Spausdinti

Marija Stankus-Saulaitė

Antanas Saulaitis, SJ, įšventintas kunigu 1969.05.17, tad šiais metais jis švenčia 25-rių metų kunigystės sukaktį. Sveikiname!


     Žavią pavasario dieną, chorui džiugiai giedant pripildytoje Šv. Juozapo bažnyčioje, šventimų dieną mano brolis atsigulė prieš altorių, kaip kasmet matom kunigus darant Didįjį ketvirtadienį. Per dvidešimt penkerius metus nuo to momento nesu jo paklausus, ką galvoja ką jautė. Ką tai reiškia seseriai, tačiau žinau.

     Brolis Vokietijoje mane vedė į vaikų darželį. Būtinai jis, ir tik jis tai turėjo padaryti.

     Mama iš tolo sekė, bet jis ėmėsi atsakomybės.

     Per bombardavimus jis būdavo šalia. Atsimenu, kad vienu laiku jis nebenorėjo bėgti į slėptuvę — gal nematė prasmės, nežinau.

     Patekti į pradžios mokyklą, kuri buvo toli, turėjom praeiti pro JAV kareivines; ten vaikai ant mūsų rėkdavo ir mus vydavo, tai su broliu, rankom susiėmę, kasdien pro juos lėkdavom.

     Kai brolis laikydavo egzaminus, aš sėdėdavau už durų ant laiptų, kol jis baigė. Bunkerius kartu tyrinėjom; kartu maudėmės netolimoj upėj; žiūrėdavom pro langą kepyklos kitoj pusėj gatvės į skanumynus, kurių negalėjom nusipirkti; graužėm morkas su žeme ir duoną laikėm burnoj, kol sucukrijo. Vakarais laukdavom tėvų grįžtančių iš darbo — mama vertėjavo JAV kariuomenei, tėvas dirbo Raudonam kryžiuje; aš kaskart (tėvams to niekad nepasakėm) verkdavau, manydama, kad jie niekad negrįš, o brolis būdavo tylus. Mes buvom karo vaikai, kaip ir visi kiti vaikai tuo metu Vakarų Vokietijoje.

     Prisiminimų, kaip ir kito, turim labai daug: bombos, gaisrai, badas, baimė. Ir mus visad supo Dievo malonė; mūsų tėvai pasitikėjo Dievo globa. Mūsų mamos tėvelis buvo buvęs liuteronų pastorius, kaip ir jo tėvas ir mūsų senelės tėvai ir kiti. Šv. Rašto mintys bei pažiūros ir bažnytinės bendruomenės reikšmė mūsų mamai buvo suprantamos ir savos. Mūsų tėvo mama, katalikė, tikėjo ir pasitikėjo Dievu; tai buvo kasdienio gyvenimo tikrovė. Nuo pat mažens mūsų tėvai mums pasakojo šeimos istoriją, kaip Dievas įvairius asmenis lydėjo ir globojo.

     Mano vaikystė užsibaigė pakeliui į uostą traukinyje iš Augsburgo, kai atsisveikinome su Vokietijoje pasirinkusia likti senute: brolis atsisėdęs nulenkė galvą iki kelių ir pradėjo raudoti. Tada supratau, kas pasibaigė. Nei prieš tai, ne po to nesu mačiusi jo taip verkiančia

     Visas gyvenimas buvo surištas su juo. Rogutėmis pasileisdavom nuo kalno, ir vieną kartą spygliuota viela jam perdrėskė delną; sirgdavo ausimis; kartu išvaikštinėjom miškus ir kalnus. Mūsų interesai skyrėsi, bet gyvenimas ėjo kartu. Kai buvau vienuolikos metų, mano trylikmetis brolis pirmąkart išvažiavo į Kennebunkport pranciškonų stovyklą. Nuo mažumės stovyklavome, bet su šeima. Tris dienas savo kambaryje verkiau. Tai buvo pirmasis atsiskyrimas.

     Po šventimų žmonės sveikino; kai kurie džiaugėsi, kad turime šeimoje kunigą. Ką galėčiau pasakyti: kunigas nėra šeimai, ir šeima neturi kunigo. Verčiau, šeima bendruomenei duoda sūnų ar brolį, kad būtų kunigas visoms, visiems.

     Mūsų tėvai mums leisdavo apsispręsti, jie mūsų sprendimus gerbė ir rėmė. Nežinau, kada susigaudžiau, kad brolis stos pas jėzuitus; apie tai nekalbėjome; anksčiau jau buvau supratusi, kad bus kunigas. Tėvelis tik norėjo, kad jis pirma baigtų chemijos studijas (jėzuitų) universitete; tai padarė. Kitose jo iškilmėse negalėjau dalyvauti, nes sekiau savo kelią. Po truputį susipažinau su kitais jėzuitais, pajutau jų dvasią, draugiškumą. Jie gyveno kitiems, kaip ir mano brolis. Mano brolis tam buvo augintas: gyventi kitiems. Kai slėptuvėje per karą mūsų tėvai skurdžiai, šąlančiai šeimai (o mums buvo taip šalta) paskolino pūkinę, supratome kitų svarbą. Kai mama jį, vaiką, siuntė su dėže drabužių čigonams, iš mūsų neturtingų namų, ji jį mokė dalytis ir nebijoti. Kai po sunkaus darbo vakarais tėvai rašė ir redagavo, supratome. Brolis visą miestą išvaikščiodavo, organizacinius raštus nešiodamas: išmoko nežiūrėti nuovargio, ištvermės. Matėme, kaip tėvai gyveno ir tvarkėsi, supratome.

     Jėzaus Draugija įvairi ir įdomi. Brolis turi draugą, ilgus metus Irake ir Egipte tarnavusį, kurio nebebuvo galima atskirti nuo arabo; jis paskui dirbo Kinijoje, bet ten jo ūgis kliudė su vietiniais sutapti. Kitas draugas dvasia ir veidu į brolį panašus: būna daug juokų, kai žmonės juos sumaišo. Amerikietis jėzuitas, kuris nuvyko į Braziliją vasarą su broliu dirbti, prieš kiek metų staiga mirė; jo prašau tebedirbti kartu. Per tuos metus mačiau, kaip jie visi, kartu įstoję, studijavę, toliau atskirai dirbę, augo ir užaugo, kiekvienas kitoks, bet kažkaip labai panašūs.

     Tarp kunigystės sunkiųjų momentų yra tėvų laidotuvės. Žiūrėjau į brolį prie altoriaus ir galvojau, kaip jis išlaikys, nes jam tenka maldą vesti, pakalbėti, išlydėti. Per tėvelio laidotuves jis zakristijoj užmiršo užrašus, bet nėjo pasiimti, kad manęs neišgąsdintų. Šimtą kartų per tuos dvidešimt penkerius metus esu mačiusi jį sunkioje padėtyje, pavojuje, ir tegalėjau stovėti šalia, tyliai laukti, melstis ir nepasiduoti.

     Jeigu mano brolis —jėzuitas, aš —jėzuito sesuo. Vienąkart gavau laišką, kuriame užsiminta, kad vis dėlto esu broliui svarbi ir todėl galiu kažką ten paaiškinti. Visiškai nesupratau. Jėzuitui svarbus yra tas, kuris tuo metu labiausiai reikalingas paguodos; svarbi yra ta, kuriai reikia pagalbos. Pritardama pašaukimui ir jį remdama, šeima pati atsiveria, save atiduoda. Nors mes tų pačių pažiūrų ir gal panašiai galvojame, jaučiame ir elgiamės, mes nesame sau. Visada pirmoj vietoj yra tie per visą pasaulį išsisklaidę artimieji, kurie sudaro jėzuito šeimą. Ta šeima surišta meile, patirtimi, sakramentais, malda, rūpesčiu, darbu. Tai tikroji šeima, Jėzaus Kūnu ir Krauju jungiama. Jos specifiškas reiškinys yra Jėzaus draugija. Jėzuito vaikystės šeima tėra tos šeimos dalis.

     Broliui šventimo apeigoje atsigulus prieš altorių, ir jo šeima atsidavė jo gyvenimo kelio tikslui. Žinojome, ko tai iš mūsų reikalaus. Džiaugėmės, galėdami Bažnyčiai, žmonėms atiduoti asmenį, kurį pažinome, užauginome, mylėjome, kurį branginome kaip nuostabią Dievo dovaną — duotą, kad būtų atiduodama.

Antanas Saulaitis su savo tėvais ir sesute Pirmosios Komunijos dieną Augsburge.