Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

VILTAUTĖ POCIENĖ

     Statistika rodo, kad, jei kiekvienai šeimai, galinčiai turėti vaikų, tenka 2,5 vaiko, tauta gausėja, jei 2,3 — gyventojų skaičius nesikeičia. Lietuvoje šis rodiklis 1,7.

     Tokių rezultatų prigyveno visas pasaulis, nukrypdamas nuo pirmapradžio plano, ypač pamiršdamas V Dievo įsakymą — Nežudyk.

Londono Šiluvos Marijos bažnyčios didysis altorius.

     Tik nežinojimas, kad žmogaus gyvybė prasideda tada, kai susijungia vyriška ir moteriška ląstelė, net įstatymiškai įteisino jos nužudymą. Todėl pirmiausia pateiksiu keletą žmogaus biografijos bruožų.

     Kas išdrįstų užminti plakančią širdį? Teko klausytis magnetofoninio embriono širdies plakimo įrašo. Ji užplaka tarp 18 ir 25 vaisiaus užmezgimo dienos.

     Mes mokėmės darvinizmo šviesoj. Buvo aiškinama, kad žmogaus embrionas pakartoja gyvosios gamtos vystymąsi nuo vienaląsčio iki žinduolio. Tuo tarpu kokybiškose nuotraukose jau 10 dienų gemale įžiūrimos žmogaus struktūros. 10 savaičių vaisiui nuėmus pirštų antspaudus, galima pagal juos identifikuoti suaugusį žmogų. Ne varliagyvį nužudoma motinos įsčiose.

     “Per pasaulį ritosi mirties kultūra” — tai popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai. Nors giname nusikaltėlio, nuteisto mirties bausme, gyvybę, bet pamirštame apverkti negimusius.

     Motina nėra vaiko savininkė. Abortas — ne jos apsisprendimo laisvė, bet aukščiausia pažeminimo išraiška. Kaip išmąstė K Džibranas “Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie savęs išsiilgusio gyvenimo sūnūs ir dukros. Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų”. Tėvai sutveria namus sielai, kurią įpučia Dievas. Ir tos aukštesnės išminties motina neturi teisės sunaikinti. Išnešioti ir pagimdyti — tai lyg jos karinė tarnyba. Tiesa, vaikas motinos įsčiose bejėgis lyg vergas prieš vergvaldį. Tačiau, jeigu vergvaldys nužudo vergą, mes jaučiame, kad tai neteisinga.

     Negimusio kūdikio žudymas — tai Dievo valios nepaisymas, kančios ir nelaimės.

     Žmogus yra glaudžiai susijęs su gamta, nes tai vieno Kūrėjo išbaigtas darbas. Ypač artima gamtai yra moteris. Joje per akušerinį mėnesį atsikartoja 4 metų laikai: pavasaris — sužydėjimas, vasara — kai mezgamas vaisius, ruduo — brandos metas, žiema — energijos kaupimo metas.

     Aukščiausias gyvybės taškas — rasos taškas — gamtoje yra Joninės, kurių simbolis — papartis, seniausias žemės augalas, sugeriantis šviesą. Motery šis rasos taškas yra gleivių lašas ant gimdos kaklelio, atsirandantis prieš ovuliaciją. Žiūrint į jį per mikroskopą, matoma radialiai iš centro išsidėsčiusius paparčio lapus. Tai ne atsitiktinis sutapimas. Šios gleivės sugeria nesveikas spermotozoidų formas, praleisdamos tik pačius vertingiausius, kuriems skirta pradėti gyvybę, ir maitinti juos visą kelią iki kiaušintakio, kur įvyksta apvaisinimas.

     Paparčio žiedas simbolizuoja gyvybės pradėjimą, kai visa gamta apmiršta prieš didįjį stebuklą, kai metami žiedlapiai ir mezgamas vaisius. Lietuvių tauta apie tai kuria gražias sakmes.

     “Paparčio žiede, ilgesio šviesele, stebuklu menką mirksnį spindinti, turi tu būti ir man skirta, kaip atpildas už kančią, nuolankumą, meilę. Trumpos vasarvidžio nakties šviesa visas mintis nuneš ant aukšto kalno, kur protėvių dvasia Rasos laužai liepsnoja, kur paslaptis po pievas braido, kur kupolių žiedai gyvybę teikia ... Tegul vilties ir laimės medis, dangun saulelės šaukiamas, jėgų sukaupęs auga ...”

(P. Kvietkauskienė)

     Mes galim atspėti, kad tas paparčio žiedas moters organizme yra kiaušialąstė, išsilukštenusi iš kiaušidės ir pasiruošusi didžiajam vyksmui.

     Gamtoje dangaus kūnai sukasi, veikiami traukos jėgos, kad nenukristų, kad išgyventų. Ir koks nuostabus bei suprantamas mokslininkų atradimas, kai jie pro mikroskopą pamatė, jog kiaušialąstė, išėjusi į pilvo ertmę, sukasi. Savo traukos jėga ji traukia spermatozoidą, kad susijungtų, kad nežūtų, Tokia yra Aukščiausiojo valia. O šios valios vykdymas laisvu noru ir yra žmogaus laimė. Todėl moteris, pagimdžiusi kūdikį, yra laiminga. Rojaus būsena apima motiną pamačius savo naujagimį, nesąmoningas žinojimas, kad ji teisi, nes įvykdė Dievo įsakymą. O visa kita nesvarbu.

     Šią didingą moters vertę gerai žinojo mūsų proseniai. 1529 m. Lietuvos statute buvo rašoma, kad bausmė už ištekėjusios moters nužudymą dvigubai didesnė negu už vyro nužudymą. Jei nužudoma nėščia moteris, tai vaisius prilyginamas pusei vyro.

     Mūsų patriarchalinėje kultūroje, kuri egzistuoja jau 4 tūkstančiai metų, moteris buvo priversta prisitaikyti prie vyro sąlygų, tapti priemone jo poreikiams tenkinti. Ypač patogiu žaislu paverčiama moteris, sugirdžius jai kontraceptinių tablečių, įvedus spiralę ar paskiepijus nuo nėštumo. Tuomet ji netenka savo paslapties ir žavesio, nereikia paisyti jokių intervalų, nereikia imtis atsakomybės. Moteris eksploatuojama net šeimoje.

     Yra daug būdų žudyti. Tačiau patys drastiškiausi metodai yra tie, kurie pritaikomi motinos įsčiose prieš tą, kuriam gimusiam apginti ji ir savo gyvybės nepagailėtų. Jie įvardinami kaip žmogaus teisė, pasaldinami kūniškais malonumais, jie uzurpuoja žmogaus smegenis ir smukdo šeimos moralę. Tai mokslas apeidinėja Dievo įsakymus, taip išsigimsta pasaulis ir priekaištingai krenta žemyn demografinių rodiklių kreivės.

     Gal dar ne visi žino, kad kontraceptinės priemonės nepadeda išvengti nėštumo, o naikina jau prasidėjusią gyvybę. Populiarioji gimdos spiralė netrukdo pastoti, o judėdama lytinių santykių metu išmeta apvaisintą kiaušinėlį lauk. Tuomet šventas vedybinis guolis pavirsta vaikų kapinynu. Dalis kiaušinėlių vis tik įsitvirtina gimdos gleivinėje, bet spiralė ją mechaniškai žaloja, sukeldama kraujavimą, atplėšia nuo jos gemalėlį. Kiekviena moteris, nešiojanti spiralę, per metus patiria 2-3 tokius persileidimus. Todėl 50 mln. abortų per metus yra pasaulyje tik ledkalnio viršūnė. Lietuvoje pagal oficialią statistiką per metus padaromi 45 tūkst. nėštumo nutraukimų. Mūsuose dar nenaudojama prancūziška tabletė Ru 486. Joje yra ta pati nuodinga medžiaga, kuri buvo naudojama II pasaulinio karo metu žydų tautai naikinti. Nėščia moteris išgeria tabletę ir laukia, kol iškris vaisius. Tai cheminis abortas. Jam neįvykus, daromas įprastinis. Tabletę gaminanti firma neatsako už komplikacijas, o abortuotuose kūneliuose randama net susirgimų vėžiu.

     Nėštumas — ne liga, kad reikėtų naudoti vaistus ar chirurgines intervencijas. Tai normali moters fiziologinė būsena, kuri atjaunina moterį, nutolina klimakterinį laikotarpį. Tuo tarpu, naudojant kontraceptines priemones, moters gimdos gleivinė darosi panaši į Mėnulio peizažą, kur apvaisintas kiaušinėlis negali įsitvirtinti ir išsimaitinti. Argi tai ne tas pats, kaip gyvą žmogų išmesti į dykumą bado mirčiai. Moteris — energijos nešėja. Jėga, kuria kiaušialąstė traukia spermatozoidą, yra tokia didelė, kad ši mažytė ląstelė nukeliauja atstumą, kurį matuojant žmogiškais mastais, nueitų žmogus, 18 kartų perplaukdamas Lamanšą. Kontraceptinės priemonės nuenergetina moterį, tuo pačiu ir vyrą. Lieka sausa technika be pilnatvės jausmo, bet to, kas Dievo duota. Prokreacija (gyvybės pratęsimas) ir seksualinis gyvenimas neturi būti atsieti.

     Abortas nutraukia natūralius organizme atsiradusius ryšius tarp moters ir vaiko, neleidžia pradėtam procesui išsibaigti iki galo, suardo tobulą harmoniją, atneša skaudžias fizines, moralines, psichologines pasekmes. Tai sužiaurina vyro sielą. Vienas tėvelis, nenorėdamas auginti 3 vaikų, išsiuntė žmoną pakartotinai aborto operacijai, nes po pirmosios vaikas vis tiek augo. Jeigu atliekant mirties bausmę, nusikaltėlis lieka gyvas, jis paliekamas gyventi.

     Moterims, nutraukusioms nėštumą, visam gyvenimui pasilieka poabortinis sindromas, dėl kurio pašlyja sveikata. Šeimoje mes susieti daugybe ryšių. Todėl šį sindromą jaučia ir vyras bei vaikai. O po aborto gimę kūdikiai būna su agresyvumo žyme, nes jiems baisu augti namuose, kur buvo nužudyta sesutė ar broliukas.

     Viena motina pasakoja sapnavusi savo negimusį kūdikį, ateinantį susitikti su broliu. Sekančią dieną brolis žuvo traukinio avarijoje.

     Ėjimas prieš Dievą yra ir sterilizuojančios operacijos, eksperimentai su vaisiumi, vakcina prieš nėštumą. Pastaroji taip nekaltai mediciniškai įvardinta, nepaaiškinant moteriai esmės. Norint sunaikinti gyvybę, reikia moteriai įšvirkšti nėštuminės medžiagos, kad prieš ją išsidirbtų antikūniai, kurie pražudytų jos kūdikį. Vakcina šešiems mėnesiams. Kiekvieną mėnesį galimą pastoti, nes nesisaugojama, o motinos kūnas lyg nuodų taurė gramzdina “gamtos klaidą”.

     Visų šių išradimų akstinas yra biznis. Pramoniniu būdu gaminamas k/p reikia parduoti. Žmonėms, pragyvenantiems iš minėtų operacijų, reikia klientūros.

     Kiekvienais metais JAV priskaičiuojama 3 mln. neplanuotų nėštumų. 2 mln. iš jų dėl k/p nepatikimumo. Gimdyti baisu, nes vaikas gali būti apžalotas — griebiamasi aborto. Saugojantis natūraliais būdais, paklaidos daug mažesnės ir nėra įtarimo, kad pakenkta vaikui. Ne viena šeima, nutraukusi nėštumą, baudžiama nevaisingumu.

     Per centrinę televiziją buvo laida, propaguojanti abortus, nes geriant jų ekstraktą galima atjaunėti. Šiems vampyrams nepasakoma, kad abortuotoje medžiagoje esantys harmonai atjaunina tik vieną sistemą, padidina lytinį pajėgumą. Tačiau nė kiek nepasitaiso trapios, susidėvėję kraujągyslės ir jos plyšta, neatlaikydamos jaunatviško krūvio. Skaudžiu aidu žmogaus gyvenime atsiliepia kiekvienas mėginimas pergudrauti Dievą, nesilaikyti jo nustatytos tvarkos.

     Sunkios mūsų ekonominės sąlygos dažniausiai verčia apsiriboti 2 vaikais. Tik nepamąstome, kad negimęs kūdikis nėra mūsų skurdo priežastis ir nenusipelnė mirties bausmės. Gal išnaikiname genijus, talentus, kurie išspręstų mūsų ubagystės problemą. Negaliu pamiršti radijo interviu su H. Šulcu, lietuviu misionierių iš Afrikos. Jam atvykus į Lietuvą, buvo papasakota, kad Vilniuje žmonės ruošiasi piketuoti prie Aukščiausios Tarybos, nes nėra karšto vandens. Svečias atsakė: “Tame krašte, kur aš dirbu, žmonės gyvena labai skurdžiai. Moteriai tenka kasdien nueiti 2-3 val. kelią, kad atsineštų vandens tai dienai. Valgo jie 1 kartą per dieną. Mokosi 50% vaikų. Mokykla erdvesniame name, kur mokiniai sėdi ant grindų, nes neturi suolų. Rašo lazdelėmis ant savo juodų kojų, nes neturi sąsiuvinių. Šeimos daugiavaikės. Viena mergaitė, pamačiusi apleistą mažesnę mergaitę, parėjo paklausti mamos, ar negalima jos parsivesti. Mama atsakė: kam dar klausi, žinai, kad mes tokius priimam. Jų šeimoje 9 vaikai”.

     Dabar kompiuteriai jau nėštumo metu leidžia nustatyti apsigimimus. Ir čia mums nereikėtų kištis, tegul atsitinka tai, kas turi atsitikti. Jei Bethoveno motina būtų žinojusi, kad vyro protėviai sirgo sunkia paveldima liga, būtų padariusi abortą. Laimei, nežinojo.

     Žmonės nepakantūs psichikos invalidams. Seniau Lietuvoje kiekvienas kaimas turėjo savo kvailį. Jaunimas mokėsi gerumo iš šeimos, kuri priglaudė ubagą ar nepilnaprotį.

     Mūsų moterys gimdo tuose pačiuose namuose, kur daromi abortai. Gimdymus priima tie patys žmonės, kurie nutraukinėja nėštumus.

     Vaikai gimsta sunkiai, gal bijodami tų piktų žudančių rankų. Gausūs plyšimai siuvami be anestezijos, dažnai sergama mastitais. Gimęs naujagimis atskiriamas nuo motinos. Taip nesielgiam net su gyvuliais. Patelei visuomet paliekami tik ką gimę jos mažyliai. Grįžusios iš gimdymo namų, dauguma motinų maitina dirbtinai, sterilizuoja buteliukus, bėgioja į pieno mišinių virtuves, nutraukinėja pieną ir visos skalbia šimtus kartų naudotus vystyklus. O knygose apie vaikus rašoma, kad refleksas sėdėti ant puoduko atsiranda tik antrų metų pabaigoje.

     Giliai į širdį įstrigo pažįstamos, užauginusios vieną dukterį, žodžiai: “Jei norit mane nubausti, tai duokit man auginti vaiką”. Kaip teisingai ir skaudžiai pasakyta! Kaip baisiai mes išbjaurojom savo gyvenimą, kaip liūdnai išdarkėm prigimtį, kad didžiausias džiaugsmas mums pavirto tokia kančia, kurios vengdami, nesigraudename dėl žūstančio vaisiaus. O juk turėtų būti atvirkščiai:

     kad būtumei į žmogų panašus,
     Tu privalai būt panašus į Dievą,
     kurs savo kančią paverčia džiaugsmu,
     tikėjimu, šviesa, kūryba, meile.

Just. Marcinkevičius

     Todėl labai reikia mums atsigręžti į praeitį, kai augo lietuviškoj šeimoj po 10 vaikų, kai ištekėjusi moteris ir nepagalvodavo negimdyti, o merginai, pasidariusiai abortą, nebuvo šansų ištekėti. Dabar Kaune veikia ankstyvos nėštumo diagnostikos laboratorija, kur kreipiasi daug mergaičių. Tik išgirdusios apie krikščionišką moralę, atsidūsta: “kaip gaila, kad nežinojau anksčiau”.

     Mūsų senoliai rėmėsi tradicijom ir liaudies išmintim. Svarbiausiais gyvenimo momentais buvo einama su Dievu. Žmogaus gimimas buvo didelė šventė. O pribuvėja turėjo atitikti aukštus moralinius reikalavimus. Kukli, santūri, ištekėjusi, gimdžiusi, gražiai sugyvenusi su vyru. Prisilaikydavo jos papildomo pirmadienio pasninko, kad ranka būtų lengva. Ir čia veikė penktasis Dievo įsakymas. Niekas nekviesdavo moters, kada nors padariusios abortą.

     Jei motina pagalvoja apie abortą, jos kūdikis pajunta pavojų ir niekuomet nemylės motinos, gal net pats nenorės gyventi. Tokia bausmė už nusidėjimą Dievo įsakymui mintimis.

     Lietuvoje žinomos pasakos apie laumes, kurios nužiūrėdavusios vaikus. Tai atspindi gilią tiesą, kuri buvo leista pažinti žmonėms, artimiau gyvenusiems su Dievu.

     Ne tik nėštumo metu, bet ir dvejus pirmuosius gyvenimo metus vaikas labai imlus. Galima pasėti gėrį į jo širdelę, galima perduoti pyktį. Už tai gresia didelė bausmė. Šventajame Rašte parašyta: “Kas papiktina vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tas vertas kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užnertas jam ant kaklo ir kad jis būtų nuskandintas jūrų gilybėse” (Mat 18, 6). Turim saugoti savo mažylius nuo piktų žmonių, kurie gali sugadinti jų gyvenimą, pražudyti sielą. Taip ir Dievo mums įsakyta.

     Dar keletas žodžių apie mūsų močiutes. Vaikų gimdymo ir auginimo jos nelaikė papildomu darbu. Maitino krūtimi. Tai užimdavo tik dešimt minučių, nereikėjo buteliukų, nei mišinukų. Kūdikis čiulpdamas taip gerai ištuština krūtį, kad nereikalingi jokie nutraukimai, nesergama mastitais. Maitinimas krūtimi yra daugiaprasmis. Priglaustas prie krūties, vaikas girdi motinos širdies ritmą, kuris yra geriausias verkiančio vaiko ramintojas. Valgantį vaiką mamytė kalbina gražiausiais žodžiais, žadina jo emocijas, formuoja gero pasaulio įvaizdį. Auga šviesi asmenybė, kuri nekonfliktuoja nei su tėvais, nei su aplinkiniais. Maitindama krūtimi, motina vykdo ir penktąjį Dievo įsakymą. Tuo laikotarpiu ji nepastoja: nereikia bijoti, žemintis, nereikia žudyti.

     Atskirti nuo pasaulio, deginti ir nesudeginti, mes norime pakilti iš pelenų, kvailinti ir žeminti, aplaužyti ir apgenėti, mes norime atsprogti iš šaknų. Atgaivinę viltį ir tikėjimą, mes prašome išrišimo.

     O gerumas Lietuvoje jau skleidžiasi. Kalėdoms iš Alytaus mokyklos-internato žmonės išsivedžiojo visus vaikus. Net vaikų pritrūko. Auklėtojos jaudinosi iki ašarų.

     Norėčiau baigti mūsų tautos sąžinės 1993 m. Pasaulio žmogaus — Justino Marcinkevičiaus žodžiais:

     “Viešpatie, mes nekalti,

     Mes tik labai iškankinti”.