Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje V premiją laimėjęs rašinys)

Birutė Vilkaitytė

Žydėjimas

     Kai saulė nutirpdo upokšnių ledą ir sušildo žemę, ji nuvilnija margaspalviais žiedais. Ateik, žmogau, į gėlėtą pievą, pakelk akis j neaprėpiamą grožį, ir tavo siela taps tokia skaidri, kaip virš tavęs plaukiantis saulės sklidinas dangus. Tai žydėjimas! Ak, kaip šis nuostabus metas panašus į žmogaus žydėjimą. Į jaunystę. Tuomet neša svajonių sparnai. Ir nėra kliūčių, nėra prarajų, išnyksta neįveikiami toliai. Išlieka tik vienintelis noras — skristi. Jaunystė — tai viena gražiausių Dievo dovanų žmogui. Bet ji nušviečia tolesnį kelią anaiptol ne visiems vienodai, priklausomai nuo to, jaunas žmogau, kaip tu moki priimti tą brangią dovaną, koks tu esi ir ko sieki gyvenime.

     Su Ginta Žemaityte susipažinau Kybartuose, kai vėjuotą kovo popietę šaltuose kultūros namuose invalidų meno ir kultūros klubas “Gyvybės jėga” rengė savo parodą. Kalbinau vieną ir kitą vyresnį žmogų, klausinėjau, kaip jie nulipdė skulptūrėlę ar nutapė paveikslą, kai tarpduryje išvydau ją, linksmuolę su kibirkštėlėmis akyse. Ko jai reikia čia, sveikata, energija trykštančiai jaunuolei?.. Ilgai stovėjau prie stalelio, kur buvo išdėlioti Gintos dirbinėliai: dailūs siuviniai, mezginiai ir iš molio nulipdytos skulptūrėlės, vazelės.

Motina ir sūnus (medis)   Z. Pranaitytė.

     —    Žiesti dar tik pabandė. Bet sekasi Gintai, — pasakojo klubo pirmininkė Bronė Vyšniauskienė. — Sunkiai serga. Ji vos begali paeiti. Sulaužytas stuburas.

     Taip, Ginta, aš jau žinau, kad skausmas lydi tave kas žingsnis.

     —    Jau ligonininėje supratau, kad nebus kitaip. Ką daryti, kai pati jaunystė, kai šitiek gyvenimo prieš akis! Ėmiausi siuvinio... Ir ką jūs manote?... — nusijuokia Ginta. — Skausmą užmiršau.

     Žinau, kad ta “užmarštis” sąlyginė. Ji išmokė kovoti: prieš neviltį — tikėjimu, prieš skausmą — kūryba. Ji šypsosi, ji veržli ir energinga. Iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria iš savo bendraamžių. Ji jauna, ir man primena pavasarinę gėlę.

     Romas Dabrila beveik nekalba, sunkiai begali pratiesti ranką, bet... piešia nuostabius paveikslus. Naktį, kai visi suminga ir į namus ateina tyla. Gal todėl, kad visiškai galėtų išsiskleisti jautri menininko siela, gal todėl, kad pašalinė akis nematytų skausmingo rankos judesio...

     Nuo pat gimimo Romą lydi paralyžius. Pas kokius gydytojus tik nevežiojo tėvai, bet išgydyti nepasisekė. Kai pirmą kartą aplankiau Romą, puikioje svetainėje šalia jo sėdėjo broliai, mama, tėtis ir, žinoma, nuolatinė pagalbininkė, močiutė. Jie iš skiemens, iš veido mimikos ar rankos judesio puikiai suprato, ką norėjo pasakyti Romas ir “vertė” man. Mačiau, kaip su meile ir švelnumu jie žvelgė į vaikiną. Jis buvo mylimas sūnus, mylimas brolis, anūkas. Ne, šioje šeimoje nebuvo invalido. Galbūt todėl ir yra dailininkas. Šeima buvo ir yra Romo stiprybė. Dievo gailestingumas neišmatuojamas. Negalios ištiktam vaikinui jis davė talentą. Jaunuolio paveikslai keliauja iš parodos į parodą. Jais papuošti ligoninių vestibiuliai, jų atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos kampelių. Grožis, kurį žmonėms dovanoja Romas, yra jo gyvenimo prasmė. Ar ne nuostabi jo jaunystė?

     Tokių pavyzdžių, kai prasmingam gyvenimui pakyla negalios ištiktieji, galėčiau rasti ir daugiau. Jų jaunystė, nors ir lydima fizinio skausmo, pasižymi dvasine tvirtybe. Kas padeda jiems? Iš daugelio išanalizuotų atvejų galėčiau apibendrinti: dora, tikinti šeima arba mylimas, taurus artimas žmogus. Nelaimė dar labiau suartina aukštos moralės žmones.

Dargana

     Tai buvo apleisti namai. Durys nusilupinėjusiais dažais, aplūžusios, skambutis nuplėštas. Pabeldėme. Tyla. Paskui kažkas krebžtelėjo ir pritykino prie durų. Auklėtoja žengtelėjo į šalį, kad pro plyšiuką jos nesimatytų. Durys atsivėrė. Prieš mus stovėjo liesutė paauglė. Nors buvo darganotas ruduo, ji vilkėjo plonais drabužėliais. Pamačiusi bendrabučio auklėtoją, mergaitė suvirpėjo:

     —    Jūs, jūs... — tegalėjo ištarti

     —    Nusiramink, mažyte, mes atėjom tavęs aplankyti. Nebijok mūsų...

     Ji baukščiai pakėlė akutes ir žengtelėjo į šalį, praleisdama mus vidun. Trenkė slogus pelėsių ir senienų kvapas. Sienos apmusijusios, kambariuose jokio baldo. Tik keletas skudurų mėtėsi kampe. Matyt, tai buvo gultas. Mergaitė nuėmė nuo palangės ryškiai geltonos spalvos mezginį ir nedidelį kamuolėlį išardytų siūlų.

     —    Gražu, — pagyriau, o auklėtoja švelniai palietė jos petį. Mergaitė krūptelėjo. Ji nebuvo pratusi prie švelnumo. Kartus gumulas užspaudė gerklę, negalėjau tuomet žodžio pratarti. Kai auklėtoja paklausė, kodėl paauglė neatvažiuoja į bendrabutį, ji tyliai atsakė:

     —    Neturiu kuo apsvilkti...

     —    Nupirkome paltuką, kojinaites, batukus... Kur jie? - paklausė auklėtoja.

     —    Nebėra... dar tyliau ištarė mergaitė ir dar žemiau nuleido galvutę. Sunku jai buvo pasakoti, kaip prieš porą dienų tuos batelius išnešė mama. Ir pragėrė... Kodėl ji būna čia? Juk bendrabutyje švari patalynė, užuolaidos ant langų. Kodėl alksta, kai ten ją pamaitina?

     —    Čia mano namai, — pravirko mergaitė.

     Argumentų neturėjome. Mažam žmogučiui reikėjo namų, reikėjo motinos ir tėvo meilės.

     Kai po kelerių metų pravėriau šio buto duris, į mane plūstelėjo dūmų kamuolys. Po kambarius, virtuvę šmirinėjo vaikinai ir merginos. Į mane žengtelėjo jauna, nepaprastai graži geltonplaukė. Aš ją atpažinau. Tai buvo ta pati paauglė. Ji nuleido ranką su cigarete ir nugręžė akis šalin. Ne, ji nebuvo cinikė. Supratau, jaunas žmogus ieškojo šilumos tokiu būdu. Apleistų namų šaltis vedė pragaran. Tą akimirką tikriausiai abi supratome tai.

     Kitą kartą susitikome ligoninėje. Ji pasikėlė nuo lovelės. Net įdubę skruostai, ligos kankinamas kūnas, nenustelbė jaunystės grožio. Ji perbraukė ranka ilgus geltonus plaukus ir pakėlė mąslias akis kažkur virš manęs. Ir dabar ji nebuvo cinikė. Tik, mačiau, jos sielą slėgė begalinis liūdesys. Negaliu jo užmiršti ir šiandien. Grįžusi tąkart į savo palatą, priėjau prie lango. Pavasarinė dargana purtė obelų žiedus. Nelaimingoji man priminė patį liauniausią žiedelį, kuris vieną po kito skaudžiai mėtė žiedlapius. Galop nukris ir pats stiebelis, nes jis be gyvybės šyvo, nes be gyvybės šyvo džiūvo ir medžio šaknys — jaunuolės tėvai, paskendę pragaištingame alkoholizmo liūne.

     Alkoholizmas, moralinis šeimų palaidumas — viena iš jaunimo nuopuolio priežasčių. Be šilumos ir meilės prabėga jų vaikystė, paauglystė, nesusiformuoja tikrų vertybių svertai ir jie, tarsi paukšteliai išsukinėtais sparneliais, puldinėja į šalis, blaškosi, nepajėgia skristi.

Spygliai

     Jei leisiesi į kelionę traukiniu penktadienį apie pietus ir jei esi jautresnės sielos, užsisklęsk. Kitaip neištversi. Grūstis prie bilietų kasų, brutalios grumtynės perone, traukiniui sustojus ant bėgių. Kas pirmasis įsigaus į vagoną, atsisės arba užims vietas tokiam pačiam žaliūkų būriui. Nesvarbu niekas: žilagalviai senukai, moterys su mažamečiais vaikais... Spjaudysis, keiksis, gliaudys saulėgrąžas ir čia pat ant grindų mes jų lukštus. Ir nebandyk sudrausti.

     Prisimenu buvo kovo aštuntoji. Tuoj, prieš keletą metų tarybinėje Lietuvoje, dar šventė Tarptautinę Moters dieną. Susėdę žaliūkai nešvankaudami krizeno ir vis žvilgčiojo į šalimais stovinčias merginas. Tuomet neiškentusi viena pagyvenusi moteris tarė:

     —    Geriau vietą joms užleistumėt, jei vyrai esate.

     Jaunuoliai susižvalgė, o šalia jų sėdintis trisdešimtmetis vyriškis puolė jų ginti. Ir dar su kokiais argumentais: “Moteris nieko verta... Jos vieta po vyro kojomis”.

     —    O jūsų motina? Jūsų žmona, kuri sėdi šalia?..

     Jauno vyriškio cinizmas buvo beribis. Kilo sąmyšis. Daugelis aplinkinių žmonių ėmė jį gėdinti ir čia pat gniužo nuo neregėto įžūlumo. Nežinia, kaip viskas tąkart būtų baigęsi, jeigu ne to trisdešimtmečio žmona. Ji maldavo savo vyrą nutilti. Na, o vaikinukai?.. Jie nutarė geriau dingti iš to vagono, tačiau vienas praeidamas pasilenkė prie pastabą davusios moteriškės ir prašvokštė: “Saugokis. Gausi peilį!..”

     Šie šnypščiantys, įtūžę, jokių moralės normų nepaisantys cinikai — dažniausiai profesinių mokyklų auklėtiniai. Jų charakteristika trumpa: jie žmonės be jokios humanistinės patirties. Jų nemylėjo šeimoje, jei ją turėjo, jų atsikratė vidurinė mokykla, su jais vargsta profesinių mokyklų dėstytojai, įmonių kolektyvai, Dažniausiai jie pasuka nusikaltimų keliu.

     Vidurinėje mokykloje dažniausiai tęsia mokslą gabesnieji, kurie galbūt papildys studentų gretas. Tarp jų yra gerų jaunuolių, tvirtai siekiančių tikslo, dorų ir sąžiningų. Tačiau kai kuriems stinga savarankiškumo.

     Tą pavakarę į mūsų kiemą įžengė dailus jaunuolis. Vos beatpažinau atvykėlį. Išaugęs, pasikeitęs. Jis buvo mandagus, taktiškas su namiškiais. Paskui, šiek tiek šnektelėję, susėdome prie kavos puodelių. Vaikinukui patiko pas mus. Pakvietėme pernakvoti. Vakarop vėl ėmėmės darbų. Jis buvo su mumis, bet padėti nesisiūlė. Kitą dieną ravėjome bulves. Vaikinukas talkino. Dirbdami greta išsikalbėjome. Taip, jis jau dvyliktokas. Mokosi neblogai, bet ką studijuos, dar nežino. Ką veikia per vasaros atostogas? Susitinka su draugais kieme, kalbasi apie diskoteką. Tiesa, viskas brangsta, ir būtų gerai turėti pinigų. O kaip jų užsidirbti? Ne, apie tai jie nekalba.

     Pietus gaminome drauge. Liepiau iš daržo atnešti svogūnų, salotų, ridikėlių. Vaikinukas išpūtęs akis žiūrėjo kaip pjausčiau daržoves, pyliau grietinę, čirškinau kepsnį ir sunkiau krapais kvepiančias bulves.

     —    Bus karališki pietūs, — nejučiomis prasitarė jis ir pridūrė, kad jo mama retai daržovių perka, ir grietinės... Neužtenka pinigų...

     —    O jeigu tu vasarą padirbėtum?

     —    Kur čia padirbėsi... — abejingai atsakė.

     —    O ar ieškojai darbo?

     —    Ne, — atsakė vaikinukas.

     Rytojaus dieną abu išsiruošėme į didmiestį, ir kai ėjome kaimo keliuku, jis man papasakojo, kad lanko kultūristų būrelį ir vardijo kiek reikia perdien suvalgyti kiaušinių, daržovių ir mėsos. Tam, kad raumenys užaugtų. Ir ar jis gaus čia to, jei atvažiuos kitą savaitę'.

     —    Taip, — atsakiau, bet jis nepasakė nieko apie darbus, kuriuos galėtų padėti nudirbti. Dar sakė, kad važiuos į turistinį žygį traukiniu, ir pinigų kelionei duoda mama. Aš pasakiau, kad negerai imti tokiems dalykams, kai šeima sunkiai verčiasi, ir paklausiau, ar jis žino, kad užsienyje ir turtingų žmonių vaikai per vasaros atostogas stengiasi užsidirbti patys. Tačiau vaikinukas manęs nesuprato. Kodėl taip atsitiko?

     Jis buvo tik vartotojas ir nežinojo pragyvenimo vertės. Padaryta spraga auklėjant šeimoje, prisidėjo ir tuometinė visuomeninė nuostata. Prisimenu, tarybiniais metais buvo draudžiama paaugliams dirbti vasaros atostogų metu. Net kaimo vaikai, norėdami padėti savo tėvams triūsti kolūkio laukuose, turėdavo gauti raštiškus leidimus. Tariamas humanizmas savo vaidmenį atliko. Šio vaikinuko mama jį auklėjo rūpestingai, mokė mandagumo, taktiškumo. Ji kartais atitraukdavo kąsnį nuo savęs, kad tik jam nieko netrūktų. Moteris stengėsi aprengti kuo gražiau, kad vaikui nebūtų gėda. Tai puiku, bet lazda turi du galus. Vaikinukas nežinojo daiktų vertės, nežinojo, kokiomis pastangomis jie įgyjami.

     Jis išaugo kaip šiltadaržio augalėlis. Jis nesugeba nė truputėlį pasirūpinti savimi, o ką jau bekalbėti apie paramą motinai. Tėvai išsituokę, nors gyvena viename bute. Tėvas darbštus, tačiau mėgsta išgerti ir autoritetu sūnui negalėjo būti. Niekas su juo nekalbėjo apie ateitį, apie būsimą profesiją, kas jam labiausiai patinka, kur jo pašaukimas.

     Kita problema, kai ir darnios šeimos savo vaikus baltarankiais augina. Dieną naktį pluša, kad tik vaikams nieko netrūktų, kai jie mokosi vidurinėje mokykloje, paskui studijuoja. Šį gražų jaunystės periodą jaunas žmogus stygiaus nepajus, na, o įsigijus specialybę, tenka žemėn nusileisti. Sakykime, tenkintis nedidele inžinieriaus algele. Kaip verstis, kaip gyventi? Patirties nėra. Pasiturintys tėvai, žinoma, remia ir toliau. Taupo savo atžalų kooperatiniam butui, šelpia gimus anūkams. Ir taip be paliovos.

     Jaunas inteligentas ar net darbininkas retai kada galėjo išsiversti. Tuomet buvo ribotos galimybės. Dabar savarankiškumą išsiugdyti būtina, nes Lietuva žengia iš vienos formacijos į kitą. Atsivers daugiau perspektyvų, prireiks daugiau išradingumo, gabumų, patirties. Jau paauglystėje reikia atkreipti dėmesį į naujo žmogaus formavimą, skiepyti mintį, kad kiekvieno ateitis priklauso nuo jo paties. Todėl ir keistoka matyti, kai studentas dar ir šiandien bėga iš paskaitų ar dėstytojo klausosi neatidžiai. Kaip jis taps geru specialistu? Juk jo jau niekas neaprūpins “eiline”, kad ir nedidele inžinieriaus algele, o pelningą vietą teks susirasti pačiam. Nebus lengva atsikratyti lengvabūdiško, neatsakingo požiūrio, vidinio sąstingio. Dabar jau daug žmonių apsilanko užsienyje, tačiau jų įspūdžiai dažnokai vienpusiški; kaip jie ten gyvena! O kaip dirba? Apie tai kalba mažiau arba visai nieko.

     Šviesų inteligentijos paveikslą siejame su J. Basanavičiumi, V. Kudirka, M. Pečkauskaite ir daugeliu kitų iškilių tautos žmonių. Norėtųsi jų pasekėjų rasti ir dabartinėse aukštosiose mokyklose. Deja... kartą eidama pro instituto fakultetą, išvydau būrelį jaunuolių. Rankos kišenėse, garsiai šūkalioja, keikiasi, spjaudosi. Tada pamąsčiau: kuo jie skiriasi nuo anų, šeimos ir visuomenės atstumtųjų “profesinukų”, šėlstančių gatvėse, bendrabučiuose, traukiniuose. Nebent mokslo cenzu?.. Savigarbos, teisingo savęs suvokimo, dvasinės kultūros reikės išmokti. Juk inteligentas visada buvo šviesos nešėjas.

     Žinoma, neabsoliutinu reiškinių. Yra Lietuvoje puikaus dirbančio ir besimokančio jaunimo. Tačiau negalima nepastebėti, kad yra ir tokių, kuriems stinga atsakomybės, savigarbos, sąžiningumo. Dabar, keičiantis visuomeninei formacijai, daug jaunų žmonių pasirinko netikrąsias vertybes, nugrimzdo į materializmą, pasuko spekuliacijos keliu. Yra tokių, kurie skęsta alkoholizmo liūne, kurie vagia, plėšikauja, žudo. Tačiau vienareikšmiškai charakterizuoti jaunimą šiandien labai sunku. Daug įvairių faktorių formavo jų charakterį. Tenka išgirsti daug kaltinimų jaunimui iš vyresniųjų. Bet pamąstykime: iš kur tie jauni žmonės? Deja, jie iš mūsų namų. Iš gyvenimo, kuriame tarpo netikros moralinės vertybės, iš visuomenės, kurioje buvo gyvenama be Dievo. Juoda totalizmo šmėkla prasklendė virš mūsų, palikdama savo juodą šleifą.

Sodininkė (gipsas)  Z. Pranaitytė

Yra vilties

     Išsilaisvinusi Bažnyčia keliasi drauge su tauta. Prisimenu, vienos konferencijos metu vyskupas Sigitas Tamkevičius sakė, kad Bažnyčia negali užlopyti visų visuomenės žaizdų, ji gali duoti naują rūbą. Taigi kuriasi katalikiškos jaunimo organizacijos: ateitininkai, skautai. Gerai, kad iš Amerikos atvažiavo šviesuolis profesorius Arvydas Žygas, daugelio jaunuolių dvasios įkvėpėjas, doros skiepytojas. Gerai, kad mokyklose dėstoma tikyba. Galbūt pamažu į mūsų gyvenimą grįš Dekalogas. Džiugu matyti, kai vis dažniau jauni žmonės užleidžia vietą vyresniems troleibuse, autobuse, mandagesni gatvėse. Tai, žinoma, dar labai mažytės žmogiškumo apraiškos. Gerai, kad Kaune atsivėrė Vytauto Didžiojo universiteto durys. Galbūt humanitarinių profesijų studentai sušvelnins technokratiškojo miesto tradicijas. Tačiau mums reikės pasikeisti. Prisimenu, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė, išeivijos atstovė, Liucija Baškauskaitė sakė, kad žmonės dar nesuvokia, jog jų sielose slypi kūrybiškos galios. Galbūt manydavom, kad kūryba yra tik dideli dalykai. Bet ji yra ir gali mus lydėti visur, kiekviename žingsnyje. Dideli dalykai prasideda nuo mažų. Pakelk besiplaikstančią šiukšlę, atitiesink nulenktą medelį. Viskas, kas čia mus supa, yra mūsų Tėvynė, mūsų Lietuva. Ir mes atsakingi už jos gatvių švarą, už gamtos grožį, už laukų vešlumą. Kiekvienas esame kūrėjas. Ir galėsime būti laimingi tik suvokę tai.

     Yra vilties. Taip sakau prisimindama ir sausio tryliktąją, kai žlegsėjo tankai, kai nepabūgę mirties krito po jais jaunuoliai Vilniuje.

     Tąkart, kai atskubėjome prie retransliacijos bokšto Kaune, pirmose gretose prie menkučių barikadų stovėjo jaunučiai vaikinai taip pat. “O jaigu tankai?” — nusmelkė tuomet mintis. Minioje laikėmės už rankų, nuo baimės gynėmės malda ir giesmėmis. O jei tankai?.. Jie būtų žuvę pirmieji. Bet jie nesitraukė. Išaušo. Ištvėrėme. Visi drauge. Mus jungė laisvės troškimas.

     Dabar mes mokomės laisvės. Žengiame per aukštą ir sunkų istorijos slenkstį. Mes turime gydyti savo sielos žaizdas, padėdami vieni kitiems.

     Jaunystė — tai tarsi žiedas ant medžio šakelės. Gaivinkime medžio šaknis, kad žiedas taptų vaisingas. Tepadeda mums Dievas ir žinojimas, kad visi esame viename kelyje.