ALDONA KAČERAUSKIENĖ
Kukliai apsirengusi penkiametė šveicarė mergaitė, darbininkų vaikas, vienoje rankutėje laikydama krepšelį, kitoje pinigus, į krautuvėlę įėjo tada, kai čia nebuvo žmonių. Vaiko dėmesį patraukė pintinė su vyšniomis. Mergaitė priėjo arčiau, pasigrožėjo uogomis, paėmė šakutę su dviem vyšniomis. Iš visų pusių jas apžiūrėjusi, pridėjo prie lūpų, palaižė, vėl pasistiebė, uogas padėjo atgal į pintinę, pati pasitraukė toliau nuo “pagundos”.
Šatrijos Raganos vaizdelis “Vyšnios” turinys gerai žinomas vyresnės kartos žmonėms, nes šis kūrinėlis, kadaise buvęs chrestomatiniu, giliai įsirėžė į atmintį tų, kurie mokėsi iš prieškarinių vadovėlių. Šio vaizdelio turinį mėgo pasakoti šviesios atminties pedagogikas profesorius Jonas Laužikas, kalbėdamas apie būtinumą ugdyti vidinius stabdžius nuo pat vaikystės. Pradėdamas sąmoningą gyvenimą, vaikas turi griežtai žinoti, ką galima imti, ko negalima. Ir čia negali būti jokių išlygų ar nuolaidų. Reikia pasakyti, kad anuomet pedagogams sekėsi. Kaimuose nebuvo rakinamos pirkių durys, visai dienai pievoje paliekamos balinimui ištiestos drobės, pienas šuliniuose, ant tvorų sumautos puodynės, džiūti ir vėdinti iškabinėti drabužiai. Imti svetimą daiktą buvo ne tik nusikaltimas, bet ir negarbė, ir gėda, pagaliau — sąžinės graužatis, nes taip formuojama visuomeninė nuomonė, griežtesnė už įstatymą. Na, o jeigu kas ir susigundydavo pasisavinti tai, kas jam nepriklausė, žinia nuaidėdavo per kelias parapijas, žmonės su tokiu asmeniu vengdavo bendrauti viešai, kitaip sakant, reiškiama neslepiama panieka išskirdavo jį iš visuomenės.
Tie, kuriems teko pabuvoti svetingose Europos šalyse, pasakoja, jog ten taip pat nepuolama prie to, kas tau nepriklauso. Pavyzdžiui,
Suomijoje, kur dviratis ne tik sporto, bet ir patogi susisiekimo priemonė, greta įmonių, įstaigų, mokyklų įrengti stovai dviračiams laikyti. Iš gausybės dviračių kiekvienas be vargo susiranda savąjį, niekas netaiko į naujesnį ar geresnės kokybės. Šioje šalyje taip pat stebina smėlio dėžėse palikti tvarkingai sudėlioti vaikų žaisliukai. Kam neštis namo smėlėtą žaislą, jį plauti, surasti vietą, kur padėti, jeigu rytoj vėl ateisi čia žaisti? Juk tikrai žinai, kad niekas nepaims tavojo, o tu niekada nepaimsi svetimo.
Tuo tarpu tarybinėje spaudoje, rašant apie vadinamuosius visuomeninio turto grobstytojus, bene kiekviename straipsnyje buvo sutinkama nuomonė, kad kaltas, žinoma, tas, kuris vogė, bet dar kaltesnis tas, kuris nemokėjo turto apsaugoti: apsitvėrė pernelyg žema ir netvirta tvora, įdėjo prastą užraktą, pastatė nebudrią sargybą ar jos visai nepastatė ir t.t. Tokių autorių teiginiai, rodos, apeliuoja ne į žmogų — sąmoningą būtybę, laisvai galinčią pasirinkti vienokį ar kitokį sprendimą, o į žmogų-gyvulį, kuris eina, prieina neperlipamą tvorą, ir stop! Tenka grįžti atgal. O eidamas atgal jis užtinka pilaitę, kurios kieme, deja, draskosi įsiutęs vilkšunis. Pavojinga, gali perplėšti gerklę. Tuomet jo kišenėje tarsi netyčia suskamba visrakčiai. Užsuka į tykų kooperatinį namą, darbo objektu pasirenka mažiausiai judrią viršutinio aukšto laiptų aikštelę. Sutraškėjęs visraktis pasisuka, ir durys atsidaro. Tačiau šeimininkai, pasirodo, įstatė dvigubas duris su skirtingais užraktais. Štai antrųjų durų spyna jokiam visrakčiui nepasiduoda. Lipant laiptais žemyn, dėmesį patraukia prie vienų buto durų vaikiškas vežimėlis, o jame, naujutėlaitė žydrai pūkuota antklodė, nepririšta, neprirakinta, net pro durų akį, rodos, niekieno nesaugoma. Vadinasi — galima imti.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, vykstant persitvarkymo procesams, susilpnėjus turto ir asmens apsaugai, grobimo instinktas auga, tarsi mielinė tešla. Išėjęs rytą, nežinai, ar laimingai sugrįši ir kokius rasi namus. Nebesaugu moterims nešiotis rankinuką, nes baltos dienos viduryje jį gali per sekundę prarasti. Baugu kaimuose vienišiems seneliams, kuriuos turto prievartautojai užkankina mirtinai, reikalaudami atiduoti pinigus, atidedamus laidotuvėms nuo varganos pensijos. Viena sunki nuodėmė sukelia kitą, dar sunkesnę — žmogžudystę.
Orientuodami visuomenę į kuo didesnę turto apsaugą, mes kol kas patikimesnių priemonių nežinome. Betgi tuo pačiu sumenkiname žmonių atsakomybę už savo veiksmus. Nusigyvenome iki tiek, kad palaidoję mums brangius žmones, išeidami iš kapinių, sutrumpiname gražiausių žiedų kotus, išlaužiame įdomesnių gėlių krepšelių lankelius, kad jie nebeturėtų vertės turguje. O kaip apsaugoti vagiamus paminklus, patarimų, berods, dar niekas nesurado. Juk ant kapinių šuns nepririši, o mirusieji patys apsiginti, deja, negali.
Vis dažniau į galvą ateina nerimą kelianti mintis: nejaugi mes galėsime būti laisvi su ta skylėta, lopyta ir durstyta netolimos praeities morale? Ar ne pirmiausia šioje srityje mums reikėtų atsinaujinti?
Gyvenimo patirtis dar kartą įrodė, jog pripratimas yra antras prigimimas. Suverenios Lietuvos turtas tampomas didesniais ar mažesniais glėbiais daugelio tų, kurie priėjo prieina.
Atgimimo pradžioje tapo madinga studijuoti Vydūną, S. Šalkauskį, A. Maceiną. Skolinomės, dauginomės, skaitėme ... Ir nustebome: visi trys didieji Lietuvos filosofai buvo teistai ... Išmesk iš jų raštų Dievą, Absoliutą, ir sugrius kardinalios filosofinės tiesos, liks tik namas be pamatų, statinys ant smėlio. O septintas Dievo įsakymas trumpas ir kategoriškas, tarsi žaibo blyksnis: nevok.
“Liturginiame maldyne” komentuojama: “Šiuo įsakymų Dievas reikalauja, kad gerbtume kitų asmenų ir visuomenės nuosavybę, o padarę kam žalą ar nuostolį — atsilygintume; kad sąžiningu darbu užsidirbtume pragyvenimui ir neišnaudotume kitų žmonių triūso”. Šiuo įsakymu reikalaujama dar daugiau, apie ką Lietuvoje jau ne kiekvienas žino ar nori žinoti: “Nusikalsta, kas sukčiauja bei apgaudinėja parduodamas ar pirkdamas; kas daro kokią nors skriaudą atskirų žmonių ar visuomenės turtui laukuose, gatvėse, namuose, įmonėse ir kitur; kas negrąžina skolos, neatiduoda rastų ar neteisėtai įsigytų daiktų, neatsilygina skriaudų; kas veltėdžiauja arba tuščiai eikvoja šeimos ir visuomenės turtą”.
Apie teigiamą religijos įtaką formuojant žmogaus asmenybę, neturėtų abejoti nė vienas pedagogas. Šiais visuotinio vertybių perkainojimo laikais neturi būti palikti nuošalyje dideli rezervai ugdyti žmogaus vidinius stabdžius, vienodai kelti atsakomybės jausmą tiek už pasikėsinimą į ganėtinai apsaugotas, tiek į neapsaugotas materialines vertybes. Jeigu ką pavogei, teks atsakyti. Kitų kaltininkų čia nėra ir negali būti. Bepigu tiems didiesiems ir gabiesiems, kurie savo laiką užpildo mokslu, menu, kuriems gyvenimą reguliuojančia jėga tampa intelektualinis potencialas. O kas sureguliuos didelę dalį mūsų jaunimo, pasimetusio, praradusio autoritetus (nusivilta ir tėvais, ir mokytojais, augintais ir auklėtais jau taip pat stagnacijos laikotarpiu), iškėlusio bene vienintelį sau tikslą: gyvename tik vieną kartą, todėl nepaisant priemonių gyvenimą reikia padaryti patogų. Darant nusikaltimą vardan šio tikslo, nesusimąstomą apie atsakomybę, nes ji neišugdyta. Ir taip kalėjimai pasiglemžia ir galutinai pribaigia šimtus jaunų žmonių. O laisvėje esantys nusikaltėliai tęsia savo juodus darbus. Daug vilčių vidinio gyvenimo ugdymui dedama į atgimstančias ir naujai besikuriančias jaunimo organizacijas: visos jos eina su Dievo vardu, visų vėliavos šventinamos bažnyčioje, visų susirinkimai baigiasi ar prasideda malda.
Daug ką gali mokyklose padaryti katechetai, dvasininkai ir pasauliečiai, kurie maloniai jaunimą nustebina erudicija, intelektu, išmintimi. Ir ne tik jaunimą, bet ir tėvus, užaugusius ir subrendusius bedvasėje ateizuotoje visuomenėje, orientuotoje tik į materialines vertybes. Tai, kas iš pirmo žvilgsnio kartais atrodo jau nebeįmanoma, ilgainiui pasidaro priimtina. Tikėkime, jog pasėti grūdai dar neprarado savo gyvasties, o tie, kuriuos sėsime su meile ir pasikliaudami Dievo malone ir pagalba, taip pat duos vaisių.
Užbaigti norėtųsi tuo, kuo pradėjau — Šatrijos Raganos vaizdelio “Vyšnios” žodžiais: — “... kokia išmintinga turi būti tavo mamytė, mažute! Koks laimingas jūsų kraštas, turėdamas tokių motinų ir tokių vaikų!”