STASĖ PETKIENĖ
Prisiminęs tragišką savo krašto istoriją, lietuvis atsidūsta: “Nelaiminga mūsų Lietuva, per amžius nelaiminga: tokia maža (o juk buvo ir didžiulė!) ir pačioj didžiojoj Europos kryžkelėj — tarp Rytų ir Vakarų. Kas nuo šito duonos kepalo nesiekė atsiriekti bent riekę? Taip, mažoji Lietuva Europos centre nestipri, be ne tai yra mūsų nelaimė.
Langeliams į pasaulį prasivėrus, imame pažinti aną gyvenimą turtingą esant, ir ne vienas lietuvis su nuoskauda ir pavydu žvelgia į anuos kraštus. Taip, Lietuva neturtinga. Bet ne tai yra nelaimė.
Poetas Marcelijus Martinaitis skaito eiles Kauno jėzuitų gimnazijoje minint Maironį.
Atgimimo metais draudimo varžtams staiga atsileidus, lietuviai patyrė susiskaldymą. Nenuostabu, juk gyveno žmonės kaip išrikiuoti, vykdydami valdžios komandas: “Lygiuok! Ramiai!” Nei į priekį, nei į aukštį išsiveržti nevalia. O pačioj rikiuotėj — tik erzelynė, nepasitenkinimas, materialinis ir dvasinis skurdas. Ar taip niekas ir neišsiverš iš tos sustingusios rikiuotės? Aišku, išsiveržė. Asmenybės, grupės, tam tikri sluoksniai, su materialiniais ar dvasiniais idealais. Tik jų išsiveržimas buvo tylus, nepastebimas, neretai pogrindyje, ir taip neteikė gyvenimui ryškių spalvų. Tvyrojo pilkumas, vidutinybė, stagnacija. Atgimimo metais viskas staiga įsisiūbavo ir jau ryškiai pasirodė didieji ir mažieji, kairieji ir dešinieji, šventieji ir nuodėmingieji, silpnieji ir galingieji, išradingieji ir abejingieji. Taip, Lietuva susiskaldę. Bet ne tai yra jos didžioji nelaimė.
Ne vienas šiandien Lietuvoj bijo, kad suklestės turtingųjų klasė ir vargstančių daugiau atsiras — nelygybė išaugs. (Lyg socializme buvo lygybė? Nebent ta lenininė: kai iš visų atimsim, visi bus lygūs. Bet ir tas principas nebuvo įgyvendintas: turtą ir gyvenimą valdė tie, kurie atėmė). Tas apgaulingas lygybės šauksmas per kelis šimtmečius žmonėms nedavė ramybės, o dažnai ir klaidino. Šviečiamojo (XVIII) amžiaus protai jau gana aštriai kėlė nelygybės klausimą, teigė, kad ji kylanti iš nuosavybės. Šviesusis K. Donelaitis į nelygybę žiūrėjo giliai ir krikščioniškai. Jis teigė, kad nelygybė ir kitokie vargai yra gimtosios nuodėmės pasekmė, o pati nelygybė nėra tokia bloga kaip neteisybė. Taip, mūsų gyvenime nelygybė ryškėja. Bet ne tai yra mūsų bėda, juk gamtoje ją, nelygybę, kiekvienam žingsny regiu: stambesnis augalas didesnį žiedą kelia. Būna ir atvirkščiai, tik niekada vienodai.
Sumaterialėjimas, dvasingumo praradimas — tai yra didžioji Lietuvos nelaimė.
Socializmas niveliavo žmones nuo pat darželio. (Beje, dabar jie sparčiai nyksta, Mažeikių raj. 1988 m. gale švietimo sistemos žinioje buvo 18 darželių, vėliau dar 2 susikūrė, o šių metų liepoje jų belieka 7). Ir ne dorybes ugdė darželis, mokykla, darbo kolektyvas, o labiau ydas stiprino. Vis mažėjo švelnumo, gerumo, atlaidumo, dvasingumo, meilės, pasitikėjimo. Vis augo grubumas, egoizmas, nesantaika, melas. Tas pat ir šeimoje. Paklausia vienas, kaip gyvena kuri ten šeima. Atsakymas tipiškas: “Labai gerai gyvena, turi šaldytuvą, televizorių, jau ir mašiną nusipirko”. Augo materija, užgoždama dvasią. Taip vystėsi visuomenė be idealų.
Tikrai meniškai ir teisingai Bronius Radzevičius “Priešaušrio vieškeliuose” vaizduoja kaimo moters sumaterialėjimą. Juozo pamotė metėsi į besaikį godumą. “Eik, tverk, daryk, žiūrėk, kad nenutvertų kitas. Griausmas tegu nutrenkia tokį žmogų, žiūrėk, kiek kiti turi, kaip gyvena!” — šūkaliojo ji ant vyro. Tas godumo demonas neleido moteriai nei ramiai pamiegoti, nei pavalgyti, pailsėti, pasigėrėti tuo, ką turi, pasidžiaugti. Ne dėl savęs tiek dirbo, plėšėsi, savo sūnui krovė pinigus, pirko “Žigulius”, įdiegė sūnui, kad iš mokslo šiais laikais negyvensi, kad svarbiausia, išmokti pinigą kalti. “Eik šoferiu, žiūrėk, kiek uždirba, kiek visko priveža” (supraskim: pavagia). Moteriai sekėsi, ji pasiekė savo, bet dėkingumo nesulaukė ir laimės nepatyrė. Ir vyrą, ir sūnų pavergė degtinė. Nebuvo laiko kada žmoniškai pasikalbėt': “visa kažkas nepasotinamas suryja, prakanda, apgleivėja, numeta, palieka pelėti”. Sumaitotas gyvenimas. Jaunimas pasidavė tuščiam momentiniam malonumui, lėkštai linksmybei, neskoningai madai (gražu, kas didelis, raudonas blizgantis!), efektingiausia individo išraiška — žargoniška kalba, neblaivi būsena; daiktai vertinami tik pagal praktinę paskirtį ir išorinį blizgesį, žmogus pagal naudą. Nebejautė slėpiningo senovės, tradicijos, artimo dvelksmo. Nereikėjo grožio nei gėrio. Nei Dievo, nei šventos dienos. Todėl negalėjo vienas kitam padovanoti šviesios valandos. Vienas kitam darėsi svetimi.
B. Radzevičiaus romane tikrasis Daukintienės sūnus Viktoras, pinigą bekaldamas, savaitėmis užtrunka kelionėse, o jauna žmona ima ieškoti progų. Išvargusį vyrą be šypsnio sutinka. O kai Viktoras avarijoj mirtinai sužalojamas, marti bepasako: “A, buvo girtuoklis”. Moteris lekia, tveria, plėšosi... ir pagaliau nukritusi aimanuoja: “Dieve, Dieve! Ką aš turiu, kas man atlygins už viską? Kaip nuvarytas gyvulys”. Visą dešimtmetį prieš atgimimą žmonės aimanuodavo: kokie nedori paliko žmonės, o jaunimas! Iš gero gyvenimo tai. Karo reikia.
Bet kur tas geras gyvenimas? Namas, mašina, riebus ir saldus maistas, nedaugelio žmonių vogta prabanga? Vien materija! Iš tikrųjų materialinė gerovė buvo prasiveržusi į priekį, o dvasia menko ir toli pasiliko. Žmonės sakė: geras gyvenimas — ir bjaurėjosi juo. Tai didžiausi mūsų nelaimė. Nuoseklu ir teisinga yra ekonominiai mūsų vargai šiandien, nes dvasinį skurdą mes seniai kentėme.
Socializmas žlugdamas sukrėtė žmogaus dvasią ir atvėrė naujas galimybes. Bet pačioj atgimimo pradžioj, kai žmonės aistringai veržėsi į naują gyvenimą, manydami, jog štai šią valandą atsisveikina su praeitimi, aktorė politikė N. Oželytė ištaria: “Bet ar mes mokėsime gyventi laisvėje?” Prisimenu, krūptelėjau nuo šito klausimo.
Nemokame. Kuo toliau, tuo labiau matyti: nemokame. Užsienio lietuvį, girdėjau sakant: “Jūsų valia paraližuota”. Galbūt. Tikriausiai. Be ne tik.
Žmogaus gyvenimas visada pasirinkimas. Žmogus kasdien renkasi — dirbti ar simuliuoti, šypsotis ar keiktis, blaiviai mąstyti ar apsisvaiginti, statyti ar griauti, mylėti ar niekinti, kopti į kalną ar leistis pakalnėn, irtis prieš bangas ar plaukti pasroviui? Ir prieš dešimtmetį mažuose rateliuose vienas kitą tikrinom: ir tokiame liūdname, neteisingame gyvenime žmogus gali išlikti doras, tik reikia to norėti — reikia mylėti, dirbti, kurti, tikėti.
Nepriklausomybės metais gyvenimas iš kiekvieno žmogaus griežtai reikalauja kasdien pasirinkti. Baltasis kelias veda į meilę, dvasią, šviesą; juodasis į godumo ar miesčioniškumo klampynę; pilkajam kely gali tinginiauti ir niurzgėti (šių valia tikrai paraližuota).
Geležinei rikiuotei pabirus, visi išsisklaidė. Bet į kalną, atrodo, mažesnis būrys veršis. Kaip ir J. Biliūno laikais. Tik žmonės per okupacijos metus išsaugojo dievišką šviesą ir meilę. Juos stiprino Bažnyčia. Daliai žmonių ilgą laiką teatras buvo Bažnyčia, jis rodė takus į gėrį, pas Dievą. Ir literatūra taip pat. Ir kitos meno šakos.
O didžioji dalis — pakalnėn, pasroviui, juoduoju keliu. Jauna šeima sėkmingai pradėjo biznį. Ilgos, tolimos kelionės... O namuose ketverių metų ligotas Mariukas. Retai matydamas mamą, vaikas silpsta ir dvasia. O tėvai planuoja: “Tokios progos negalima praleisti, kai pinigo užkalsim, vaiką gydysim”.
Jauna moteris šypsodamasi iš degtinės didelį kapitalą susikrovė. Kartu šeimoje augo grubumas, panieka žmogui. Miestelio žmonės ėmė bijoti turtingiausios ir todėl galingiausios moters. Bet gaisras sunaikino didelę turto dalį, dūmuose užtroško tėvas... Žmonės krikščioniškai tylėjo, tik aukų padegėliams kaip paprastai nerinko. Ne iš pikto džiugesio, o iš reikalo vaikams tiesą pasakyti prabilo balsas: “Tai Dievo pirštas”.
Pusamžio tėvo pasiteirauju, kaip gyvena sūnus Egidijus, buvęs mano auklėtinis. Tėvas, jau išlenkęs stiklą, paniurna: “Ech, ką ten iš jų daugiau girdėsi, tik pinigų ir pinigų. Negali užkišt”. Klausausi ir pajuntu šaltį. Kur mintimis sugrįš pavargusi žmogaus siela, jei jo vaikystės šalis tokia skurdi ir šalta — vien tik pinigai?
Paskutiniu metu dažnai per TV žiūrime įvairias viktorinas, žaidimus. Kas žiūrovą labiau domina: klausimai ir atsakymai ar prizai, dovanos? Iš 15 septintokų dvylika atsakė: “Man įdomiau tai, ką žaidėjas laimės”. Taip paaugliai taip primityviai mąsto. Bet neretai ir suaugusiųjų sąmonėje daiktai užgožia pasaulio pažinimo paslaptis.
Bedvasė materija šventėje renkasi vaišes, o ne maldą, profesijoje — algą, o ne darbo prasmę, kompanijoje — juoką, kad ir lėkštą, o ne meilę artimam, grožį, vaikų auklėjime — daiktus, pinigus, dovanas, o ne meilę ir gerumą.
Nuo seno lietuviai sakydavo: “Duok, Dieve, iš pono ubagą, bet neduok, Dieve, iš ubago poną”. 1992 m. spalio rinkimai į Lietuvos seimą aiškiai parodė idealizmo pralaimėjimą prieš materializmą. Kodėl? Turto netekus, žmogaus dvasia dar šviečia. O bevagiant, bespekuliuojant, staiga prasigyvenus, daiktai užgožia dvasią. Kiek šviesių žmonių buvo Lietuvos kaime dar pokario metais! Kiek nedaug jų belikę. Tūkstančiai žmonių, kaip rašo P. Daco, yra įklimpę vien tik į savo pasaulį, nesugeba išsikapstyti iš siaurų vegetatyvinių interesų ratuko. Bedirbdamas, bekraudanas turtą, žmogus užmiršta, jog darbas ir pinigai — tik priemonė idealui siekti, jog žmogus privalo turėti laiko pažvelgti į žvaigždes... Ir pamąstyti, kam gyvename ir vargstame žemėje.
Aš pati tik neseniai suvokiau, kas mano gyvenime svarbiausia. O svarbiausia yra tai, ko savo tautą mokė jau K. Donelaitis: pažinti Dievą, žinoti Jo įsakymus ir jų laikytis — saugoti gyvenimo harmoniją, grožėtis pasauliu ir kilniai savo sielą pervesti per šį pasaulį. Ir manau, kad būti teisingam gyvenime svarbiau nei būti turtingam ir galingam, nes juk ne galingieji laiko žmogaus dvasią ir idealus.
Silpnieji privalo laikyti
ir ginti pasaulį,
nes niekam daugiau jis nerūpi.
Just. Marcinkevičius, 1978 m.
Iš tikrųjų. Ne valdžios vyrai, ne turtingi valdininkai, ne despotiškas šeimos tėvas “laikė pasaulį” okupacijos metais. Tai silpna, skriaudžiama, nuvarginta moteris, sąžiningas ir todėl visų skriaudžiamas darbininkas, kantrus kaimietis, neišdūmęs į miestą lengvesnio gyvenimo ieškoti, idealistas inteligentas, valdžios suniekintoji Bažnyčia per dešimtmečius išnešė žmogaus ir tautos idealus. “Lojantis šuva už liūtą miegantį pavojingesnis” (Just. Marcinkevičius). Ir galingesnis.
Dainuojančios revoliucijos metu visoj Lietuvoj jutome dvasinį pakilimą. Tik žmonės ilgesnį laiką neišlaiko aukšto dvasinio tono. Nesistebėkime. Bet kas nors žmogaus, tautos idealus turi nešti! Baisu būtų, jei nebebūtų kam idealus išlaikyti.
Kad tik tas silpnasis išliktų gyvas. Kad tik nenutiltų. Šiandien Lietuvoj yra daug žmonių, kuriems “skauda” dėl mūsų dvasios sunykimo. Kelių ieško J. Mikelinskas: “Baisu, kai žmogus neturi gyvenimo tikslo... Čia glūdi daugelio nelaimių priežastis, kurią pašalinti gali nebent tikėjimas į pomirtinį gyvenimą arba aukšti estetiniai idealai. Jei to žmogus neturi, tai tegul atkakliai ieško. Gyvenimą įprasmina jau ir pats ieškojimas”.
Po “amžinojo įšalo” žemei atšilus, mūsų sielos vis dėlto labai sunkiai skleidžiasi. Jos tokios baikščios! Kaip dažnai mums pritrūksta drąsos pasakyti tiesą, užjausti kenčiantį, pasikalbėti su sergančiu, liudyti Kristų ir doros kelią. Kasdien turime mokytis drąsos ir melsti Šventąją Dvasią, kad drąsintų mus ugdyti savo sielą, juk esam žmonės, sukurti ne laikinajai, o amžinajai kūrybai.
Faustiška žmogaus dvasia, gėrio ir grožio siekdama, niekad nejaus sotaus pasitenkinimo tuo, ką turi:
Neras tik atilsio širdis:
Viltis nežvelgs į jos gilybes.
Maironis
Žmogaus gyvenime vis pasitaiko duobių, net ir bedugnių, bet suklupęs sveikas žmogus tuoj keliasi, nelaimės ištiktas nepanikuoja (pagal P. Daco). Jis ir nelaime sugeba pasinaudoti, kad dar labiau pažintų gyvenimą, priartėtų prie Dievo ir suvoktų savo idealą.
Daug darbo reikės, kol bus atkurta materialinė Lietuvos gerovė, bet dar daugiau jėgų ir kantrybės prireiks, kol sustiprės, išaugs mūsų dvasia. Jei Dievas mus myli, mes daug ką dar turėsim iškęsti. Ir neduok, Dieve, kad materialinė gerovė pakiltų, kol dar nesustiprėjome dvasia.
Šiemet Lietuva turi ypatingą progą: mūsų kraštą aplankė Šventasis Tėvas. Mes kiekvienas turime labai pasistengti, atrasti gėrio šaltinėlius, gera intencija susitelkti šeimoje, parapijoje, darbo kolektyve, kad vienas kitą paremtume, pakylėtume. Reikia didelių dvasinių pastangų, kad dieviškas Švento Tėvo palaiminimas pasiektų mūsų gelmes ir visam pasiliktų pas mus, Lietuvoje.
■ Čikagos arkidiecezija, kuriai šiuo metu vadovauja kardinolas Juozas Bernardin, lapkričio 21 d. pradėjo švęsti savo 150 m. gyvavimo sukaktį, kurią numatoma tęsti įvairiais renginiais visus metus. Pirmasis jos vyskupas buvo William Quarter, ir tuo metu Čikagoje tebuvo tik viena katalikų bažnyčia. Šiuo metu ši diecezija yra antroji savo didumu Amerikoje, jai priklauso apie 2,3 mil. katalikų.