Spausdinti

 (Jaunimo grupėje V premiją laimėjęs rašinys)

Aurimas Šukys

     Kaip greitai prabėga tas besišypsantis, linksmas pavasaris, tos gražios, saulėtos vasaros dienos. Taip, lygiai taip pat prabėga ir mūsų, žmonių, jaunystė, tas laikotarpis pilnas gyvybiškos energijos. Jaunystėje kiekvieną žmogų pasitinka kryžkelė, kurioje vienas kelias veda į bedugnę, o kitas į kalno viršūnę, o jo gale stovi tas paslaptingas, visiems laimę žadantis Biliūno laimės žiburys. Bet kelias į bedugnę yra labiau viliojantis, nes jaunuolis, juo eidamas, patiria taip, regis, būtinus malonumus. Gaila, bet dažnai žmonės pasuka šiuo klaidingu keliu, užmiršdami, kad jo gale laukia ne laimės žiburys, o baisus, juodas, kunkuliuojantis katilas, į kurį žmogus patekęs tampa visiškai bereikšmis. Čia išnyksta jo žmogiškas orumas, jo prasmingumas, ir tik tada vargšas tvarinys supranta, jog ne tuo keliu pasukęs ir ne tą pasiekęs. Deja, tada iš to verdančio liūno retas kuris sugebės išsikrapštyti.

     Kas atsitinka, kai besiformuojanti asmenybė pradeda lipti tuo stačiu kalnu, apsuptu baisybės, nuobodumo, tingumo šmėkla. Taip, šitas kelias yra visiškai kitoks negu pirmasis. Juo jaunas žmogus eidamas gali taip pat suklupti, pasižiūrėti žemyn. Bet jeigu jo vidinį pasaulį bus užvaldę aukštieji idealai — tiesa, gėris, grožis—, kurie yra įkūnyti laimės žiburyje, tai ši asmenybė sugebės pasipriešinti visoms negandoms, vilionėms ir pasiekti tą aukso raidėmis šviečiantį žiburį, ne dėl savo asmeninės laimės, bet dėl visos bendruomenės, visos tautos ir pagaliau visos žmonijos laimės.

     Kaip sekasi tiems jauniems žmonėms Lietuvoje? Kokį kelią jie renkasi? Kas labiau juos traukia: ar dideli dvasiniai polėkiai, ar žemas ir savanaudis materializmas?

     Daug metų Lietuvoje viešpatavęs sovietinis ateizmas paliko čia savo užaugintus vaisius. Jis labai stipriai paveikė, deformavo laisvą žmogaus mąstyseną, dėl kurios dabar mes galime pastebėti tiek daug netvarkos jaunimo vidiniame bei išoriniame gyvenime. Pirmiausiai šį luošinimą atliko sovietinės mokyklos, kurios ne tik pamokų metu, bet laisvalaikiu stengėsi patraukti, priversti mokinius į pasaulį žiūrėti per socializmo ideologijos rėmus. Dabar to nebėra — nebeprimetamas ne tik socializmas, bet ir kitos ideologijos, kurios, suirus sienai tarp Rytų ir Vakarų, atplaukė į Lietuvą arba išėjo iš pogrindžio. Jaunas žmogus yra laisvas. Jis renkasi, ką nori, kas jam arčiau prie širdies arba kaip jam protas diktuoja. Taigi, kaip jam protas diktuoja... O jei jis jau paraližuotas to sovietinio biurokratinio mechanizmo? Vadinasi, tada jis elgiasi taip, kaip jam diktuoja kūniškas, gyvuliškas instinktas. Užtenka išeiti į gatvę ar apsilankyti bare, teatre, kino teatre, nueiti į jaunimo taip mėgstamas diskotekas. Koks kraupus vaizdas! Kėdės sulaužytos, telefonų būdelės išdraskytos, ant sienų įvairiomis kalbomis surašyti keiksmažodžiai. Radijas ir televizija skelbia ir skelbia vagystes, išprievartavimus, žmogžudystes, nelaimes, padarytas apsvaigus nuo narkotikų ir alkoholio vartojimo. Skaudžiausia, kad šitaip elgiasi ne vien suaugę, bet ir paaugliai. Visi šie jauni žmonės yra Lietuvos ateitis. Argi mes sėdėsime rankas sudėję, kai šalia mūsų formuojasi šis gyvenimo prasmės nesuprantantis, parazituojantis jaunimas?

     Aš lankau tą pačią mokyklą, kuri sovietiniu laikotarpiu laikėsi ateistinės ideologijos nurodymų ir kur dabar yra stengiamasi atkurti tikrą mokymosi įstaigą. Aš mokausi su tais pačiais savo bendraamžiais, kurių dalis atstovauja tuštybės pilnai jaunuomenei. Šiurpu darosi nuo jų didelio abejingumo mokslui, nuo jų kalbos, elgesio kultūros, nuo jų primityvaus mąstymo, atremto į materialinį pagrindą. Jie yra visiškai neįdomios, pilnos tuštybės asmenybės. Jie mokymąsi supranta kaip gerą pažymių rinkimą ir kaupimą, o ne žinias apie pasaulio supratimą, tobulinimą. Todėl į mokyklą eina tėvų varomi ir gąsdinami, o gerus pažymius renka, dažnai nusirašinėdami nuo kitų.

     Kartą teko su savo klase nueiti į “Drobės” salę pasižiūrėti spektaklio pagal K. Donelaičio “Metus”. Aktoriai scenoje iš tikrųjų mokėjo profesionaliai išreikšti Donelaičio parašytą kūrinį veiksmu. Daugumai taip paliko didelį įspūdį. Tačiau mano kai kuriems klasės draugams tai buvo anekdotų pasakojimo, pašaipos iš kitų valandėlė. Aišku, jie nekalti, kad buvusi sistema meno supratimą statė į paskutiniąją vietą ir todėl nemokė jų, kokią didelę dvasinę stiprybę teikia klasikinė muzika, dailė, teatras; tos sistemos pagrindinis tikslas buvo visiškai priešiškas dvasiniam pasauliui. Bet ne vien sovietinė sistema deformavo šių jaunuolių protą. Juos taip pat labai paveikė neseniai atsiradusios vakarietiškos kultūros įtaka. Per pertaukas, net ir pamokų metu taip ir girdisi:

     —    O kokios tavo fainos (gražios) lodkės (vasariniai bateliai), Šarūnai! Kiek už jas mokėjai?

     —    20 žalių (dolerių).

     —    Tiek daug! Aš prieš savaitę dar gražesnes už tavo ir Vokietijoje pagamintas sumokėjau 20 markių.

     Arba kitas pokalbis:

     —    Žiūrėjai vakar per satą (satelitinę televiziją) vieną žaidimą?

     —    Ne.

     —    Eik tu sau, žinok, vienas bachūras mersedesą išlošė! Kad man tokį gavus.

     —    Tai, menkniekis. Aš pažįstu vieną tipelį, kuris, perpardavinėdamas šį bei tą, kelis milijonus susikrovė.

     Juokinga, bet taip būna kiekvieną dieną. Tokia tad mūsų kasdienybė. Bet dar ne viskas. Šie žmonės iškreipė meilės supratimą. Jie galvoja, kad tikroji meilė yra savo seksualinių, gyvuliškų geismų patenkinimas. Taip sunyksta vyriškas ar moteriškas orumas, skaistumas. Šioje srityje labai daug žalos padarė vakarietiškų video filmų srautas ir apskritai visa pornokultūra spaudoje, fotoparodose, televizijos laidose (net Naujų Metu naktį!).

     Bet ne vien mane supa klystkeliais einantys jauni žmonės. Ne, jų yra pilnas visas Kaunas, visa Lietuva.

     Kaip minėjau, yra du pasirinkimo keliai, kuriuos besiformuojanti asmenybė sutinka savo gyvenimo pradžioje. Dabar pažvelkime, kaip žmogus savo jaunystėje eina antruoju, t.y. tikruoju, teisinguoju keliu. Deja, šitokių jaunuolių yra žymiai mažiau palyginus su tais, kurie pilni tuštybės eina klystkeliais.

     Dalis jaunimo, ieškodami savo gyvenime tikrojo idealo, būna pernelyg toli nuo realybės, patiria daug neteisybės, vargo ir dėl to puola j neviltį arba sušąla, sustabarėja jų vidinis, žmogiškasis “aš”.

     Būna kartais dar blogiau, kai tokios rūšies jaunuoliai pirmą kartą paragavo karčių realaus gyvenimo vaisių, stengiasi pasitraukti iš jo per savižudybę. Dėkui Dievui, kad tai nėra labai aktualu Lietuvoje. Bet šie faktai tik išryškina žmonių silpnybę, jų žmogiškumo nuvertinimą, t.y. savęs ir Dievo, kaip savo Sutvėrėjo, pažeminimą.

     Ypač didelis jaunimo dvasinis, tautinis, intelektualinis sąjūdis ryškėja “Ateities” organizacijoje. Štai čia yra tikras krikščioniškos Lietuvos žmonių atgimimas. Nors šio sąjūdžio pirmieji daigeliai dar mažyčiai, tačiau ateityje jie duos gausų ir gerą derlių. Ši organizacija labai padeda formuotis jaunoms asmenybėms, padeda pasirinkti joms tikrąjį kelią, suprasti tikrąjį pašaukimą. Ateitininkai jau anoje, vasario 16-osios Lietuvoje davė savo Tėvynei daug šviesių žmonių. Mokiniai, studentai, kurie susilieja su šiuo sąjūdžiu, visada renkasi aukštus idealus ir su dideliu užsidegimu jų siekia.

     Ne tik ateitininkai, bet ir kitos katalikiškos ar tautiškos organizacijos ar sąjūdžiai veda Lietuvos atžalas teisingu keliu, daro iš jų tikrus inteligentus, pasauliečius, patriotus, ant kurių, lyg ant ąžuolinių stulpų, laikysis ateities Lietuva, ateities visuomenė.

     Šiandieninėje kasdienybėje galima sutikti ir tokių bendraamžių, kurie rimtai mokydamiesi iš kitų klaidų, studijuodami įvairių didžių žmonių ar bendruomenių gyvenimo būdą, jų žmogišką mąstyseną, formuoja savąjį “aš”. Bet taip jiems eiti yra sunkiau, nes tai pareikalauja iš jų užgrūdintos valios, tvirtesnio būdo, didelio susidomėjimo, noro prasmingesniam darbui, studijoms. Taigi ir tokių Lietuvoje yra, nors jų tik vienetai.

     Taip pat didele dvasine stiprybe, gyvu jaunatvišku entuziazmu, nuoširdumu alsuoja paprastas parapijinis jaunimas, susibūręs prie bažnyčios. Šio jaunimo sambūriuose kiekviena ieškanti siela gali atrasti, pasirinkti, kas jai mieliau: ar Dievo šlovinimą giesmėmis, ar Evangelijoje surašytų minčių apmąstymas. Ką čia paprastas žmogus gali atrasti? Pirmiausiai ramybę, artimo meilę. Bendraudamas su šiuo jaunimu, pasijunti, kad ir tu esi kažkam reikalingas, kad ir tu gali prisidėti prie Dievo kūrybos žemėje pratęsimo.

     S. Šalkauskis sakė, kad jaunatvė yra gėlių, bet dar ne vaisių amžius. Taigi jaunatvė — žydėjimas. Tas žmogaus gyvenimo laikotarpis — tarsi spalvingas, žydintis gėlių darželis, kurio vaisiai pasirodys vasaros pabaigoje. Todėl labai svarbu, kad jaunas žmogus mokėtų pasirinkti tikrą spalvą, tikrą kvapą, kad tik išliktų, neišbluktų nuo lietaus, nuo žemiškų vilionių, praeinamybės, tuštybės ir galėtų pritraukti kiekvieną prasmės ieškotoją, kad šis toliau savyje nešiotų ir skleistų Visatos pažinimo džiaugsmą.