Spausdinti

(Pamokslas, pasakytas Šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje 1993 m.)

ARKIV. AUDRYS BAČKIS

     Šiandien mes susirinkome čia paminėti mūsų tautos šventojo karalaičio Kazimiero šventę. Paprastai šventųjų minėjimo dieną mes stengiamės suprasti, ką mums, šių laikų žmonėms, reiškia jų gyvenimo pavyzdys?

     Ką iš viso reiškia būti šventu? Ap. Paulius į tai atsako trumpai ir aiškiai: “Aš visa laikau nuostoliu, palyginus su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl jo aš ryžausi visko netekti kad tik laimėčiau Kristų...” (Fil 3,8-9).

     Dievas — aukščiau visko! Tai šventojo gyvenimo programa. Dievas — aukščiausioji vertybė žmogaus gyvenime! Nepaskęski gyvenimo smulkmenose ir nepaklysti tariamų gyvenimo malonumų miške. Kai saulė danguje šviečia virš visos žemės, taip Dievas — aukščiau visų mūsų rūpesčių, vargų ir siekių. Tik tuomet, kai saulė pasiekia žemės paviršių, suveši gyvybė, nešdama visiems džiaugsmą ir naudą, — taip ir siela, kurioje svarbiausią vietą užima Dievas, darosi skaistesnė, tyresnė, kaip šv. Kryžiaus Jonas sako: “Ji tampa perregimu krištoliniu indu, per kurį šviečia Dievas, kuris yra kiekvieno žmogaus sieloje”.

Guido Reni Šį mėnesį minėdami šv. Kazimierą, neužmirškime ir šv. Juozapo. Jo Šventė — kovo 19 d.

     O kad tai yra įmanoma, mums įrodo šventojo Kazimiero pavyzdys, kuris karališkos prabangos, garbės ir malonumų apsuptas, sugebėjo neapakti nuo šių gėrybių žvilgesio, bet surasti didįjį lobį — Dievą, kuriam paaukojo ne tik turtus, bet ir savo jaunystę.

     Lietuvių tauta savo šventojo susilaukė vėliau negu kitos Europos tautos, kadangi ir krikščionybė vėliau įsitvirtino mūsų krašte. Pirmasis ir iki šiol vienintelis pripažintas Lietuvos šventasis Kazimieras buvo Lietuvos ir Lenkijos karaliaus sūnus, sosto įpėdinis. Gimė 1458 m. Krokuvoje. Tačiau dažnai atvykdavo ir gyvendavo Lietuvoje.

     Nors ir gyveno karališkame dvare, tačiau iš mažens buvo mokomas grūdinti valią ir lavinti protą: mokytojai ir auklėtojai jį ragindavo anksti keltis, pratino tvardytis, diegė gerus polinkius, mokė iškalbos meno.

     Kaip ir kiekvienam vaikui, Kazimierui didelę įtaką turėjo tėvų pavyzdys. Jo motina karalienė Elzbieta, augusi savo dėdės imperatoriaus dvare Vienoje, buvo išsilavinusi, stiprios valios, nuoširdžiai pamaldi moteris.

     Kazimierui geros įtakos turėjo jo mokytojo Dlugošo labdaringieji darbai. Jis matė, kaip jo mokytojas gailėjosi vargdienių bei nelaimingųjų ir stengėsi jiems padėti, tėviškai rūpinosi neturtingais studentais, dosniai rėmė vienuolynus ir naujai statomas bažnyčias. Visa tai rado atgarsį jaunojo karalaičio širdyje.

     Kazimierui pakako turtų, tačiau jis buvo pagal Šv. Rašto žodžius, kuriuos skaitome jo Mišių skaitinyje: “Palaimintas žmogus, kuris atrastas be dėmės, kuris nenusekė paskui auksą ir turtus” (Ekl 31,8). Savo turtus jis mielai skyrė labdarai. Kaip ir jo tėvas, dosnus buvo bažnyčioms ir vienuolynams. Vilniuje rėmė tėvo įkurtus bernardinus.

     Karalaitis Kazimieras gyveno Vytauto Didžiojo statytuose kunigaikščio rūmuose, kurie dengta pastoge buvo sujungti su Katedra. Dienos triukšmui nurimus, ir nakties šešėliams apgaubus didingus katedros mūrus, karalaitis priglusdavo prie uždarų jos durų ir tylia malda lankydavo Jėzų Švenčiausiame Sakramente. Galingais maldos sparnais apglėbęs savo tėvynainių rūpesčius ir vargus, savo tėvo reikalus ir savo paties jaunos širdies svajones, jis siuntė Tam, kuriam rūpi žmonių ir tautų likimai, kad suderintų juos su Dievo valia, kuris sako: “Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs” (Jn 15,5). Maldos tyloje jis ir stengėsi išgirsti, ką Tėvas kalbėjo. Vokiečių autorius Hansas Huemmeleris taikliai jį pavadino “tylaus maldingumo įsikūnijimu”, ne jis vengė savo pamaldumo demonstruoti viešai.

     Atsakomybės jausmas už savo tautą Kazimierą priartino prie lietuvio širdiai taip mielo Rūpintojėlio, rymančio prie žmonijos kelio ir savo kryžiumi nešančio bei dildančio mūsų nuodėmes.

     Gražiausioji Evangelijos styga, suskambusi šv. Kazimiero gyvenime, buvo Kristaus žodžiai: “Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą” (Mt 8). Neveltui lietuviai su meile šv. Kazimierą vadina “tyruoju angelu”. Jo žodžiai: “Geriau mirti, negu nusidėti” plačiai yra žinomi ir nors daugelio laikomi nebemadingi, tačiau kaip labai jie yra reikalingi mūsų jaunimui, kuris šiandien renkasi savo gyvenimo idealus. Kazimiero tyrumas padaro jį ypač artimu Švč. Mergelei Marijai. Kasdien giedamas himnas: “Mano siela giesmę mielą siųsk Marijai kas diena” yra vienas iš gražiausių viduramžių religinių kūrinių, skirtų Nekaltosios Mergelės garbei. Jis buvo tikru jo kūdikiu visą neilgą savo gyvenimą. Kazimieras mirė 1484 m. kovo 4 d., ketvirtadienį po Pelenų dienos, Gardino pilyje. Jo kūnas buvo palaidotas Vilniaus katedros koplyčioje.

     Kiekviena tauta turi savo kelią, vingiuojamą ne vien žmonių valios, bet ir Dievo Apvaizdos. O kad nepaklystume gyvenimo kelyje, protarpiais sušvinta Dievo žiburiai, šventieji žmonės, tobulai atlikę jiems skirtą Dievo uždavinį savo tautoje arba ir pasauly-

Baigiantis praėjusiems metams, Lietuvą lankė Tėvų Jėzuitų Generolas Peter-Hans Kolvenbach, SJ. Čia jis įteikia šv. Ignaco medalį Vilniaus universiteto Rektoriui.

je. Šie žiburiai neišnyksta, neužgęsta žemėje, jie šviečia mums kelią, kuriuo patys nuėjo pas Viešpatį. Tai padrąsinimas ir paraginimas mums: neužmirškite, kad “Viskas yra nuostolis, palyginus su Kristumi Jėzumi” (Fil 13). Visa tai, dėl ko šiandien esame susirūpinę ir neramūs, praeis, atsiras nauji rūpesčiai ir vargai, tik vienas Dievas nepraeina. Jis yra virš visko. Todėl svarbu nei minutei Jo neprarasti ir gyventi Jo meile, Jo akivaizdoje ir Jo globoje.

     Man smagu šiandien čia matyti daug jaunimo. Šv. Kazimieras — tai jūsų šventasis. Jis buvo daugelio jūsų vienmetis, vaikščiojo mūsų miesto gatvėmis, meldėsi mūsų šventovėse, visa širdim mylėti Lietuvą ir troško jai gero. Nutraukime penketo amžių skaistrę nuo jo vardo, ir jis mums taps toks pat artimas, kaip artimi šiandien skaitytos Evangelijos žodžiai: “Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!” (Jn 15,9). Šie Evangelijos žodžiai rodo mums kelią į šventumą. Jie rado atgarsį šventojo karalaičio Širdyje. Meilė Dievui, meilė Tėvynei, meilė kiekvienam žmogui iškėlė jį į altoriaus garbę. Meilė — tai pats trumpiausias kelias į Dievą, į taiką, į santarvę. O kas yra labiau pajėgus ir kas geriau sugeba mylėti, jei ne jaunimas? Šiandien mums reikia meilės didvyrių, šventųjų, kurie pralaužtų susvetimėjimo ir neapykantos, tiek metų kausčiusios mūsų tautos žmones, ledus. Kaip pavasario saulė sutirpdo ledus ir pagirdyta žemė sužydi gyvybės žiedais, taip ir mūsų jaunimas teišveja iš širdies nepasitikėjimą, neapykantą ir kitus blogus jausmus ir teatveria širdis meilei. Nelaukime, kol palengvės mūsų gyvenimas, kol jauna Valstybė atsistos ant kojų: kas gali tai padaryti be mūsų visų pastangų? O pirmoji plyta privalo būti — meilė. Jūs esate ateities Lietuva. Dievas jus išsirinko kurti mūsų tautos likimą. “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, — kad ko tik prašytumėte Tėvo mano vardu, jis jums duotų”, — girdėtoje šiandien skaitomus Kristaus žodžius.

     Šiandien jūsų valanda! Jūs privalote atlikti meilės žygdarbį, kuris užgesintų liepsnojančius neapykantos ir pykčio laužus ir sugrąžintų mūsų pavargusiai Tėvynei taikos ir ramybės pavasarį. Į savo vėliavą įsirašykite Kristaus žodžius: “Aš jums tai įsakau: vienas kitą mylėti!” O savo globėju ir pagalbininku pasikvieskite šventąjį Lietuvos globėją Kazimierą, į kurį dar 1966 m. kreipėsi popiežius Paulius VI: “Šv. Kazimierai, Lietuvos ir visos tautos globėjau, savo dorybėmis ragink lietuvius grąžinti pasauliui asmens ir visuomenės krikščioniškojo gyvenimo prasmę, išlaikyk ir ugdyk pasididžiavimą kiekvienam lietuviui”.

     Tikiu, kad užteks mumyse ryžto ir jėgų sugrąžinti Lietuvai jos kilnų vardą, kuriuo ji tiek amžių garsėjo Europos ir pasaulio tautų tarpe. Melskime Dievo pagalbos ir šventojo Lietuvos globėjo užtarimo.