Spausdinti

Kęstutis A. Trimakas

     Sovietų valdžios religinės priespaudos viena žalingiausių pasekmių dabartinėje Lietuvoje yra katalikų inteligentų trūkumas. Todėl dabar šiame krašte itin svarbią vietą užima katalikiškojo švietimo aukštosios įstaigos, ypač 1990 m. Vytauto Didžiojo Universitete Kaune atkurtas Teologijos-filosofijos fakultetas, šiais mokslo metais jau su 235 studentais.

     Ne be pagrindo Lietuvos vyskupų ad limina vizito metu 1993 m. Vatikane kardinolas V. Sladkevičius savo kalboje Popiežiui pasidžiaugė, jog netrukus šis Teologijos-filosofijos fakultetas išleis pirmąją baigusiųjų laidą. Tikimasi, jog ilgainiui šį fakultetą baigusieji papildys Lietuvių katalikų inteligentų išretintas eiles. Todėl su dėmesiu ir viltimi stebime šio fakulteto ir jį lankančiųjų studentų padėtį.

Biržų moksleiviai T. Generolo Mišiose.

     1993-1994 mokslo metų pradžioje į pirmąsias paskaitas atėjusiems trečio ir ketvirto kurso studentams pateikiau keliolika klausimų apie tikėjimą, studijas, kūrybinius polėkius ir kt. Į klausimus atsakė 60, t.y. apie pusę visų tuos paskutiniuosius dvejus teologijos metus lankančių studentų: 27 — iš ketvirto kurso, 33 — iš trečio; 37 merginos ir 23 vyrai (mergaičių-vyrų proporcija tuose kursuose yra 3:2; mergaičių pasisakymai bus nurodyti raide "m"; vyrų — "v").

     Visi — gimę sovietų okupacijos laikotarpiu. Didelė dauguma — pakrikštyti pirmaisiais savo gyvenimo metais. Daugelis — pamokyti tikėjimo tiesų vaikystėje jų pačių tėvų ar senelių, vėliau savo iniciatyva siekė sužinoti daugiau. Sovietų laikmečiui pasibaigus ir atsikūrus šiam fakultetui, jie į jį įstojo.

Kodėl pasirinko studijuoti teologiją?

     Daugumas (44 iš 60) studentų atsakė norį praplėsti ar pagilinti religines žinias; pavyzdžiui: “Na, visas gyvenimas — tai pasiruošimas susitikimui su Dievu” (v); “labiausiai traukė, nes teologija yra mokslas apie Dievą” (m); “turėjau tarsi įgimtą supratimą apie religiją, VDU norėjau tą įgimtą pagrindą paversti racionaliais įrodymais” (m); “linkęs į humanitarinius-filosofinius mokslus, siekiu geriau pažinti Kristaus mokslą ir studijuodamas gilinti dirvą savyje Kristaus sėklai” (v).

     Trylika nurodė (dažnai antruoju tikslu — po žinių pagilinimo) norą dalintis teologinėmis žiniomis su kitais. Pavyzdžiai: “Pirmas žingsnis buvo noras tapti žmogumi, norinčiu skleisti kitiems meilę, kupiną tikros tiesos” (v). “Prieš įstodamas, dėsčiau mokykloje tikybos pamokas ir supratau, kad labai man trūksta žinių. Norėjau daugiau sužinoti” (m). “Noriu giliau susipažinti su Bažnyčios mokymu, pažinti Bažnyčią ir jos lobius, kad galėčiau dalintis su kitais” (m).

     Devyni įžvelgia, jog tai pašaukimas, t.y. ne jie bet Dievas juos pašaukė studijuoti teologiją: “Ne aš pati čia atėjau, Kristus mane ‘atitempė’. Tik įstojus čia, tik po kiek laiko supratau savo buvimą čia” (m). “Panašus klausimas, kas yra pašaukimas — paprasčiausiai, kad mes jau čia. Tikslo stodamas neturėjau, tik norėjau čia būti” (v). “Stebuklas! Atrodo, kad ne aš pasirinkau, bet mane ” (v).

     Antra vertus, penki atsakė, jog nežino, ar jiems patiems nėra aišku, kodėl jie pasirinko teologijos studijas, pavyzdžiui: “Yra įvykių gyvenime, kuriuos ne visada galima paaiškinti” (m). “Tada apie tai net negalvojau” (v).

     Trys vaikinai nurodė, jog šį fakultetą pirmiausia rinkosi dėl filosofijos studijų. Iš jų vienas dar ir dabar “prioritetą” teikia filosofijai: “Kodėl pasirinkau. Vidinis potraukis. Jausmai, jog taip prisiliečiau prie pažinimo ribų. Turiu polinkį į ‘netiesines racionalumo formas’, kaip sakoma dabar. Visgi prioritetą teikiu filosofijai”. O kitas taip atsakė : “Pasirinkau, nes domėjausi filosofija, o apie teologiją net negalvojau”. Bet savo ateities planus jis taip apibūdino: “Dabar galvoju tai panaudoti Evangelijos skelbimui, tapęs kunigu-vienuoliu”.

Kristaus artumas

     Kiekvienas,-a buvo kviečiamas,-a pasisakyti, kaip artimas yra jam, jai Kristus: labai (4), šiek tiek (3), nei artimas, nei svetimas (2), šiek tiek svetimas (1) ar labai (0) svetimas.

     Beveik pusė studentų (28 iš 59, t.y. 47,5%) teigė, jog Kristus jiems “labai artimas”. Septyni (11,9%) laikė Kristų jiems esant artimą kažkur tarp “labai” ir “šiek tiek”. Gausesnis trečdalis (21, t.y. 35,6%) Jį laikė “šiek tiek” artimu. Iš šios Kristaus artumą jaučiančios didžiulės daugumos (t.y. 95%) išsiskyrė trys: vienas jautė Kristų jam esant “nei artimu, nei svetimu”, kitas pažymėjo sergąs “dvasios vėžiu”, o viena studentė nurodė būseną svyruojant tarp labai artimos ir šiek tiek svetimos.

     Nemaža studentų prie savo atsakymo pridėjo paaiškinimą, pavyzdžiui: “labai artimas — Jis dalyvauja mano gyvenime ir keičia jį (m); labai artimas, bet tai nereiškia, kad aš atsakau į Jo artumą tuo pačiu” (m); “tikriausia — šiek tiek artimas, nors norėčiau, kad būtų labai. Noriu Jį mylėti, bet atrodo, kad nemyliu” (v); “Tai labai priklauso nuo mano būsenos: kartais Jis būna šiek tiek svetimas, o kartais labai artimas” (m).

Žavėjimasis Kristumi

     Kuo teologijos studentai žavisi? Jų atsakymus galima taip surūšiuoti (dažnai minimos Kristaus savybės čia pateikiamos pirma):

     1.    Kristaus meilė žmonėms. Daugelis minėjo Jėzaus meilę žmonėms, ypač kad Jis žmonėms aukojosi, juos gerbė, gydė, ypatingai gailėjosi našlaičių, silpnųjų, pasaulio atstumtųjų ir nusidėjėlių. Pavyzdžiai: “Kristaus besąlygiška meilė” (m). “Jėzaus priėjimas prie žmonių: bendravimas su visais, ypač nusidėjėliais” (m). “Jis pats... artimo meilės revoliucija, man patinka Jo būdas ar metodas (sunku pavadinti), kaip Jis tai įvykdė” (v).

     2.    Kristaus asmenybė. Pavyzdžiui: “Šviečianti ir spinduliuojanti asmenybė” (m); “išminties ir gerumo darna, taip pat žmogiškas liūdesys (Alyvų kalne)” (m); Kristus yra tikras. Gyveno žemėj tikrą gyvenimą, prisilietė prie tikros būties. Žvelgė ir gyveno giliai — tikrai” (m).

     3.    Specifiškai reikšmingi veiksmai, pavyzdžiui: “Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo” (m). Jis mazgojo mokinių kojas (v). “Jis atleido nusidėjėlei Magdalenai” (m). “Man patinka, kad Kristus yra neformalus, ieško kiekvienu atveju jį atitinkančio spendimo, kartais net nepaisydamas viešosios nuomonės ir tradicijų, kurias vis tik labai vertina ir brangina” (v).

     4.    Asmeninis ryšys: “Labiausiai patinka, kad Jis yra. Ir aš galiu su Juo būti. Aišku, aš būsiu neištikima Jam, ir tai skaudina mane. Bet Jo kantrybė, ištikimybė ir supratimas mane stiprina ir skatina augti” (m). “Jėzus Kristus man yra tai, kad manyje ir per mane veikia, o aš turiu sutikti ir leisti” (v). “Kristus labiau nei bet kas man padeda sunkiose situacijose. ‘Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos’. Pasitikėdama Kristumi, aš įveikiu daugelį gyvenimo kliūčių (m).

     Skirtumo tarp vaikinų ir mergaičių žavėjimosi Kristumi nebuvo galima pastebėti, išskyrus tik tai, kad vien vaikinai minėjo Jėzaus susivaldymą.

Jėzaus žodžiai

     Studentų ypač vertinami yra tie Jėzaus žodžiai, kurie

     1.    išreiškia, jog Jis yra prasmės šaltinis ar net pati Prasmė, kaip pavyzdžiui: “Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jn 14,6);

     2.    stiprina ir guodžia, kaip pavyzdžiui: “Aš esu su jumis... iki pasaulio pabaigos” (Mt 28,20); “Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu” (Mr 11,28);

     3.    Skatina liudyti Jį: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16,15);

     4. aptaria Jėzaus ryšį su Dievu Tėvu: “Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?” (Mt 27,46); “Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią” (Lk 23,36).

Bažnyčia

     Kaip teologijos studentai suvokia bažnyčią? Jie buvo kviečiami stebėti ir nusakyti, kaip jie reaguoja į žodį “bažnyčia”. Bendrai paėmus, asociacijos gali būti teigiamos (pvz., jauki Dievo šventovė), neutralios (pvz., plytų pastatas), neigiamos (pvz., ten šalta ir nejauku) ir dvilypės (pvz., ten kartais šviesu, o kartais tamsu).

     Iš 53 beveik pusė (25, t.y. 47,1%) atsiliepė teigiamom asociacijom ir maždaug tiek pat — neutraliom (26,, t.y. 49%). Šalia šios didžiulės daugumos tik du išsireiškė neigiamu pokrypiu: vieno atsiliepimas — dvilypis, kito — neigiamas, bet su noru. Vienas išreiškė prieštaraujančius jausmus: “Išganymo arka ir nepakankamumo jausmas, jog ji nesugeba prabilti į įvairiaspalvę šiuolaikinio žmogaus patirtį. Net ir po II Vatikano”. Antrasis dar stipriau neigiamas, bet su išreikštu noru: “keistas šaltumo jausmas, kartu labai kažko norėtųsi”.

     Neatsitiktinis, o statistiškai reikšmingas skirtumas buvo pastebėtas tarp teologijos-filosofijos fakulteto ketvirtamečių ir trečiamečių studentų. Proporcingai žymiai daugiau ketvirtamečių (15 iš 23, t.y. 65,2%) “bažnyčios” atžvilgiu atsiliepė teigiamom asociacijom, palyginant su trečiamečiais (10 iš 30, t.y. 33,3%). Taipogi pastebėta, jog ketvirtamečiai žymiai dažniau suvokė “bažnyčią” kaip Bendriją ar bendruomenę ir kaip tik dėl to bendruomeninio-dvasinio charakterio jų asociacijos buvo teigiamos, kai tuo tarpu trečiamečiai tenkinosi medžiaginiu ir neutraliu vaizdu ar sąvoka (nors ir šie galėtų būti teigiami).

     Kaip išaiškinti šį skirtumą? Galėtų būti pasiūlyta ši tikrovėje tvirtą pagrindą turinti hipotezė: ketvirtamečiai ryškiau žvelgia į bažnyčią kaip į dvasinę-bendruomeninę tikrovę ne tik, kad jie vieneriais metais ilgiau studijavo teologiją už trečiamečius, bet ypač kad jau studijavo ekleziologiją pagal II Vatikano susirinkimo konstituciją “Lumen gen-tium”, kurioje stipriai pabrėžiama Kristaus dvasinė-bendruomeninė prigimtis.

Priklausymas Bažnyčiai

     Didžioji dauguma užklaustųjų studentų jautėsi priklausą Bažnyčiai: 47 iš 55, t.y. 85,4; (96,2% — ketvirtamečių ir 80.4% — trečiamečių) pasisakė “artimai” ar bent “šiek tiek” jai priklausą. Beveik pusė visų pasisakiusiųjų (24 iš 55, t.y. 43,6%) sakėsi net “artimai” priklausą.

     Kiek stebina tai, kad vienas iš septynių (14,6%) jaučiasi nei priklausąs, nei nepriklausąs Bažnyčiai. Beveik visi jie yra trečiamečiai, kurių kas penktas (19,6%) jaučiasi stovįs Bažnyčios pakrašty. Verta paminėti, kad trečiamečiai, dvejus metus turėję filosofijos programą, šios įvadinės apklausos metu buvo tik bepradedą teologijos programą.

     Prisimintina, kad neigiamas asociacijas “bažnyčios” žodžiui turėjusieji kaip tik yra iš šios “pakrašty” esančiųjų grupės.

Ką darys baigę teologijos studijas?

     Nors už universiteto sienų tenka neretai nugirsti, jog šis teologijos-filosofijos fakultetas yra pasauliečių tikybos mokytojų paruošimui, tokio vaizdo negalima susidaryti iš pačių studentų atsakymų į klausimą, ką jie darys baigę studijas. Jų planai — margi ir įvairūs, nors ir ne visada konkretūs ir aiškūs.

     Tik 5 iš 59 sakėsi, ką darysią. Beveik kas trečias (28,8%, t.y. 17) teigė, kad tas mokslas yra jiems patiems (“savęs išsilavinimui, sau”, “savęs tobulėjimui”). Daugelis jų pridėjo gyvensią pagal tas tiesas (18,6%; 11): pvz., “tapti tikra krikščione”, gyventi jomis.

     Kas penktas (20.3%; 12) nurodė norą įgytomis žiniomis pasidalinti su kitais: “norėčiau šį turtą, gautą iš nuostabių žmonių, perduoti kitiems” (m); “norėčiau padėti kitiems tikėjimo dalykuose susigaudyti” (m).

     Kas trečias (32.25%, t.y. 19 iš 59 — tai atsakiusiųjų didžiausia grupė) nori mokyti; kai kas jų net, daugiau pastudijavus, dėstyti aukštojoje mokykloje. Kai kurie jų jau buvo mokę anksčiau ir dabar tik siekė daugiau teologinių žinių tolimesniam mokymui. Nemaža grupė (18.6%, t.y. 11) nori rašyti ar tiesiog darbuotis katalikiškoje spaudoje.

     Likusiųjų norai ir planai buvo dar šakotesni, pavyzdžiui: dirbti evangelizacijos, socialinėje veikloje, organizacijose, būti vertėju, dirbti tylų mokslinį darbą, nes “gal kam nors jis bus naudingas”. Dvi ištekėjusios studentės nori įgytomis tiesomis krikščioniškai išauklėti savo vaikus. Vienas planuoja teologines žinias “panaudoti evangelijos skelbimui, tapęs kunigu-vienuoliu”. Viena trečiametė studentė turi viziją: “norėčiau organizuoti visuotinį ruošimą paauglių ir suaugusių, kaip gyventi kartu su Kristumi (apie tai turiu plačią viziją, bet laiko mažai”).

O kur kita pusė studentų?

     Prieš darydami išvadas, klausiame, ar tie 60 į apklausą atsiliepusių studentų, t.y. pusė tų kursų sąrašuose esančių, daugiau ar mažiau atstovauja visiems to fakulteto aukštesniųjų kursų studentams. Turime atsakyti, kad, deja, ne. Tie studentai atsilankė pačiose pirmose paskaitose. Su mažom išimtim — kai kuriems prisidėjus, vienam kitam iškritus — jie ir liko ištikimi paskaitų lankytojai. Tokių trečiame kurse yra maždaug 60%, o ketvirtame — 40%.

     Kodėl apie pusė studentų — o kai kada ir daugiau — paskaitų nelanko? Pagrindinai yra dvi priežastys. Vieni dirba, nes menkos stipendijos neužtenka, tad patys turi užsidirbti pragyventi. Kiti vadovaujasi universitete paplitusia “nuotaika” mėginti mažiausiom pastangom (ar net be jų) “pralįsti” pro egzaminus: ne mokslo žinios svarbu, bet jų baigmė; mokslo metu jie turi kitų “užsiėmimų”.

     Tebyloja šie faktai. Dėstytojas eina į paskaitą, o studentas, kuriam tos paskaitos žinios turėtų rūpėti, palengvėle eina ta pačia Laisvės alėja, bet į priešingą pusę. Taip ir pagalvoji: Ar tas studentas žino, kad dar neseniai tėvynėje už tokių religinių žinių mokymą ir mokymąsi tekdavo žiauriai nukentėti?

     Yra visokių studentavimo variantų. Ištisą semestrą nematytas studentas staiga pasirodo egzaminams — iš užsienio. Jis ir ten studijuoja ar ką kita veikia. Taip ir nežinai, iš už kokios “sienos” kas pasirodys... Štai pusę semestro nematytų studentų pora nušvitusiais veidais gatvėje prie Laisvės alėjos sutinka dėstytoją ir pakviečia į savo vestuves... tik visa bėda, kad tos vestuvės prasideda tos pačios dienos tą pačią valandą, kurią prasideda vidursemestriniai egzaminai, kuriuos ir jie patys turi laikyti. Na, žinoma, nelaikė egzaminų, jie toliau džiaugiasi ilgu medaus mėnesiu.

     Įvairių yra “užsiėmimų”, kurie pasirenkami vietoj paskaitų (čia, žinoma, nekalbame apie pasitaikiusias rimtas priežastis, kaip susirgimą ir pan.). Chroniškas paskaitų nelankymas universitete yra pasiekęs epideminę proporciją. Juo yra užsikrėtusi ir teologijos-filosofijos studentų dalis. Nesprendžiu apie kitus mokslus, ar pakanka juos išmokti pasiruošiant baigiamiesiems egzaminams. Teologijai pasisavinti, įsisąmoninti ir su jos tiesomis susigyventi to absoliučiai nepakanka. Jai reikia pastangų ir laiko bręsti.

Išvados

     Grįžtame prie išvadų. Pirmiausia — tai, kad, kaip visame universitete, taip ir teologijos-filosofijos fakultete studentai grupuojasi į mokslus studijuojančius (tiek, kiek tai matyti iš jų ištikimo lankymosi paskaitose) ir tik egzaminams pasimokančius (be abejo, yra ir tokių, kurie yra vidury tarp jų). Mūsų apklausa lietė tik pirmąją grupę. Išvados yra taikomos tik jai.

     Pirmoji išvada: Šių studentų elgesys rodo ir jų atsakymai apklausoje patvirtina, kad jie įstojo į šį fakultetą, nes tikrai nori pagilinti teologines žinias, primiausia, savo religiniam išsilavinimui, bet ir gyvenimui, o taip pat kad jomis galės dalintis su kitais. Nepasitvirtino numonė, kad šis fakultetas yra vien — ar visų prima — pasauliečių religijos mokytojų paruošimui.

     Antra: Daugelis — o gal ir visiems šioje grupėje — religinės tiesos nėra vien teorija bet, atrodo, kažkur susilieja su gyvenimu. Beveik visiems yra charakteringas tvirtinimas, kad jiems Kristus yra “artimas” ir kad jie “priklauso” Bažnyčiai.

     Trečia: Šioje apklausoje yra pastebėta pažanga Bažnyčios, kaip dvasinės bendruomenės, suvokime. Atrodo, kad šią pažangą galima priskirti mokslui apie Kristaus Bendriją pagal II Vatikano suvažiavimo konstituciją “Lumen gentium”.

     Ketvirta: Atsakymai dėl teologinių žinių panaudojimo ateityje yra įvairūs, nors daugeliui ne visai aiškūs. Tai yra, labai galimas dalykas, dėl neaiškių ir ribotų galimybių krašto ekonominių sunkumų akivaizdoje, kurie siaurina ir katalikiškos veiklos barus. O taip norėtųsi tokiems aukštojo mokslo studijas baigusiems sudaryti kuo platesnes realias galimybes, kad jų žinios, pasiruošimas ir pasišventimas būtų panaudotas tautos, katalikybės, Bažnyčios ir jų pačių gerovei.

Atsakomybės ir uždavinių sankryžoje

     Savo kalbose Lietuvoje popiežius Jonas Paulius II jokiai kitai grupei nenurodė tiek daug atsakomybės ir uždavinių, kiek jaunimui. Tiesa, apie atsakomybę ir uždavinį kurti naują kultūrą dialogu su Bažnyčia jis kalbėjo ir mokslo bei kultūros darbuotojams. Būdami jaunosios kartos atstovai ir kartu beįsirikiuodami į išretintą katalikiškąją inteligentiją, katalikiškos orientacijos aukštųjų mokslų siekianti studentija stovi tų atsakomybių ir uždavinių sankryžoje. Su krikščioniškom tiesom, tikrovėm bei vertybėm besusigyvenanti teologijos-filosofijos fakulteto studentų pusė, kurios teigiamas savybes iš dalies atskleidžia ir čia surašyti apklausos duomenys, šių uždavinių akivaizdoje teikia nemaža vilties.

■    1993 m. gruodžio 7 d. vysk. V. Michelevičius pašventino Šiaulių Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią, koplyčią ir aukojo šv. Mišias su kitais kunigais. Jos klebonu paskirtas kun. A. Vainoras.

■    Lietuvoje yra 282 liuteronų, 190 katalikų, 94 stačiatikių, 68 baptistų, 33 adventistų religinės bendruomenės. Latvijos stačiatikių bažnyčia sten

giasi sureguliuoti savo santykius su Maskvos stačiatikių bažnyčia. Svarbiausia jų problema — pamaldų latvių kalba klausimas.

■ 1993 m. gruodžio 18 d. Indijos sostinėje Delhi Motinai Teresei iš Kalkutos įteikta Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (Unesco) premija “Už auklėjimą taikos dvasia”.