Spausdinti

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

JUBILIEJINĖS DAINŲ ŠVENTĖS AKCENTAS

     J. Vileišio aikštėje, kur 1924 metais vyko pirmoji Lietuvos dainų šventė, bus pastatyta paminklų kompozicija. Autoriai — architektas Eugenijus Miliūnas ir skulptorius Vytautas Narutis. Nutarta, jog 100 tūkstančių litų kainuojančio paminklo išlaidas finansuos Kultūros ir švietimo ministerija bei Kauno merija. Paminklo atidengimas Kaune liepos 7 dieną bus vienas iš šiemetinės jubiliejinės dainų šventės akcentų. (Respublika)

POPIEŽIAUS JONO PAULIAUS II PJESĖ NEMENČINĖJE

     Į Nemenčinės parapijos namus vėl rinkos žmonės, atvyko ne tik parapijiečių, bet ir svečių iš Vilniaus, Kauno, gretimų parapijų kunigų, Seimo ir vyriausybės narių. Čia Rūta Staliliūnaitė, Nijolė Lepeškaitė ir kiti Kauno dramos teatro aktoriai vaidino popiežiaus Jono Pauliaus II (Karolio Voitylos) pjesę “Priešais juvelyro parduotuvę”, grojo Vilniaus styginis kvartetas. Koncertai, kūrybiniai vakarai Nemenčinės parapijos namuose vyksta kas antrą savaitę, kartais ir dažniau. (Respublika)

FILHARMONIJOS SALĖJE VĖL SKAMBĖS MUZIKA

     Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko iškilmingas šios salės atidarymas ir pirmasis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas. Septynerius metus neveikusi salė sušvito prabangia apdaila. Restauravimo darbai kainavo daugiau kaip pusantro milijono dolerių. Lenkijos firma “Budimex” darbus planuoja dar pusmečiui.

     Filharmonijos pastatas Vilniuje atsirado 1503 metais. Tada čia buvo Pirklių namai. Bėgo metai, pastatas įgaudavo naują paskirtį. Praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje čia buvo miesto salė, 1906 metais jame įvyko M. Petrausko operos “Birutė” premjera. 1910 metais salėje buvo įkurtas Rusų dramos teatras. 1940 metais Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, įsikūrė Valstybinė filharmonija.

     Filharmonijos restauravimas per tuos septynerius metus patyrė daug permainų peripetijų. Darbus finansavo Maskva. Tačiau kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, išseko finansavimo šaltiniai, ir firma, susikrovusi daiktus, išvažiavo. Todėl ir susitikime su žurnalistais Nacionalinės filharmonijos generalinis direktorius G. Kėvišas pasidžiaugė, kad buvęs premjeras G. Vagnorius vis dėlto padėjo sunkiausioje situacijoje, ir darbai buvo atnaujinti.

     “Atidarymas — reikšmingas Lietuvos muzikinio gyvenimo įvykis, — kalbėjo G. Kėvišas. — Ši salė išskirtinė, ji turi savo traukos lauką, savo mikroklimatą, savo istoriją. Ji daug dešimtmečių formavo Lietuvos muzikinę kultūrą. Pagaliau į gimtuosius namus sugrįš Lietuvos tautinis orkestras, Lietuvos kamerinis orkestras, kvartetai. Ši salė viena geriausių Europoje kameriniams koncertams. Galėsime kviestis žymiausius pasaulio muzikus”. (Lietuvos rytas)

MŪČINOS, MŪČINOS NABAGAS

     Vakar užgirdau per televizijų, kad vėl bus pensijos padzidytos. Už tai labai žemai kloniojuos. Ale ir atsiminiau, kap dar mano dziedulis tokių pasakų pasakojo.

     Sako, buvo tokia skūpi gaspadinė. Turėjo ji šunytį. Ale tas šuniukas vis kūdzyn ir kūdzyn. Vienų rozų žūro gaspadinė, kad šuniukas to bliūdo nedasiekia, kur ėdalas inpiltas. Tai ji ėmė ir dadūrė lencūgėlį. Ale, kap dadūrė lencūgėlį, tai ir bliūdelį toliau patraukė, sako, dar padla apsiės. Tas šuniukas ir vėl cik akutėm žlibina, ėdalo nedasiekia. Mūčinos, mūčinos nabagas ir vienų rozų išciesė kojukes.

     Tai man rodos, kad ir su mumi tep bus. Vis po biskį dzidina pensijas, ale kad ir duonukį ir visų kitų brangina. Kad jau dar in krautuvį, tai kap in muziejų, pažiūrėk ir aik atgal. Nėra ciek pinigų, kad kų nupirktai. Gerai dar, kad už pamacymų mokėc nereikia. O jau su anūkais, tai in miestų baisu nuveic. Anie už skvernų tampo, močiute, tai piernykų, tai cukierkų nupirk, ale už kų, kad ir labiausia norėtau. Reikia an duonos čedzyc. Atsirako mūs ir anūkai, kap neturėsim kuom pačestavoc. O jei kap tam šuniukui, vis bus bliūdelis toliau patraukiamas, tai neilgai ir tūsycimes ant šito svieto. Bus kap toj pasakoj.

J. Vailionienė, Lazdijų rajonas, Avižieniai. (Respublika)

RESTAUROJAMI PAMARIO ARCHITEKTŪROS PAMINKLAI

     Kiekvieną šeštadienį tikintieji dabar renkasi melstis į gražią Šilutės rajono Vyžių kaimo liuteronų evangelikų bažnyčią. Šiuos devynioliktojo amžiaus pabaigos pseudogotikos stiliaus maldos namus pagal architektės Janinos Naujalienės projektą atnaujino Klaipėdos valstybinės restauravimo firmos “Mingė” specialistai. Per pusmetį atstatyti mediniai balkonai, laiptai, durys, kiti interjero ir eksterjero elementai. “Mingės” meistrai restauravo praėjusiais metais taip pat Vydūno mokyklą Kintuose (Šilutės rajonas), medinę Kretingos rajono Grūšlaukės kapinaičių koplyčią, gelbėjo apleistus Klaipėdos senamiesčio namus, įrengė originalius interjerus privačių firmų patalpose.

     Aukšta darbų kokybė —pati geriausia reklama: šiems metams užsakovai pasiūlė “Mingei” bemaž dvigubai didesnę darbų programą. Bus restauruojamas Šilutės rajono Rusnės ir Katyčių bažnyčios, Klaipėdos senamiesčio pastatai. (Lietuvos rytas)

SURASTAS BUTELIS SU LIETUVIO LAIŠKU M. GORBAČIOVUI

     Didžiojoje Britanijoje leidžiamas savaitraštis “Europos lietuvis” neseniai paskelbė žinią — praėjusią vasarą vaikštinėdamas Bretanės pajūrio paplūdimiu, prancūzas Lionelis Morvanas aptiko butelį su laišku. Nemokėdamas kalbos, kuria buvo parašytas tekstas, jis įskaitė tik datą (1991 01 25), koordinates (23 laipsniai 03 N 42 laipsniai 06 W) ir suprato, kad laišką kažkas adresavo Michailui Gorbačiovui. Vėliau, pasitelkęs į pagalbą lingvistus, L. Morvanas iššifravo visą tekstą.

     Paaiškėjo, kad laišką tuometiniam SSSR prezidentui parašė ir išmetė į Atlanto vandenyną Lietuvos vidutinio žvejybos tralerio “Vištytis” bocmanas Juozas Lastakauskas. Kas paskatino jūreivį vandenyno viduryje kreiptis į M. Gorbačiovą? Į šį klausimą atsako laiško turinys. Išreikšdamas savo didelį protestą, susietą su tragiškais 1991 metų sausio mėnesio įvykiais Lietuvoje, “pertvarkos architekto” vardą J. Lastakauskas siūlų “amžiams įrašyti į didžiausių pasaulio tironų sąrašą”.

     Kokiomis aplinkybėmis “Vištyčio” jūreiviai sužinojo apie sausio 13-osios įvykius Vilniuje ir kas privertė laivo bocmaną pasmerkti “supuvusią M. Gorbačiovo imperiją"?

     “Tuo metu Karibų jūroje mes gaudėme krevetes, — pasakojo J. Lastakauskas. — Laivui priartėjus prie Kubos krantų, Havanos radijo stotis pranešė, kad Vilniaus televizijos bokšte įsitvirtinę lietuviai šaudo į kariškius, kurie tik ginasi. Aišku, tuo niekas nepatikėjo! Vėliau Atlanto platumose klausydami “Laisvosios Europos” radijo sužinojome visą teisybę. Reisas buvo ilgas ir varginantis. Kirsdamas pusiaują, aš ir anksčiau simboliškai mesdavau į vandenyną butelį su laivo koordinatėmis. O tąkart, pasipiktinęs ir negalėdamas kitaip išreikšti savo jausmų, nusprendžiau “jūrų paštu” pasiųsti laišką M. Gorbačiovui. Tai buvo mano asmeninis protestas”

     “Ką jautėte sugrįžęs į Lietuvą?”

     “Jau žinojau, kad sovietų kariškiai nesiryžo šturmuoti Parlamento rūmų. Tą naktį televizijos bokštą saugojo du Vilniuje gyvenantys mano broliai, sesuo medikė teikė pagalbą sužeistiems žmonėms. Manau, kad visų jausmai tada buvo tie patys”.

     Klaipėdos jūrų muziejaus ir akvariumo darbuotojai tikisi, kad “Vyštyčio” bocmano išmestas butelis su laišku M. Gorbačiovui papildys įdomiausių radinių ekspoziciją. (Lietuvos rytas).

ŠV. MIŠIOS UŽ LIETUVOS PREZIDENTĄ ANTANĄ SMETONĄ

     Kauno arkikatedroje bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios už Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, žuvusį 1944 m. sausio 9 d. Klyvlende (JAV). Įžymaus Lietuvos politikos, visuomenės ir kultūros veikėjo penkiasdešimtųjų mirties metinių proga pamokslą pasakė mons. V. Jalinskas, kilęs, kaip ir prezidentas, iš Užulėnų kaimo Ukmergės apskrityje. Prelatas priminė tikintiesiems Antano Smetonos gyvenimo kelią ir apibūdino jį kaip paprastą, tolerantišką žmogų, nuoširdų kataliką, aktyviai prisidėjusį prie Lietuvos valstybės kūrimo 1918-1940 metais. (Katalikų Bažnyčia Lietuvoje)

KONFERENCIJA VYSKUPUI VINCENTUI BORISEVIČIUI ATMINTI

     Pagrindinės šalies opozicinės partijos, judėjimai ir organizacijos Kaune surengė konferenciją vyskupui Vincentui Borisevičiui atminti.

     Pirmoje renginio dalyje prelatas kun. K. Gasčiūnas apžvelgė vyskupo pastoracinę ir visuomeninę veiklą. Kilęs iš gausios ūkininkų šeimos, V. Borisevičius visą gyvenimą likęs ištikimas vaikystėje įdiegtiems krikščionybės principams ir tautiniams idealams. Prelegento teigimu, pastoracinėje veikloje ganytojas didžiausią dėmesį skyręs šeimos ir vaikų auklėjimui, jaunimui. Vyskupas mokęs mylėti Dievą, darbą, tiesą, gerbti bendražmogiškas vertybes.

     Remdamiesi negausiais KGB archyvų dokumentais, D. Stancikas ir I. Bogomolovaitė pasakojo apie vyskupo tardymą ir mirties aplinkybes. Pranešėjai akcentavo, kad vyskupui nebuvę svarbu, kokią ideologiją ar tikėjimą išpažįsta sunkion padėtin patekęs žmogus. Nacių okupacijos metais jis gelbėjęs žydus ir raudonarmiečius, pokario metais teikęs paramą partizanams. Atsisakęs bendradarbiauti su saugumiečiais, V. Borisevičius buvo klastingai suimtas pakeliui į sostinę ir po kelių mėnesių tardymo nuteistas mirties bausme. Spėjama, jog vyskupas V. Borisevičius palaidotas masiniame kape buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje.

     Apie dvasininkų pasiaukojimą pokario laisvės kovose kalbėjo A. Kašėta. Aukų ir rezistencijos muziejaus darbuotoja D. Kuodytė perskaitė pranešimą “Tikėjimas — partizanų ištvermės šaltinis”. Opozicijos lyderis prof. Vytautas Landsbergis akcentavo resovietizaciją, pasireiškiančią įvairiose gyvenimo srityse. Panaši konferencija buvo surengta ir Vilniuje. (Katalikų Bažnyčia Lietuvoje)

IGNALINOS RAJONE GRĄŽINAMOS SENOS SKOLOS BAŽNYČIAI

     Tik pernai Ignalinos rajono Daugėliškio parapijoje buvo pastatyta ir pašventinta nauja Kačergiškės bažnyčia, o nenuilstantis, parapijiečių mylimas ir gerbiamas kunigas klebonas Kęstutis Ralys dabar ėmėsi statyti parapijos senelių globos namus. Statybą lėšomis remia rajono valdžia. Miškų ūkio ministerija geram sumanymui skyrė medienos, kurią be jokio užmokesčio išpjovė lentpjūvė.

     Rajono verslininkai davė pinigų globos namų baldams.

     Nauja bažnyčia statoma pačiame Ignalinos mieste. Jau aiškiai matyti, kaip ji atrodys, nors dar laukia dideli apdailos darbai. Ignalinos parapijiečiai statė bažnyčią pirmaisiais pokario metais, bet nebaigta statyba buvo nusavinta, ir pastate iki šiol įsikūrusi rajono centrinė biblioteka.

     Rajono valdyba surado galimybę atlyginti parapijai už neteisėtai kadaise nusavintą statinį, ir tos lėšos buvo skirtos naujos bažnyčios statybai. (Lietuvos rytas)

SMAILALIEŽUVĖS KNYGOS

     Kiekvienas turime pasodinti po medelį, parašyti bent po vieną knygą. Tokia esanti žmogaus šventa pareiga, įprasminanti jo gyvenimą.

     Ar to pakanka? Dirstelėkime į statistikos metraščius. Ten teigiama, kad vidutinis žmogus per savo amžių sunaudoja beveik 200 augalotų medžių. Nemaža medienos reikia degtukams, kuriuos jis brauko per 70 metų, knygoms, laikraščiams, žurnalams, sąsiuviniams, buitiniam bei rašomajam popieriui, kurui, drabužiams (mediena — kai kurių audinių žaliavos dalis). Taigi, pasodinus tik vieną medelį, žaliajai gamtai būtų grąžinama tik simbolinė labai didelės skolos dalis.

     Daug lengviau įvykdyti šventos pareigos antrąją dalį — sukurti knygą, jeigu ji rašoma ne plunksna, o smailiu liežuviu.

     Šveicarų mokslininkai tvirtina, kad žmogus per septynis dešimtmečius kalba trylika metų. Aštuoniolika tūkstančių žodžių kasdien paberia. O tai jau 54 knygos puslapiai. Per metus pasako tiek žodžių, kad jie vos tilptų šešiasdešimt šešiose (po 800 puslapių) knygose. Septyniasdešimties metų žodinė “kūryba” — 4620 knygų (po 300 puslapių).

     Klausydami radijo, žiūrėdami TV, girdime ir matome, kokie sraunūs žodžių upokšniai liejasi Seimo rūmuose. Tautos išrinktieji, tie, kurie kiekviena proga alkūnėmis iriasi į tribūną, kad galėtų pasakyti “istorinę” prakalbą, kasdien “parašo” po storą knygą. Tik kas ir kada suskaičiuos, kiek ten tuščių, niekam nereikalingų žodžių? Vytautas Labunaitis (Lietuvos aidas)

TRAGEDIJA KALNABERŽĖJE

     Kėdainių laikraštyje “Kėdainių garsas” (1994 m. sausio 22 d.) išsamiai aprašomos Dianos Gudžiūnaitės mirties aplinkybės. Giedrūnos Girdenytės straipsnyje “Tikėjimas, viltis ir ... mirtis” teigiama, jog mergaitė, sirgusi diabetu, buvo aktyvi “Tikėjimo žodžio” bažnyčios pasekėja, įtikėjusi, “kad ją išgydys ne vaistai, o tik malda”. Korespondentė savo teiginį grindžia dviem faktais: paskutinį kartą Diana poliklinikoje pasirodė 1993 m. gegužės mėnesį, nors ją prižiūrėjusiai gydytojai turėjo pasirodyti maždaug kas mėnesį; mergina nustojo lankytis poliklinikoje maždaug tada, kai įsijungė į “Tikėjimo žodžio” išpažinėjų gretas.

     Motinos žodžiais, Diana, nustojusi gydytis, visą vasarą ir rudenį jautėsi taip gerai, kad jos mirtis buvusi labai netikėta. Gydytoja Gražina Petrauskienė, nuo mažens pažinojusi mergaitę, paaiškino, kad saviįtaiga kurį laiką galėjo palaikyti tariamai gerą merginos savijautą. Tačiau, nenaudojant vaistų, cukraus kiekis kraujuje vis didėjo, kol pagaliau sukėlė sunkiausią komą.

      “Iš jos mergaitės niekas nebeištraukė. Tiesą sakant, nė nebandė to daryti: “nebuvo, kas gelbėtų”, rašo korespondentė straipsnyje “Tikėjimas, viltis ir ... mirtis” apie “Tikėjimo žodžio” pasekėjos mirtį Kalnaberžėje. (Katalikų Bažnyčia Lietuvoje)