Spausdinti

 (Suaugusiųjų konkurse IV premiją laimėjęs rašinys)

IRENA VALANTONĖ

     Ką nors pasakyti arba parašyti apie atlaidumą galėtų kiekvienas krikščionis, nes tai yra ne teorinis, o praktinis dalykas. Todėl, kiek bekalbėtume apie jį, mums mažai padės, jei patys nepradėsim to praktikuoti. Visi buvome mokomi atlaidumo: tėvelių, kunigo prieš priimant šv. Komuniją. Tačiau nedaugelis ištveria visą gyvenimą. Nedaug žmonių gali kitiems paliudyti atlaidumo svarbą, galią ir reikalingumą. Tai galima pastebėti ir iš to, jog šeimoje vaikai retai atleidžia vienas kitam. Ką galėtume pasakyti netikinčiam žmogui, jeigu jis paklaustų, kas yra krikščioniškasis atlaidumas, ką jis reiškia? Kaip galėtume padėti savo artimui, jei jis paklaustų: kaip išmokti atleisti?

     Nežinant pagrindinių dvasinio gyvenimo dėsnių, pats atleidimo momentas atrodo atstumiantis ir perdėtas jausmingumas, išorinių efektų vaikymasis. Todėl visada yra gražus vaikų ir tėvų atlaidumas vieni kitiems, nuoširdus, natūralus, paprastas, suvirpinantis džiaugsmo bangele visą žmogų. Tokiam veiksmui visi esame pašaukti, visi norime išmokti atleisti.

     Atlaidumui pamatus deda stiprus tikėjimas ir gili malda. Juk Dievas visada išgirsta tai, ką aš noriu jam pasakyti. Maldoje gali slypėti gera žmogaus valia: priimu viską, kas yra gera, gražu, kilnu, amžina ir išmokstu atleisti žmogui, nors jis man ir labai nepatinka. Tačiau mes iš Dievo turime gautą žinią apie daugelį mums reikalingų dalykų. Ta žinia - Kristus, Jo asmuo, Jo darbai, Jo palikti sakramentai, įsteigtoji Bažnyčia ir Šv. Dvasios dovanos. Todėl matant Kristaus nuolankumą ir Jo atlaidumą nusidėjėliams, mes privalome išmokti paprasto veiksmo: atleisti vienas kitam. Su geru žmogumi bendrauji, sveikinies. Bet išmokime taip bendrauti su mums nemielu žmogumi, kurio mes nenorime matyti ir susitikti, išmokime atleisti, ir pamilsime jį, kaip Kristus pamilo nusidėjėlius.

     Žmogaus asmenį sudaro ne tik kaulai ir raumenys, bet ir dvasia. Jei žinai, kad dvasios esmė yra žmogaus nemirtinga siela, kurioje per Krikštą apsigyveno pati Švč. Trejybė, jei tiki, kad Dievas atleidžia nuodėmes, tai maldoje prašai nuodėmių atleidimo. Jei tiki, kad Dievas nuodėmes atleidžia visai kitaip negu žmonės, kad Dievas nuodėmes visiškai panaikina, ištrina, lyg jos ir būtų nepadarytos - tuomet meldi nuodėmių atleidimo. Dievo vardas yra Meilė, maldoje visada tai prisimeni. Išmokime atleisti vienas kitam ir pamokykime kitus, kaip patys prašome Viešpaties atleidimo. Jei mokėsime atleisti savo draugui ar priešui, tai mes pradžiuginsime Viešpatį savo darbais. Pastebėkime savo gyvenime Dievo meilės pėdsakus, nes, išmokę juos vertinti, mokėsime atleisti. Atlaidumas taip pat yra mūsų tikėjimo išbandymas, nes visada iškyla konkretus klausimas: ar tikrai tikiu tais dalykais apie kuriuos kalbu.

     Neišsigąskime, jei pamatysime, kad mes nemokame nuoširdžiai atleisti. Kas sugeba taip atvirai ir drąsiai pažvelgti į savo vidų, tas jau daug pasiekė. Dievas, būdamas tobula tiesa, negali bendrauti su melu. Vieną iš didžiausių išbandymų patyrė švč. Mergelė Marija, kai stovėjo po kryžiumi. Jo sūnus, padaręs tiek daug stebuklų, atleidęs visiems, kas jį įžeidinėjo, neišsigelbėjo nuo mirties ir ją paliko. Kristaus teisėjai, šventyklos vyresnieji, kuriuos ji taip gerbė, nuteisė Jį mirčiai. Kristaus mokiniai, tiek daug gero patyrę iš savo mokytojo, išbėgiojo, vienas Jį net išdavė, kitas neilgai, iki Velykų ryto, bet šv. Mergelė Marija atleido jiems, kaip mokė Viešpats visiems atleisti, nes jie nežino, ką daro.

     Ar atsimename bent vieną gyvenimo dieną, pragyventą ant ko nors nesupykus, nesusierzinus? Nepasitikėjimas savo artimu, neapykanta visam mus supančiam pasauliui senokai užpildė mūsų širdis. Galima ieškoti kaltininkų, ir juos tikrai rasime, galima netgi pareikšti jiems savo neapykantą, bet ar tuo ką nors laimėsime - prasidės dar keli mūsų neapykantos objektai, o gyvenimas liks toks pat beprasmis kaip iki šiol. Susipykę dažniausiai sakome sau ir kitiems -    neatleisiu. Ir kai esame teisūs, ir kai jaučiamės nuskriausti; bet juk taip renkamės blogiausią variantą iš visų galimų - bėgame iš mūšio lauko, o problema savaime neišsisprendžia. Ar neteko pastebėti, kad pačius principingiausius ginčus paprastai laimi tas, kuris lemiamu momentu sugeba ištiesti ranką susitaikinimui. Nusigręžus tikrai nebus geriau, o ištiesus ranką susitaikinimui -    nebus ir blogiau. Kristaus mokslu remdamiesi kaip gyvenimiška patirtimi, turėsime pripažinti, kad meilė ir atlaidumas laimi prieš neapykantą ir problemų sprendimą iš jėgos pozicijų. Na, o jei gyvename pagal Dievo įsakymus, arba bent siekiame pagal juos gyventi, nepamirškime, kad vienas iš jų skelbia: “mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22, 39). Per meilę ateina ir atlaidumas savo artimui ar priešui. Mes neturime teisės nubausti, tai Dievo teisė, bet privalome atleisti vieni kitiems. Kiekvienas buvome pakliuvę ir į tokią situaciją, kurioje teko prašyti atleidimo, o mūsų kaltės gali būti atleistos tik taip, kaip mes atleidžiame savo kaltininkams. Žmogiško bendravimo galima pasimokyti, kad ir iš šių žodžių: “Tad visa ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt 7, 12).

     Tačiau kiekgi galima atleisti? Vieną kartą, du, tris...? O gal tikrai atleisti visuomet, kai atleidimas reikalingas, kai žmogus prašo, kad jam būtų atleista? Juk atleisdami, prisiimame sau visą ar bent dalį kaltės, tuo pačiu gal žmogus patiki, kad visada bus atleista. Vyrauja priešinga nuomonė - esą žmogų galima kontroliuoti tik draudimais ir bausmėmis. Bet ar mes turime teisę atimti galimybę žmogui būti žmogumi? Kad ir koks blogas ir beviltiškas atrodytų žmogaus elgesys, negalima atimti iš jo paskutinės galimybės likti žmogumi. Iš mūsų nepatirtas atleidimas gali sukelti keršto jausmą. Keršto grandinė gali tęstis be galo ilgai, o nutraukti ją galima tik atleidimu. Taigi, kad ir labai sunku būtų atleisti, reikia stengtis, nes kitaip prieisime bendravimo aklavietę.

     Žmogaus gyvenimas yra kaip drobė, ant kurios žmogus tapo, kuria save. Prabėga nuostabiausių svajų, idealų įsitvirtinimo metai. Visame gyvenimo paveiksle dominuojanti spalva yra atlaidumas. Mūsų atmintyje gyvenimas visuomet žaižaruoja neišblėstančia varsa - mokėjimu atleisti.

     Žmogaus širdis - vienintelė gėlelė, kuri gali žydėti ir nenuvysti - mylėti visados. “Mylėk savo artimą kaip pats save”, rodos, suvokiau, ką šiuo įsakymu Dievas mums liepia: Jis įsako mums mylėti vieni kitus tokius, kokie mes esame, tai yra netobulus.

     O tokie — mes visi. Todėl ne pakeltas reiklus tonas kitą padarys geresniu ar atlaidesnių, o tik kantri meilė. Aš suprantu, kad atlaidumo įstatymą aš privalau taikyti ne tik sau, bet ir kitiems. Ir tai turiu daryti vardan laimės tų, kurie yra šalia manęs. Tikroji krikščionio laimė - sugebėti išreikšti savo meilę ir mokėti atleisti.

     Išmintingas žmogus savo gyvenime visomis galiomis vykdo atlaidumo procesą. Galima prisipažinti, kad būna daug dienų, kai prižadėjęs Viešpačiui atleisti kitam, neištesėsi, ir prašai, kad suteiktų jėgų pakilti, vėlei eiti meilės keliu. Viskas yra žinoma, tik mes kartais primirštame, kad pamokymų, kaip atleisti, yra Šventame Rašte. Permąstant savo kasdieninį gyvenimą, atsiranda noras siekti susitaikinimo, sugebėjimo atleisti. Toks poreikis teikti pagalbą kitam žmogui išplaukia iš Naujojo Testamento tiesų.

     Neišsenkanti Meilės Versme, liekis per mane į kitus — tebus atvira mano širdis! Taip kasdienybėje stenkimės eiti keliu, kuris žinomas kiekvienam krikščioniui. Įvyks tai, kas Kristaus žadėta: “Belskite, ir bus jums atidaryta”.