, raukšlėtas rankas, pavargusį balsą, išverktas akis ... “Ne, mamyte, aš tavęs neišduosiu, verčiau pati kentėsiu už savo nuodėmes, bet tau gėdos nedarysiu“, — nusprendžiau.

     Eidama į ligoninę, aš vis raminau save: “Juk kūdikis dar mažutis, galima sakyti, jo dar nėra. Jis nieko nežinos, nieko nesupras.

     O mama yra ... Ji viską sužinos, pasmerks mane ir tą kūdikėlį. Tad kam gi reikalingos kančios dėl mano klaidų”...

     Rita žvelgė savo bejausmėmis akimis kažkur tolyn, o ašaros riedėjo ir riedėjo ...

     — Aš nužudžiau jį. Nužudžiau mažutį žmogelį, kuris jau turėjo širdelę, skaisčią sielą, kuris buvo pradėtas iš didelės meilės ir miręs dėl mano silpnumo ...

     Rita dar ilgai pasakojo apie naktinius košmarus, haliucinacijas, o aš niekaip negalėjau patikėti, kad visa, ką ji pasakojo, — tiesa.

Jau buvau atsigulusi, tačiau miegas neėmė. Ausyse tebeskambėjo mano draugės pasakojimas, toks nepaprastai liūdnas ir tragiškas. Atrodytų, nieko naujo ir keisto ji nepasakė. Kiek tokių nelaimingų meilių yra pasaulyje. Ir kai aš šitaip pagalvojau, mane apėmė siaubas: kiek tų mažulėlių, ką tik pradėtų gyvybių nukeliavo amžinybėn?! Dievas apdovanojo moterį, suteikdamas jai laimę pirmajai pamatyti savo kūdikį, pirmajai priglausti tą mažulėlį prie krūtinės ir išgirsti jo širdelės plakimą. Aš tarsi matau tuos milijonus nužudytų mažylių, beviltiškai tiesiančių rankeles į kiekvieną moterį, maldaujančiu žvilgsniu žvelgiančius į jų akis, tačiau nematau nė vieno besišypsančio kūdikio. O moterys? Jos kaip ėjo, taip eina, viena kita stabteli, užsidengia rankomis veidą, ištiesia rankas į vaikelį, tačiau nepasiekia jo. Kūdikėlis — tai tik vizija, niekad nepaliekanti savo motinos, kuri jį, vos pradėtą, nužudė.

     Aš prisimenu Ritos pasakotą sapną, pirmąjį po to košmaro ligoninėje. Įsivaizduoju, kaip blaškėsi mergina, matydama sapne savo kūdikio rankeles, tokias mažutes mažutes, sudėtas maldai. Aš žinau, jog Rita niekuomet neužmirš iš mažylio širdies sklindusių žodžių: “Manyte, nors nužudei mane, tačiau aš melsiuosi už tave. Tik tu nepamiršk manęs, pasimelsk ...”

     Žiūrėjau į dangų, su viltimi pasitikdama naują, šviesią, nedrąsią žvaigždutę ir su nerimu palydėdama krintančią ... Nejučiom prisiminiau kažkieno pasakytus žodžius, kad krintanti žvaigždė — tai žmogaus mirtis.

     Žvelgiau į tas nuostabiai ramiai mirksinčias žvaigždeles. Ir kažkur toli toli pamačiau Ritos akis, ilgesingai žiūrinčias į dangų, išgirdau žodžius, kupinus skausmo ir širdgėlos: “Atleisk man, Viešpatie. Aš nužudžiau savo, o kartu ir tavo kūdikį. Pabijojau žmonių, jų piktų liežuvių. Man dabar dar sunkiau, kai matau savo motiną, vis dar manimi tikinčią ir nieko nežinančią apie mano žiaurų poelgį. Nejaugi teks veidmainiauti visą gyvenimą?! Man krauju plūsta širdis, kai pagalvoju, kokį skausmą turėjo iškentėti mano vaikelis, niekuo nekaltas, tyras it ašara. Viešpatie, atleisk man. Aš nenoriu mažesnių kančių, jų aš nusipelniau, bet maldauju tik vieno: neleisk žūti nė vienam tokiam kūdikiui, kaip manasis ...”

     Tik žodžiai nuskambėjo taip garsiai ir aiškiai, jog aš nejučiom krūptelėjau ir pagalvojau: “Kiek akių dabar žvelgia į žvaigždėtą dangų? Kiek lūpų kalba maldos žodžius? Kiek širdžių dejuoja iš skausmo ir nevilties? Kas besuskaičiuos ...”