(Suaugusiųjų grupėje IV premiją laimėjęs straipsnis)
GINTARAS PATACKAS
Bene iš visų pasaulio religijų krikščionybė yra labiausiai išskyrusi atlaidumo sąvoką, ateinančią jau, ko gero, iš ankstesnio antikinio pasaulio. “Jupiteri, tu pyksti, vadinasi — tu neteisus” — sakydavo senovės romėnai. Jeigu net pyktis dievus paverčia menkesniais, ką tada kalbėti apie silpną padarą — žmogų. Tik atlaidumas leidžia išsivaduoti iš pykčio pančių, padėdamas pereiti į sekančią ir galutinę pakopą — Meilę, kurią Kristus išskyrė paskutiniame ir didžiausiame savo įsakyme “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu, mylėk savo artimą kaip pats save”. Iš šio pasakymo antitezės išplaukia blogio esmė — kas nemyli savo artimo, tas neapkenčia ir pats savęs. Būtent čia pažeidžiami pagrindiniai ir švenčiausi savisaugos — gyvybės pasireiškimo pradai — nekenčiantis savęs, žudo ir ardo Dievo kūrinį ir tampa priešas genialiam Dieviškajam planui, kurio esmė — padėti prisikelti puolusiam Rojaus žmogui, kuriam gyvybės trupinys žemiškuose varguose suteiktas tam, kad jis per trumpą savo gyvenimą sugebėtų apvalyti suterštą sielą ir grąžinti ją prie Aukščiausiojo sosto.
Atlaidumas dar nėra Meilė, bet kaip tai jau daug neapykantos pavergtam žmogui. Atleisti, leisti, laisvėti, išsilaisvinti — toks yra kelias vargą kenčiančiam vergui ar vargetai, norinčiam tapti laisvu. Atlaidumas yra dvasinis ir fizinis vyksmas, neatskiriamas nuo gamtos dėsnių — taip po ilgo žiemos apmirimo ir sąstingio, veikiant saulės šilumai, atsileidžia šalčiai, paleidžia sniegą, galingi polaidžio vandenys sutrauko ledų grandines, prasideda atlydys, ir upių gyslomis pasileidžia plaukti ižas, nešdamas derlingą dumblą į gyvybei bundančius žemupius. Rudeniop, nujausdami maisto stygių ir artėjančius speigus, paukščiai apleidžia gimtuosius lizdus, gyvuliai ganyklas, žmogus — įtemptus vasaros ir rudens darbus, gamta tarsi pati įspėja ir groja graudų Atlaidumo motyvą.
Ses. Zuzana Pranaitytė tarp dviejų savo medžio skuptūrų. Jos dešinėje “Motinos skausmas”, kairėje “Senelis ir anūkas”.
Mums, krikščioniškosios dvasios žmonėms, didžiausias atlaidumo pavyzdys pats Kristus, kuris, net ir mirdamas ant kryžiaus, ištarė paskutiniuosius žodžius Dieviškajam Tėvui, prašydamas nukreipti jo rūstį nuo Sūnaus žudikų: “Viešpatie, atleisk jiems, juk jie nežino, ką daro”. Būtent čia išryškėja visa Kristaus mokymo esmė, aprėpianti žmogaus prigimtį nuo gimimo iki mirties. Nes, suvokę “jie nežino, ką daro”, mes galime prisiminti ankstesnį Kristaus pasakymą: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums — kol nebūsite, kaip tie mažutėliai, nebus jūsų Dangaus Karalystė”. Žmones Kristus matė mažutėliais — vaikais, kurie nežino, ką daro. Būtent vaiko prigimtyje dar nėra sukerojęs uždraustas pažinimo medžio vaisius, kurio syvai užnuodijo Adomo šeimos sielas. Vaikas yra artimiausias Dievo sumanytam Rojaus žmogui — tai žaidžiantis, laimingas ir absoliučiai apsaugotas sutvėrimas — ir todėl savo prigimtyje yra be galo atlaidus. Jokia nuoskauda, joks pyktis, jokia skriauda ilgam neužsilaiko mažutėlio sieloje, tuoj pat jis nusišypso ir glaustosi prie dar taip neseniai jį nubaudusios rankos. Jeigu mes, suaugę, taip mokėtume užmiršti blogį — leistume mirti blogiui, ar nepriartėtume tada prie savo Didžiojo Mokytojo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas?
Didysis Kristaus mokymo paradoksas yra tas, kad jis liepia mums mylėti ir atleisti ne tik draugams ir artimiesiems, bet ir priešams — labiausiai nuklydusiems nuo Tiesos, Kelio ir Gyvenimo, pasileidėliams ir paleistuvėms.
Prisiminkime Išganytojo žodžius apie piemenį ir avis: argi piemuo, palikęs bandą, neis ieškoti paklydusio ėriuko? Piemuo, savo valia ir darbštumu sutelkęs bandą, gali būti dėl jos kurį laiką ramus — joks plėšrūnas nedrįs jos pulti, nes ši pakankamai galinga. Tačiau Ganytojas jaučia atsakomybę Tėvui ir, jeigu ėriukas pražus, reiškia, piemuo nevertas pasitikėjimo. Nenorėdama jo prarasti, piemuo, rizikuodamas savo gyvybe, eina pasitikti plėšrūno ir ištraukti iš jo nasrų Tėvui priklausantį turtą. Tik tokiu būdu, kada yra pavojuje gyvybė, piemuo gali atgauti savo Tikėjimą ir būti vertu Tėvo Sūnumi.
Kristaus žodžiai tampa kūnu — būtent jo artimiausių bičiulių — būsimų apaštalų — rate matome atstovus labiausiai tuo metu nekenčiamo muitininkų luomo, kuris, būdamas gobšus, suktas ir klastingas, padvigubindavo ir taip jau nepakeliamus mokesčius anų laikų valstybės gyventojams, tuo juos pasmerkdamas ne tik skurdui, bet ir tiesioginei bado žūčiai. Kristaus kojas dubenyje kvapniais aliejais mazgoja ir savo plaukais verkdama nušluosto didelė paleistuvė Marija Magdalietė. Regime Kristų vargšų, atstumtųjų, luošių, raupsuotųjų būryje — begalinis Mokytojo atlaidumas padaro stebuklą — jie išlaisvinami nuo savo nuodėmių ir pasveiksta. Atlaidumas pakelia žmogų ne tik iš purvo, bet ir padaro netgi neįsivaizduojamą dalyką: Jėzui pasakius “kelkis”, miręs Lozorius išsilaisvina iš mirties pančių. Jo prisikėlimas yra gyvas liudijimas busimojo Kristaus Prisikėlimo.
Atleisti — tai reiškia išsilaisvinti iš klystkelio pasukti į tikrąjį Kelią, į Dieviškąją būseną — būti pačiu savimi, atrasti savo sielos viduje Gyvąjį Dievą, pajusti geležinę Tėvo Valią ir Išmintį, visaapimančią Sūnaus Meilę ir atsiduoti palaimingam, nuolat kurančiam šventosios Dvasios veikimui.
Atlaidumo sąvoka labiausiai sukoncentruota paties Jėzaus mums paliktoje maldoje “ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Šių žodžių bei jų vykdytojų trūko Senojoje Eroje, bei Senajame Testamente, kas nulėmė ikikrikščioniškosios civilizacijos žlugimą. Naujoji Era, prasidėjusi su Dieviškojo Kūdikėlio gimimu, sukūrė Krikščioniškąjį Pasaulį, kurio liudytojais ir vykdytojais esame mes. Tad mūsų pačių atlaidumas yra ne tik gamtinis prigimties šauksmas, bet ir pareiga bei kryžius, kurį kantriai turime nešti per savo gyvenimą. Gražiai skamba ausyse vieno šventojo žodžiai: “Vakare, atlikęs sąžinės sąskaitą ir peržvelgęs dienos darbus, negaliu užmigti tol, kol jaučiuosi kaltas kokiam nors žmogui”.