Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1994m. 2 Vasaris


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1994/ VASARIS — FEBRUARY / VOL. XLV, NO. 2

PAREINA LIETUVA

37

 Juozas Andriuškevičius

VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI

39

 Vytautas Kasniūnas

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

41

 Jonas Lauriūnas, SJ

DIDŽIOJI LIETUVOS NELAIMĖ

44

 Stasė Petkienė

VIENOS PARAPIJOS ISTORIJA

48

 Antanas Saulaitis, SJ

NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ

54

 Chiara Lubich

ATLAIDUMAS

55

 Irena Valantonė

POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II LIETUVOJE

57

 Alė Žibūdaitė

VASAROS ATGARSIAI

59

 Algirdas Paliokas, SJ

ATLAIDUMO PAMOKOS

62

 Asta Stankūnaitė

TĖVYNĖJE

63

 Marija A. Jurkutė

KALBA

67

 Juozas Vaišnys, SJ

ATGARSIAI

68

 Red.

ŠYPSULIAI

70

 Red.

TRUMPAI IŠ VISUR

71

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas įvairiomis nuotraukomis iš Lietuvos jėzuitų veiklos. Viršelio piešinys — dail. Joanos Plikionytės-Bružienės.
Skyrių vinjetės — dail. Rasos Sutkutės.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.
Apdaila — Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams(ISSN 301-540) — Letters to Lithuanians is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

PAREINA LIETUVA

JUOZAS ANDRIUŠKEVIČIUS

Išgirdusi skambią Atgimimo dainą,
Giedrėja mano žilstanti galva.
Regiu — daug iškentėjusi pareina
Kudirkos ir Maironio Lietuva.

     Pareina iš Igarkos ir Vorkutos,
     Pakyla iš Klepočių ir Rainių.
     Ir vėl atžels sesers daržely rūtos,
     Vėl trykš vanduo iš brolių šulinių.

Tačiau vis tiek dar neramu be galo,
Kai abejonių klaustukus girdžiu:
Ar apvalysim Lietuvą nuo melo,
Nuo egoizmo ir klastos rūdžių?

     Širdies gelmėj šis klausimas iškyla
     Ir slegia kryžium dideliu, sunkiu.
     Bet vis garsiau drąsa nustelbia tylą,
     Ir vis karščiau gyvenimu tikiu.

Išgirdus skambią Atgimimo dainą,
Giedrėja mano žilstanti galva.
Regiu — su saulės vainiku pareina
Brazdžionio ir Miškinio Lietuva.

Marijampolė, 1990

Keliasi iškankinta Lietuva.

Vasario Šešioliktoji - džiaugsmo dienos nebaigta išverkti ašara

VYTAUTAS KASNIŪNAS

     Ilgų amžių keliuose keliavusi Vasario Šešioliktos dienos istorija savo šventei lyg išmąstytai pasirinko (Lietuvos tarybos nutarimas) dieną, kad ir gamta įprasmintų jos išgyventus laikus. Buvo labai audringų to mėnesio dienų su supustytais sniego kalnais, buvo ir ankstyvų žiemos saulėtų dienų, neišpasakytų šalčių, kurie kaleno dantis.

     Tą dieną išgyvename savitai, išskirtinai pasižyminčiomis savomis ypatybėmis. Kartais iš tėvų paveldėtomis, mokyklose išauklėtomis ar gyvenimo iššauktomis ir užgrūdintomis. Man paliko neužmirštamą prisiminimą iš nepriklausomybės kovų, kai Joniškio miestelyje siaučiant bermontininkams tėvas, uždaręs langines, užgesinęs šviesą, vakare sukvietė visus keturis vaikus ir mokė dainuoti Lietuvos himną. Mama skendo ašarose, nes tėvelis tą naktį išėjo padėti savanoriams.

     Mano klasės auklėtoja Skėterytė mums dažnai kartodavo: “Jūs turite būti kilnūs lietuviai, taurūs tėvynės mylėtojai ir gynėjai!” Širdyse augome didvyriais, kai minėdavome liūdnas metines spalio 9 d., kai buvo okupuotas Vilnius.

     Kaip klasės auklėtoja ji skirdavo kelias valandas Vasario Šešioliktos dienos minėjimui. Po visos Vasario Šešioliktos dienos minėjimo programos, po kelių dienų ji paskirdavo paskutinę pamoką parašyti savo išgyvenimus Nepriklausomybės šventės minėjimo dieną. Aš tada parašiau temą: “Tu, Vasario Šešioliktoji, esi mūsų ašara, ežerais ir upėmis išsiliejusi”. Rašinys mokytojai labai patiko ir į “oratorius” pakėlė, pelniau klasės dienraščio vyr. redaktoriaus titulą. Rašiau apie Mažosios Lietuvos ir Vilniaus krašto lietuvius, kurie, kentėdami nuo okupantų, išlaikė lietuvybę ir už tai skaudžiai kentėjo. Tie lietuviai buvo tikri patriotai, nuoširdžiai mylintys savo tėvynę, atsidavę savo tautai, pasiryžę aukotis. O tiems lietuviams, ten gyvenantiems, taip pat ir mūsų krašte, mėgaujantiems puoštis svetimomis plunksnomis, paskyriau šį posmelį iš Maironio poezijos:

     “Taip nelaužyk sau rankų, kai beržo šakas
     Kad laužo užrūstintas vėjas:
     Tau dar liko sūnų, kas tėvynę praras,
     Antros neišmels atgailėjęs”.

Skaityti daugiau:

ŽINGSNIS PO ŽINGSNIO MIŠIOSE

JONAS LAURIŪNAS, S J

8. Žodžio liturgija (II)

     Vyresnioji karta, be abejo, žino, kad anksčiau Mišių metu buvo skaitoma tik Evangelija, o dabar yra du skaitiniai; sekmadieniais ir kitomis didesnėmis šventėmis net trys. Tai nustatė II Vatikano susirinkimas, kuris pageidavo, kad tikinčiojo kelias būtų Biblijos kelias, kad tikintysis atrastų tuos turtus, kurie slypi Biblijoje. Šių skaitinių tikslas yra ne tiek įsiskverbti į tikinčiųjų atmintį, kiek atnaujinti jų dvasią. Pagal Susirinkimo mirtį bažnyčioje turi būti du stalai: žodžio stalas ir aukos stalas; žodžio stalas teikia mums šviesą, o aukos stalas šv. Komunijos pavidale teikia mums gyvybę.

     “Pradžioje buvo žodis”. Dievas, saugodamas ir gelbėdamas savo kūrinį, užmezga su juo pokalbį — dialogą. Šis pokalbis yra vykęs keliais etapais.

Kun. Jono Kuktos, SJ, laidotuvių Mišios Kauno jėzuitų bažnyčioje. Iš kairės: Jėzaus draugijos sekretorius Hans Zwiefelhofer, vysk. Vladas Michelevičius, kard. Vincentas Sladkevičius, Lietuvos jėzuitų provincijolas Jonas Boruta ir Jėzaus draugijos generolas Peter-Hans Kolvenbach.

     Pirmiausia Dievas prabilo į žmogų kūriniu žodžiu. Dievas pašaukė į buvimą įvairius daiktus - juos sukūrė. Biblijoje skaitome: “Dievas tarė: tebūnie... ir atsirado...” (Prl.). Psalmininkas gieda: “Dievo žodžiu dangus atsirado, ir jo dvelkimu — dangaus karei vijos”.

Skaityti daugiau:

DIDŽIOJI LIETUVOS NELAIMĖ

STASĖ PETKIENĖ

     Prisiminęs tragišką savo krašto istoriją, lietuvis atsidūsta: “Nelaiminga mūsų Lietuva, per amžius nelaiminga: tokia maža (o juk buvo ir didžiulė!) ir pačioj didžiojoj Europos kryžkelėj — tarp Rytų ir Vakarų. Kas nuo šito duonos kepalo nesiekė atsiriekti bent riekę? Taip, mažoji Lietuva Europos centre nestipri, be ne tai yra mūsų nelaimė.

     Langeliams į pasaulį prasivėrus, imame pažinti aną gyvenimą turtingą esant, ir ne vienas lietuvis su nuoskauda ir pavydu žvelgia į anuos kraštus. Taip, Lietuva neturtinga. Bet ne tai yra nelaimė.

Poetas Marcelijus Martinaitis skaito eiles Kauno jėzuitų gimnazijoje minint Maironį.

     Atgimimo metais draudimo varžtams staiga atsileidus, lietuviai patyrė susiskaldymą. Nenuostabu, juk gyveno žmonės kaip išrikiuoti, vykdydami valdžios komandas: “Lygiuok! Ramiai!” Nei į priekį, nei į aukštį išsiveržti nevalia. O pačioj rikiuotėj — tik erzelynė, nepasitenkinimas, materialinis ir dvasinis skurdas. Ar taip niekas ir neišsiverš iš tos sustingusios rikiuotės? Aišku, išsiveržė. Asmenybės, grupės, tam tikri sluoksniai, su materialiniais ar dvasiniais idealais. Tik jų išsiveržimas buvo tylus, nepastebimas, neretai pogrindyje, ir taip neteikė gyvenimui ryškių spalvų. Tvyrojo pilkumas, vidutinybė, stagnacija. Atgimimo metais viskas staiga įsisiūbavo ir jau ryškiai pasirodė didieji ir mažieji, kairieji ir dešinieji, šventieji ir nuodėmingieji, silpnieji ir galingieji, išradingieji ir abejingieji. Taip, Lietuva susiskaldę. Bet ne tai yra jos didžioji nelaimė.

Skaityti daugiau:

VIENOS PARAPIJOS ISTORIJA

ANTANAS SAULAITIS, SJ

     Nesėkminguoju 1831 m. sukilimu prasideda stambiosios lietuvių išeivijos istorija. Anglių kasyklose Pennsylvanijoje padirbę, Paplauskai išgirdo apie vario bei žalvario pramonės židinį palei Naugatucko upę, Connecticut valstijoje, anksčiau Mattatucku vadintame mieste — Waterburyje (visi pirmieji trys vietovardžiai indėniški, nes šios srities europiečiai kolonistai nebuvo Anglijos monarchijos šalininkai).

     1885 m. įsikūrė Šv. Kazimiero draugija, o 1892 m. užteko lietuvių medinę bažnytėlę pastatyti aušrininko kun. A. Burbos raginimu. 1894 m. įsteigta Šv. Juozapo lietuvių parapija, pastatyta senoji mūrinė bažnyčia (vėliau tapusi mokyklos dalis), 1905 — dabartinė. Pirmuoju klebonu buvo kun. J. Žebris, prie parapijos leidęs laikraštį, įsteigęs našlaityną ir kepyklą. Smarkusis “lietuvis pionierius kunigas”, kaip istorikas kun. V. Valkavičius jį vadina, išsibarsčiusius tautiečius lankė, skatino, ragino, globojo, pakliūdamas į kibirkščių pilnus kivirčus.

Šeštadienio talka, statant Šv. Juozapo bažnyčią Klaipėdoje. Klebonas Algis Baniulis, SJ, vaišina talkininkus.

     Nedaug ramiau klebonavo kun. Petras Siaurusaitis, pastatęs mokyklą, prisipildžiusią 625 lietuvių šeimų vaikais. Ilgiausiai ganytojo pareigas ėjo kun. Juozas Valantiejus, iš Lietuvos jaunuoliu atvykęs, gatvėje po miesto žibintais naktimis mokęsis, kad tik galėtų išeiti mokslus ir kunigu tapti.

Skaityti daugiau:

NAUJAS DANGUS IR NAUJA ŽEMĖ

CHIARA LUBICH

     “Pagal jo pažadą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisybė” (2 Pt 3,13).

     Tie šv. Petro antrojo laiško žodžiai iš naujo patvirtina pirmųjų krikščionių tikėjimą į Jėzaus grįžimą laikų pabaigoje, kada galutinai bus įvykdytas Dievo karalystės įkūrimas. Jo žodžiai ypatingai mini kai kuriuos krikščionis, kurie prieštaravo tokiam tikėjimui, tuo būdu teisindami savo labai laisvą gyvenimą.

     Jei toks atėjimas mūsų laukia — toliau tas laiškas tęsia — tad kokiu skaisčiu ir šventu gyvenimu mes turime ruoštis Jį pasitikti?

     Pasakymas “naujas dangus ir nauja žemė”, minimas ir kitose Šv. Rašto ištraukose, (Izaijo 65, 17; Apr 21, 1) reiškia visiškai kitokį pasaulį, negu šis. Bet mes tuoj esame linkę galvoti apie išorinius ir apčiuopiamus skirtumus.

     Nėra abejonės, kaip mes žinome iš kitų Naujojo Testamento tekstų, kad pasaulis, kurį mes pažįstame, bus visiškai pakeistas laikų pabaigoje.

     Bet čia minima naujenybė nori atkreipti mūsų dėmesį į to skirtumo daug gilesnį aspektą: naujas dangus ir nauja žemė bus kaip pasiliekanti teisingumo ir šventumo buveinė. Ten daugiau nebus vietos iškrypimui ir nuodėmei. Tai bus pasaulis, kuriame mūsų buvimas kaip Dievo vaikų ir Jėzaus brolių bei seserų bus apreikštas visu grožiu ir tobulumu.

Skaityti daugiau:

ATLAIDUMAS

 (Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

IRENA VALANTONĖ

     Ką nors pasakyti arba parašyti apie atlaidumą galėtų kiekvienas krikščionis, nes tai yra ne teorinis, o praktinis dalykas. Todėl, kiek bekalbėtume apie jį, mums mažai padės, jei patys nepradėsim to praktikuoti. Visi buvome mokomi atlaidumo: tėvelių, kunigo prieš priimant šv. Komuniją. Tačiau nedaugelis ištveria visą gyvenimą. Nedaug žmonių gali kitiems paliudyti atlaidumo svarbą, galią ir reikalingumą. Tai galima pastebėti ir iš to, jog šeimoje vaikai retai atleidžia vienas kitam. Ką galėtume pasakyti netikinčiam žmogui, jeigu jis paklaustų, kas yra krikščioniškasis atlaidumas, ką jis reiškia? Kaip galėtume padėti savo artimui, jei jis paklaustų: kaip išmokti atleisti?

     Nežinant pagrindinių dvasinio gyvenimo dėsnių, pats atleidimo momentas atrodo atstumiantis ir perdėtas jausmingumas, išorinių efektų vaikymasis. Todėl visada yra gražus vaikų ir tėvų atlaidumas vieni kitiems, nuoširdus, natūralus, paprastas, suvirpinantis džiaugsmo bangele visą žmogų. Tokiam veiksmui visi esame pašaukti, visi norime išmokti atleisti.

     Atlaidumui pamatus deda stiprus tikėjimas ir gili malda. Juk Dievas visada išgirsta tai, ką aš noriu jam pasakyti. Maldoje gali slypėti gera žmogaus valia: priimu viską, kas yra gera, gražu, kilnu, amžina ir išmokstu atleisti žmogui, nors jis man ir labai nepatinka. Tačiau mes iš Dievo turime gautą žinią apie daugelį mums reikalingų dalykų. Ta žinia - Kristus, Jo asmuo, Jo darbai, Jo palikti sakramentai, įsteigtoji Bažnyčia ir Šv. Dvasios dovanos. Todėl matant Kristaus nuolankumą ir Jo atlaidumą nusidėjėliams, mes privalome išmokti paprasto veiksmo: atleisti vienas kitam. Su geru žmogumi bendrauji, sveikinies. Bet išmokime taip bendrauti su mums nemielu žmogumi, kurio mes nenorime matyti ir susitikti, išmokime atleisti, ir pamilsime jį, kaip Kristus pamilo nusidėjėlius.

Skaityti daugiau:

JO ŠVENTENYBĖ POPIEŽIUS JONAS PAULIUS II LIETUVOJE

ALĖ ŽIBŪDAITĖ

     Dėkinga ir džiugia širdimi priėmėme žinią apie Jo Šventenybės popiežiaus vizitą į Lietuvą. Juk pirmą kartą Lietuvos istorijoje Lietuvą aplanko Jėzaus Kristaus Vietininkas žemėje. Šventojo Petro įpėdinis, Romos Katalikų Bažnyčios ir Vatikano Valstybės vadovas — popiežius Jonas Paulius II.

     Tikrai ilgai laukėme šio istorinio įvykio. Kad mūsų laukimas taptų realybe — turėjo prabėgti 606-eri metai. Ir štai 1993 metų rugsėjo 4-oji diena — mūsų lūkesčių išsipildymo diena. Kiekvienas kuo gražiau stengėmės sutikti taip labai lauktą mums Brangųjį Svečią.

     Man džiugus buvo rugsėjo 3 d. vakaras. Šią dieną dalyvauti šv. Mišių Aukoj nuėjom į Kauno Prisikėlimo bažnyčią ir čia pamačiau daugybę žmonių, kurie laukė, norėdami gauti Susitaikinimo Sakramentą. Jau seniai pasibaigus vakarinėms šv. Mišioms visi, kurie buvo nusprendę susitaikinti su Dievu, apsivalyti nuo nuodėmių, ištvermingai laukė, kad rytoj atvykstantį Jo Šventenybę popiežių galėtų sutikti su tyra, ramia širdimi. Man tai matyti buvo begalinis džiaugsmas. Ačiū Dievui, kad Lietuva šitaip ruošiasi sutikti Šv. Tėvą!

     Kai tik popiežius atskrido į Vilniaus aerouostą, stebint visa tai per televizijos ekraną, man kažkaip buvo neįtikėtina, kad jis tikrai Lietuvoje. Tas netikėtinumas buvo gal todėl, kad ne kartą teko popiežių matyti televizijos ekrane. Kad tikrai popiežius Lietuvoje, aš supratau, kai jo papamobilis pradėjo važiuoti Vilniaus gatvėmis, kai jis įžengė į Vilniaus katedrą. Nuostabus čia buvo susitikimas su Lietuvos kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis. Man atrodė, kad jie šiame susitikime pasijuto kaip viena didelė šeima.

Skaityti daugiau:

VASAROS ATGARSIAI arba ATVIRAS LAIŠKAS SESELĖMS

ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

     Rugpjūčio 14 d. vakarą, po karštų 8 dienų, dar prieš saulės laidą vaikštinėjau vienuolyno teritorijoje. Viskas jau praeityje: ir nedrąsa prieš amerikietes seseles, ir susirūpinimas netobulai paruoštomis rekolekcijomis bei kitais sunkiai išreiškiamais netikrumais, nes kalbi nepažindamas čionykščio vienuoliško gyvenimo specifikos bei konkrečių problemų. Kažkur seselė rekolekcijų eigoje, nė nenujausdama to, pasakė, “kur žmonės, ten tos pačios žmogiškos problemos”. Ačiū jai. Tvirtumą po to pajutau.

     Norėjau stebėti saulės laidą. Tačiau debesys vakaruose nesisklaidė. Apžvelgiau dangų. Visose kitose pasaulio pusėse buvo tas pats. Tik ties vienuolynu dangus buvo atviras. Vaikščiojau, meldžiausi, laikas nuo laiko pažvelgdavau į tą mėlyną salą pilkų debesų vandenyne. O ji nemažėjo. Kas neleido uždaryti šio ryšio kanalo, jungiančio vienuolyno kalnelį su tuo pasauliu už dangaus mėlynės? Gal seselės, plasnodamos per rekolekcijas išaugusiais sparnais? Gal iš ten, aukštai, plūstanti malonių ir meilės srovė savo karščiu perskrodžianti bet kokią materiją.

Šv. Juozapo darbininko bažnyčios statyba Klaipėdoje.

     Ir tada, tuo metu, prisiminiau, ką aš joms, tiems žemės angelams, kalbėjau. Kiek pipirų, ne tik kvapniųjų, bet ir karčiųjų man teko užpilti. Taip, ir gaila to nepagailėto kartaus sūrumo, ir nesuprantu, kodėl aš taip dariau. Dangus ties jomis, dangus jose ir jos danguje. Ką beišdrįsčiau pasakyti dabar? Taigi, Viešpatie, dažnai visai netikėtai išsprūsdavo stiprūs išsireiškimai, nenumatyti perspėjimai, kategoriški nurodymai.

Skaityti daugiau:

ATLAIDUMO PAMOKOS

 (Jaunimo grupėje IV premiją laimėjęs rašinys)

Asta Stankūnaitė

     Man labai patinka atostogas praleisti kaime, pabūti su seneliais kartu, pailsėti nuo mokyklos ir mokslų, pasivaikščioti gryname ore, patirti daug įdomių, linksmų ir viliojančių nuotykių, pasimaudyti gaivinančiame ežero vandenyje, padėti seneliams darže ir pievoje, klausyti ramių ir pamokančių močiutės pasakojimų.

     Seneliai gyvena tolokai nuo mano namų, ir todėl tėveliai atvažiuoja retai. Aš jų labai pasiilgstu ir nekantraudama laukiu. Taip noriu kuo greičiau papasakoti naujus ir įspūdingus nuotykius.

     O kaime taip įdomu. Čia pat pakalnėje yra nedidelė giraitė ir sraunus, žydras upelis. Į dešinę ir į kairę nuo sodybos driekiasi plačios, pilnos javų, žalios žolės ir margiausių gėlių vešlios ganyklos.

     Man patinka iškėlus rankas bėgti tankia žole prižėlusia lanka arba atsigulti žolėje ir kramtant smilgą stebėti kažkur visada skubančius vabalėlius, žvelgti į žydro, beribio dangaus platybes, kuriose kaip avelės ganosi balti, purūs debesėliai. O lyjant — sėdėti prie lango ir žiūrėti į lietaus nebijančius baltus žąsinus, krypuojančius tarp seno sodo obelų.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

"ALTIMA" SPECIALIZUOJASI PARDAVINĖTI JAV GAMYBOS AUTOMOBILIUS IR BALDUS

     Nes, pasak vieno iš UAB “Altima” administratorių, amerikiečiai kuria naujausio dizaino baldus, kurie yra pigesni, nei pagaminti Vakarų Europos šalyse. Be baldų, Kauno sporto halėje surengtoje mugėje “Altima” pardavinėjo dar ir kompanijų “General Motors” ir “Chrysler” automobilius. Sudaryta sutartis pardavinėti ir itališkas mašinas “Lancia”, “Alfa Romeo” ir “Fiat”. Pasak vieno mugės administratoriaus, per pirmąją mugės savaitę Kaune “Altima” pardavė du džipus “Grand Jerokee”, vieną “Lancia” ir begalę baldų. Džipai kainavę 36 ir 34 tūkst. dolerių. Keisčiausia, kad visos kainos, ir automobilių, ir baldų buvo nurodytos tik JAV doleriais (Lietuvos aidas).

"LEGO" ATIDARĖ SAVO CENTRĄ VILNIUJE

     Ši Danijos žaislų kompanija jau gerai pažįstama Lietuvoje. Pirmasis “Lėgo” žaislas Lietuvoje buvo parduotas 1992 gegužės 11 d. parduotuvėje “Mažylis” Kaune. Pats žodis “lego” danų kalba reiškia “gerai žaisti”. “Lego” žaislų centras dabar atsidarė ir Vilniuje Gedimino pr. 10. Kaip papasakojo “Lego” menedžeris NVS šalims, Estijai, Latvijai ir Lietuvai Peteris Panaitas, “Lego” žaislai labai įvairūs — tai kaladėlės, didelės ir mažos, skirtingų formų ir spalvų. Pasak P. Panaito, vien iš vienos spalvos kaladėlių galima sudėti iki 100 mln. įvairiausių figūrų. “Tik pamanykite, kiek figūrų galima sudėti iš įvairių spalvų kaladėlių” , — sakė Panaitas. — “Lego” žaislų turi apie 90 proc. šeimų visame pasaulyje. Vienintelė teritorija, kur dar nebuvo įžengusi “Lego” — buvusi SSSR. Dabar danai nori pradžiuginti ir Lietuvos vaikus. Dėliodami figūras, vaikai lavina savo fantaziją. Panaitas mano, kad žaislus galės pirkti visos lietuvių šeimos. “Kai kurie žaislai brangūs, kiti — labai pigūs. Kiekvienas gali pasirinkti pagal kišenę. Be to, norėtume, kad “Lego” žaislai būtų vaikų darželiuose, mokyklose, vaikų kavinėse.

     Pasak Panaito, “Lego” daugiausia reklamuosis žurnaluose vaikams, moterims, per TV, gatvėse. (Lietuvos aidas).

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Nevartotini vertiniai

     Praėjusį kartą šiame skyriuje davėme kalbos taisymų. Po kiekvieno žodžio ar posakio vis parašydavome n.vert., t.y. nevartotinas vertinys. Kartais tenka taisyti ir kitokios rūšies kalbos klaidas, bet ir šį kartą rašysime tik apie tuos nevartotinus žodžius bei posakius, kurie yra vertiniai iš kitų kalbų, ypač rusų.

apipavidalinimas — apdaila.

apsivesti — susituokti; vesti (kalbant apie vyrą), ištekėti (kalbant apie merginą).

apjungti — sujungti, jungti, suvienyti, suburti, sutelkti. Pvz.: Ši sąjunga apjungia (=jungia, sujungia) įvairių srovių inteligentus. Mus apjungs (=sutelks) didelis tikslas — Lietuvos atgimimas.

apmokymai — pratybos. Pvz.: Sūnus grįžo iš karinių apmokymų (=pratybų).

baimė prieš ką — baimė ko. Pvz.: nuolatinė baimė prieš mokytoją (=Nuolatinė mokytojo baimė) neigiamai veikia jautrų mokinį.

betvarkė — netvarka.

būti kokiu — būti kokiam. Pvz.: Linkime tau būti laimingu (=laimingam). Būk mandagesniu (=mandagesnis).

daugelyje atvejų— daugeliu atvejų, dažniausiai, paprastai. Pvz.: Dėl vaikų blogo elgesio daugelyje atvejų (=daugeliu atvejų, dažnai) kalti tėvai.

Skaityti daugiau:

ATGARSIAI

Didi. Gerbiamas Redaktoriau,

     Labai labai Jums dėkoju už tokią brangią dovaną — žurnalą “Laiškai lietuviams”. Kai aš jį savo adresu gavau rugsėjo mėnesį, nemoku žodžiais tai išreikšti — ėjau ne žeme ir ne savo kojomis. Norėjosi giedoti, garbinti Dievą ir Jus.

     Pirmą kartą žurnalą pasiskaityti buvau gavusi prieš porą metų iš gerb. seselės poetės Teofilės Žemaitytės. Tada jį pagarbiai įvyniojusi į kelis popieriaus lakštus nešdavausi į namus ir skaitydavau.

     O dabar koks džiaugsmas! Turiu savo tokį nuostabų žurnalą ir galiu pasiūlyti kitiems pasiskaityti, ypač mokykloje mokytojams ir aukštesniųjų klasių mokiniams.

     Dėstau tikybą įvairiose klasėse. Trūksta tikybos mokytojų. Dirbu beveik dviem etatais, labai labai neturiu laiko. Gal dėl to taip ilgai ir Jums nepadėkojau už dovaną. Už tai man dovanokite. Širdyje nešiojau padėką Jums ir Dievui.

     Linkiu Jums, kad visagalis Dievas amžinai globotų Jus. Kad dangiškasis globėjas šv. Juozapas niekuomet Jūsų neapleistų.

     Su nuolankumu ir meile Jums

          tikybos mokytoja Zita Legotienė

Gerbiamas Kunige Redaktoriau,

     Jūsų laiškelis, kuriame pranešėte, kad laimėjau premiją, mane labai nustebino. Dėkoju Jums už tokią didelę premiją. Gera buvo žinoti, kad tolimoj Čikagoj kažkas tave išgirsta. Nuvykau į Vilnių atsiimti premijos. Gavusi dovaną, pirmą kartą savo gyvenime pasijutau turtinga.

     Labai norėjau pamatyti “Laiškus lietuviams”. Gavau du numerius. Grįžusi perskaičiau. Malonu buvo patirti Jūsų žurnalą esant tokį rimtą, solidų, malonų. Viskas labai įdomu. Iš visų puslapių sklinda pakili dvasia. Jos neretai pritrūksta mūsų katalikiškajai spaudai.

     Būtų gerai, kad “Laiškai lietuviams” apskristų visą Lietuvą. Neabejoju, kad jie rastų savo skaitytoją ir Lietuvos žemėje, atliktų šventą misiją. Dėkoju Jums už viską.

          Stasė Petkienė

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

Vyras žmonai:

—    Aš nutariau, brangioji, kad tu neisi į koncertą su tuo senu paltu.

—    O, žinoma, ne. Labai malonu, mielasis, kad tu apie tai pagalvojai...

—    Nesirūpink: aš paėmiau tik vieną bilietą.

—    Kokie tų jaunavedžių vardai, kurie gyvena už sienos?

—    Manau, kad už kokių metų sužinosiu. Dabar tai jis ją vadina Pupute, o jinai jį — Balandėliu.

Tėvas, smarkiai nubaudęs sūnelį, nuvarė jį gulti be vakarienės. Vėliau motina nuėjo pažiūrėti, ar vaikutis miega. Ji rado sūnų nemiegantį ir labai įpykusį. Motinai prakalbėjus, nenorėjo atsakyti.

—    Tai kam tu, sūneli, ant manęs pyksti? Aš juk tavęs nemušiau.

—    Tu nemušei, bet kam už tokio tekėjai? — piktai atsakė vaikas.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

■    Vokietijos šalpos organizacija “Kirche in Not”, remianti katalikų spaustuvės Kaišiadoryse projektą, laikinai atsisakė aprūpinti spaustuvę pajėga “Speedmaster” tipo spausdinimo mašina. Katalikų spaustuvininkams įgijus patyrimo ir paaiškėjus, kad tokia spausdinimo mašina tikrai reikalinga, kad pajėgtų aprūpinti tikinčiuosius religine literatūra, klausimas būtų persvarstytas.

■    Kaune pašventinti Nekaltai Pradėtosios Švč. M. Marijos, Lietuvoje žinomos kaip Vargdienių seserys, o JAV kaip putnamietės - vienuolijos pamatai. Statyba vyksta už Putname, CT, esančio vienuolijos centro seserų suaukotas lėšas.

■    Kun Vaclovas Aliulis, Katalikų pasaulio leidyklos direktorius ir “Katalikų pasaulio” žurnalo pirmasis redaktorius, 1993 m. vasarą išrinktas Marijonų vienuolijos generaliniu vikaru, spalio mėn. išvyko į Romą, kur gyvens ir Marijonų vadovybėje darbuosis 6 metus.

■    Balfas, Lietuvos vyčiai, Religinė šalpa, Lietuvos vaikų viltis, Mercy Lift, Saulutė, Caritas, Lietuvos vaikų globa ir kitos įvairios organizacijos Amerikoje veikia labdaros srityje, įvairiais būdais padeda vargstantiems Lietuvoje.

■    Kaišiadorių vyskupija paskyrė kun. Gintarą Tamošiūną dvejiems metams Vasario 16 gimnazijos Vokietijoje kapelionu.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

Po 35 dol. aukojo: O. Pranckevičiūtė, L. Kriaučeliūnas.

Po 25 dol. aukojo: A. Jasmantienė, A. Lauraitis.

Po 20 dol.aukojo: L. Krajauskas, V. Valantinas, A. Stepaitis.

Po 15 dol.aukojo: M. Ostrauskas, K. Sadauskienė, O. Norkus, O. Čerškus, T. Zailskas, J. Žebrauskas, O. Gustas, A. Griškus, B. Kasakaitis, A. Lesevičius, K. Linkus, J. Telson, O. Vaitas, R. Čepulis, M. Bumbulienė.

Skaityti daugiau: