Spausdinti

Kun. K.J. AMBRASAS, SJ

     Dar ir šiandien Betanijoje, netoli tų evangelijose minimų svetingumo namų, stovi požeminis urvas, į kurį reikia nusileisti 24 laiptelius, kad pamatytum tą vietą, kur kadaise gulėjo tas, kuriam Jėzus galingu balsu sušuko: “Lozoriau, išeik!”

     Betanija. Saulėje skendi neuždidžiai namukai. Į viršų stebiasi kiparisai. Nuo karščio, atrodo, alpsta alyvmedžiai. Vienaukščių dviaukščių namelių rytinėje Alyvų kalno atšlaitėje pridaigstytas, vos tik 3 km nuo Jeruzalės ramiai atokaitoje snaudžiantis bažnytkaimis. Čionai Lazoriaus gimtinė. Štai kur dažnai mėgdavo paviešėti Jėzus.

     Dar IV a. vietiniai krikščionys šią vietą tebevadino Lazariumu. Mat ant jo kapo ir šiuomet iš baltų plytų stovi prieš 40 metų pastatyta nauja, moderni bažnyčia, irgi Lozoriaus vardu... Arabai šią vietovę savo kalba irgi taip pat vadina.

     Lozorius — reiškia “tas, kuriam Dievas padeda, kurį Dievas remia”. Tikrai šio vardo reikšmė su kaupu išsipildė. Visagalio ranka šį Betanijos miestelėną išties palaikė, rėmė ir gelbėjo. Jis to buvo vertas. Juk turbūt ne taip jau žydų žemėje buvo daugel namų, kur gan dažnai užsukdavo Kristus, kur Jis galėdavo pasisvečiuoti... Tad nenuostabu, kad ir dabar, kur žmonės randa šilumos, kur gali prisiglausti, tokios vietos neretai pavadinamos Betanija. Tokie namai dar visai neseniai atsirado prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje, kur dar taip neseniai stovėjo sovietinė kariuomenė. Nūnai čia įkurta neturintiems duonos kąsnio, nuo gyvenimo rūpesčio ir nepriteklių pavargusiems jau lietuviškų kareivinių kieme valgykla. Šie namai taip pat vadinami BETANIJA, į kuriuos ateina lietuviškai, rusiškai, lenkiškai ir kitomis kalbomis kalbantys bėdžiai. Jie išlaikomi vien tik gerų žmonių dosnumu. Taigi Betanija yra artimai susijusi su nuoširdumu, prieglobsčiu, jaukiu šeimos židiniu — su Lozoriaus, su jo seserų Mortos ir Marijos vardu. Ir štai tasai Lozorius, kurį neretai aplankydavo, su juo artimai bičiuliavosi Išganytojas, dėl kurio mirties Jis net prie kapo apsiverkė, mirė. Tačiau Kristus, nors Jam buvo prieš dvi dienas pranešta apie šią mirtį, delsė. Nebėgo prie jo kapo, nesiskubino. Net keturias dienas tasai bičiulis išbuvo kape. O žinia, ką reiškia šitiek laiko išbūti tokiomis karšto klimato sąlygomis karste. Užtat Kristui priekaištavo ne tik seserys, bet ir susirinkę į pakasynas kaimynai: ar “negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų” (Jn 11, 34). Jėzus šitaip pasielgė sąmoningai: kad daugiau žmonių atsiverstų, kad labiau Juo tikėtų. Juk Dievui nieko negalimo nėra. Kai žmogui nelieka jokios vilties, kaip tik tada, didžiausiame sielvarte ir kančioje, lieka pati galingiausia ir patikimiausia viltis — Dievas.

     Kristus nepaisė, kad Jo priešai, šio stebuklo reikšmę gerai suprasdami ir būgštaudami dėl savo sumenkėjusių pajamų ir garbės, nutarė ne tik Jo, bet ir Lozoriaus atsikratyti. Ko mus, XX a. vaikus, gali pamokyti šis atsitikimas su Lozorium? Daug ko. Primiausia: svetingumo, nuoširdumo, ko dažnai mūsų susvetimėjęs pasaulis taip stokoja. Lozoriaus, matyt, būta geros širdies žmogus. Jis daug ko turėjo, bet savo nuoširdumo, savo gėrybių negailėjo nei sau, nei svečiui. Todėl Viešpats jam padarė tokį didelį stebuklą. Ta pačia proga Kristus, kaip daugelsyk yra kartojęs, taip ir čia yra pasakęs: “Kas tiki mane, — nors numirtų, bus gyvas...” Tikėjimas — toji krikščioniško gyvenimo tvirtovė, mūsų kasdienos ir ypač Amžinybės kertinis akmuo. Šitie žodžiai tinka ir šiandien mums kiekvienam: “Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas” (Jn 11, 25). Šitaip pasakyta kaip tik prie mylimo bičiulio Lozoriaus kapo, kur šiam mirusiam Betliejaus gyventojui jau niekas kitas negalėjo pagelbėti, — tiktai Dievas. Ir mūsų gyvenime taip ne sykį yra buvę. Tiktai mes arba nepastebėjome, arba nebuvo noro šitai suprasti. Kristus žadina viltį ir šiandienos žmogui: ieškančiam, klystančiam, tiek vargstančiam, tiek ir turtingam. Tačiau Jis ir šiandien kiekvieno primygtinai klausia: “Ar tiki?” (Jn 11, 26). Jis ir nūnai daro stebuklus: griauna santvarkas ir siunčia uraganus, baudžia peržengusį visokias padorumo ribas XX a. žmogų AIDS ir kitomis ligomis, karais ir suirutėmis. Kodėl? Todėl, kad daugelis tapo įžūlūs, neklusnūs, akiplėšiški, pasinešę niekinti kitą žmogų, ne tik savo ir kitų kūną, bet ir patį Kristų, Mariją. Jis, tas XX a. pabaigos vaikas, vos įkėlęs kelis šimtus km į kosmą, drįsta tyčiotis: “Na, kaip ar Dievą jau matai?” — šitaip paklausė kadaise Gagarino Chruščiovas. Anų abiejų jau nėra gyvų, o Dievas kaip buvo, taip ir tebėra. Mūsų dienų žmogus pasigviešęs geriau pasižiūrėti televizoriaus negu pasimelsti. Jis linkęs mėgautis prabanga, patogumais, per kuriuos dažnai nematoma nieko kito. Todėl nebe reikalo vienas japonų akademikas pasakė: “Mums, japonams, taip visko užtenka, kad net Dievo nereikia...” Šitaip pasakė giliai tikintis žmogus... Todėl koks gražus yra Lozoriaus pavyzdys! Nors sinoptinės evangelijos nieko daugiau mums nebyloja apie jį, bet mūsų žvilgsnis nei protas negali dvejoti: Betanija stovi ir šiandien. Prie Lozoriaus kapo keliauja minios iš penkių pasaulio žemynų. Ar norėčiau, ar norėtum būti Lozorium? Būsim. Tikrai būsim kiekvienas prikelti iš mirusiųjų. Tiktai ar būsim verti sėstis greta Lozoriaus? Todėl mintimis sau tyliai pabūkim, atsisėdę ant vieno iš įkaitusių Betanijos miestelio akmenų ir pagalvokim: ar galėčiau į Kristaus klausimą atsakyti — TIKIU. Ar nepristinga man jėgų ir noro kasdien būti geresniu, kantresniu, jautresniu ir dosnesniu? Juk gyvenimą turiu tiktai vieną. Kito šioje žemėje nebus. Tad pašaukim patys kiekvienas save vardu prieš tai, kolei dar nepakvietė mus Viešpats. Pabuskim kasdien su tvirtu ryžtu vis dažniau daryti gera, nes rytoj gali būti vėlu. Te kiekvieno mūsų namai virsta Betanija, o mūsų širdis, kaip anuomet Lozoriaus, teatgyja: išsilaisvina iš ydų, išsivaduoja iš žalingų įpročių, klaidų ir dvasinės sausros.