CHIARA LUBICH

"Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra" (Apd 4, 32).

     “Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, bet jiems visa buvo bendra (Apd 4,32).

     Tais žodžiais Apaštalų Darbų autorius parodo mums Jeruzalės krikščionių pirmosios bendruomenės aiškų paveikslą. Mes matome jį, vaizduojantį ir liudijantį tą nuostabų naujumą ir dvasinį veiklumą malda ir darbais; o virš visko tą vienybę, kurios Jėzus nori, kad ji būtų toji neklaidinanti charakteristika ir vaisingumo šaltinis Jo Bažnyčiai.

     Visi priimantieji Jėzaus žodžius gauna per Krikštą Šventąją Dvasią, meilės ir vienybės dvasią. Ji visus krikščionis vienija su prisikėlusiu Viešpačiu ir vienus su kitais, nugalėdama rasių, kultūrų ir socialinių klasių skirtumus.

     Bet pažiūrėkime, ko vertos tos vienybės ypatybės. Šventoji Dvasia vienija tikinčiųjų ir širdis, ir mintis, padėdama jiems veikliau broliškame bendravime nugalėti tuos skirtumus, kurie galėtų tą vienybę sunkinti. Iš tikrųjų, tai vienybei didžiausia kliūtis yra mūsų individualizmas, prisirišimas prie savo idėjų, asmeniškų požiūrių ir polinkių. Mūsų egoizmas daro kliūtis, kurios izoliuoja ir atskiria mus nuo tų, kurie yra kitokie negu mes.

      (“Visas tikinčiųjų būrys turėjo vieną širdį ir vieną sielą...”) Tada, Šventosios Dvasios veikiami, jie buvo vienos širdies ir vienos minties. O širdies ir minties vienybė reiškėsi jų gyvenime konkrečiu solidarumu, dalinantis gėrybėmis su tais, kurie ko nors svarbaus stokojo. Kadangi jų vienybė buvo nuoširdi, jie netoleravo bendruomenėje tokių, kurie, gyvendami pertekliuje, nesirūpino gyvenančiais skurde.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Jie kaip tik pabrėžia tą bendravimą ir vienybę, kurios Jėzus taip labai nori ir kuris davė mums Savo Dvasios dovaną, kad tą Jo norą vykdytumėm.

     Tad klausydami Šventosios Dvasios balso, mes kaip tik stengsimės taip bendrauti visose srityse. Bet virš visko dvasinėje srityje stengsimės nugalėti tuos polinkius, kurie mus skaldo. Pavyzdžiui, tai būtų tikrai priešingybė, siekiant vienybės su Jėzumi, tuo pačiu metu būti susiskaldžiusiam, elgtis individualistiškai, viską darant savaip, vienas kitą teisiant ir vienas nuo kito atsiribojant. Tada kaip tik mes turime atsinaujinti Viešpatyje, kuris ir nori, kad gyventumėm vienybėje.

     Dar daugiau, čia mąstomi žodžiai padės mums geriau suprasti, kad krikščionių tikėjimas nesuderinamas su egoistišku materialinių gėrybių naudojimu. Taip pat, mūsų pajėgumo ribose, jie padės siekti nuoširdaus solidarumo su stokojančiais.

     Tie žodžiai mus ragina melstis ir siekti vienybės su įvairių Bažnyčių broliais ir seserimis, su kuriais mus jungia bendras Krikštas, vienas tikėjimas ir viena Kristaus dvasia.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius