V. BAGDANAVIČIUS, MIC

     Ligi šiol nebuvo atkreiptas pakankamas istorikų dėmesys į reikšmingiausią Lietuvos istorijos šimtmetį. Jis buvo paliktas nuošaly, kaip nevertas dėmesio. Tačiau iš tikrųjų ir tuo požiūriu žvelgiant, kad Lietuva atgijo XIX šimtmetyje, šis šimtmetis yra labai reikšmingas. Mūsų viešoji nuomonė, nusigręždama nuo šio šimtmečio dalykiško studijavimo, yra iš vienos pusės tapusi to šimtmečio visuomeninių palikimų auka, o iš kitos pusės ji nėra sugebėjusi tame šimtmetyje Įžvelgti visuomeninių ir kultūrinių daigų, kurie vedė į Lietuvos nepriklausomybę.

     Kalbant apie neigiamą šio šimtmečio dvasios hegemoniją, pasilikusią lietuviškai visuomenei, reikia pažymėti, kad valstybingumo sąmonės praradimas yra glaudžiai susijęs su Rusijos valdymu. Lietuviškame kaime vyravo nuomonė, kad Lietuva buvo valdoma Rusijos nuo amžių. Iš tikrųjų Rusijos okupacija, palyginus su lietuvių tautos valstybine istorija, tetruko tik vieną šimtmetį. Paskutinis Lietuvos padalinimas įvyko 1795 metais, o politinis tautos atgimimas organizaciniu būdų pasireiškė Vilniaus Seime 1905 metais. Taigi turime, tiesa, šiek tiek ilgiau nei šimtmetį užtrukusį Lietuvos pavergimą, bet ne daugiau. Tačiau ir šis ribotas laikotarpis rafinuotos rusinimo politikos dėka sugebėjo prislopinti Lietuvos visuomenės valstybingumo sąmonę. Tai yra didžiausia šio šimtmečio blogybė, padaryta lietuvių tautai.

Vitražo, skirto pal. Jurgiui Matulaičiui, fragmentas, 1991.   Bronius Bružas

     Tačiau lietuviškumo slopinimas dar nereiškė lietuviškumo mirties. Šimtmečio bėgyje būta kultūrinių ir visuomeninių reiškinių, liudijusių gilų tautos valstybingumą. Vos penkeriems metams nuo okupacijos praėjus, gimsta busimasis vyskupas Motiejus Valančius, kuris, nors iš liaudies kilęs, tačiau turi nepaprastai gyvą lietuvišką sąmonę. Jo mokyklų steigimas visoje didelėje to meto Žemaičių vyskupijoje, nepaisant kai kurių nenoro tai pastebėti, buvo žymiai reikšmingesnis, negu švietimo ministro veikla.

     Valstybinė lietuvių tautos sąmonė, kuri aktyviai reiškėsi rytinėje Europoje jau Viduramžių pabaigoje, išliko ir 19-ta-jame šimtmety. Ryškiausias to valstybingumo įrodymas du sukilimai, pademonstravę lietuvių tautos pasipriešinimą rusų okupacijai. Kalbama apie 1831 ir 1863 metų sukilimus. Jų negalima paaiškinti kitaip, kaip gyva valstybine sąmone, likusia iš praeities. Jeigu šešiasdešimt trečiųjų metų sukilimas jau turėjo socialinių įdėjų, tai trisdešimt pirmųjų metų sukilimas buvo akivaizdi Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valstybinės dvasios išraiška. Šio sukilimo vyksme nėra net užuominos apie galimą skilimą tarp bajorijos ir visuomenės. Visi ėjo išvien. Nepasitikėjimas-bajorija lietuviškai visuomenei buvo įskiepytas vėliau. Visuomeninį skilimą itin rėmė okupacinė administracija, suvokusi, kad, norint valdyti visuomenę, pirmiausia reikia diskredituoti jos buvusius vadus. Be abejo, skilimui tarp visuomenės ir bajorijos įtakos turėjo ir iš Vakarų besiskverbiančios socialinės idėjos.

     1863 metų sukilimas, be abejonės, jau buvo naujų idėjų poveikyje, tad socialiniai klausimai buvo anaiptol ne paskutinėje vietoje. Tačiau ir šis sukilimas turi duomenų, tiesa, visai kitos rūšies, liudijančių gilų tarpusavį tautos solidarumą. Jeigu ankstesniame sukilime bajorija ėjo kartu su visuomene, tai šiame sukilime katalikiškoji kunigija ėjo išvien su sukilusia visuomene. Geriausias šio teigimo pavyzdys yra kunigas Antanas Mackevičius (1828-?), nužudytas už dalyvavimą sukilime. Šį atvejį vertėtų prisiminti ir norint paneigti vėliau atsiradusią nuomonę, neva kunigija buvo svetima lietuviškai visuomenei.

     Nepakankamai įvertinta ir pagerbta yra devynioliktojo šimtmečio kova už lietuvišką spaudą bei jos platinimą. Laikyti ją vien kova už spaudos laisvę būtų per maža. Tai buvo visos lietuvių tautos valstybinės sąmonės visuomeninė išraiška. Dr. Vandos Sruogienės išsamiai paruošta apžvalga apie knygų platinimo organizaciją ir knygnešius Lietuvoje, paskelbta kolektyvinėje knygoje “Kovos metai dėl savosios spaudos” (199-257 psl.) yra dokumentinis liudijimas visuomeninio judėjimo, neapsiribojusio vien literatūrine ar žurnalistine veikla. Tai buvo aktyvi, gerai organizuota veikla, bylojusi apie pastovius ryšius tarp perėmusių spaudinius iš užsienio ir tų, kurie tolimiausiuose užkampiuose tą spaudą, žinoma, visiškai slaptai platino. Dėl to į šį laikmetį mes galime žiūrėti kaip į abiejų sukilimų dalyvių herojiškos veiklos tąsą naujoje kultūrinėje situacijoje.

     Niekados nebus per daug pagyrimo žodžių, vertinant 19-tame šimtmetyje vykusią kovą už lietuvišką žodį ir knygą. Šio straipsnio autorius prie šios išvados priėjo po vieno įvykio, jo patirto prieš keliolika metų Britų muziejaus bibliotekoje. Jis ten nuvykęs ieškojo medžiagos apie Mažosios Lietuvos kultūrinį palikimą. Didžiai nustebęs, jis ten rado lietuvių kalba parašytą knygą “Kovos metai dėl savosios spaudos”, išleistą 1957 metais Lietuvių Bendruomenės, talkininkaujant Lietuviškos knygos klubui. Rasti Britų muziejuje knygą apie 19 šimtmečio antros pusės Lietuvos visuomeninę padėtį yra savaime svarbus įvykis, nes svetima kalba parašytai knygai nėra lengva ten patekti. Tačiau jei ši knyga muziejum pateko, ir pateko ne į senų knygų atsarginį sandėlį, bet į kasdien vartojamų knygų katalogą, tai reiškia, kad kas nors turėjo suprasti, jog 19-tame šimtmetyje vykęs sąjūdis už lietuvišką žodį buvo žymiai daugiau nei žurnalistinė veikla. Kas nors turėjo suprasti bei įvertinti ir tai, kad minėtas sąjūdis turėjo ir valstybinės reikšmės.

     Kovos už lietuvišką raštą laikotarpis išugdė šiam darbui pasiaukojusius žmones. Vienas jų buvo vyskupas Motiejus Valančius, supratęs, kad nemokanti skaityti visuomenė negali sėkmingai kovoti už lietuvišką spaudą. Svarbiu 19-tojo šimtmečio laimėjimu reikia laikyti M. Valančiaus organizuotą pradžios mokyklų sistemą, turėjusią ypatingos reikšmės visuomeniniam Lietuvos gyvenimui.

     Turime būti dėkingi kunigui Antanui Aleknai, kurio knygoje “Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius”, išleistoje Klaipėdoje 1922 m, esama plataus skyriaus apie aukščiau paminėtą vyskupo M. Valančiaus veiklą.

     Parapijinės mokyklos buvo pradėtos steigti 1841 metais, gavus rusų valdžios leidimą. Organizacinį darbą pradėjo dar M. Valančiaus pirmatakai (49 psl.). M. Valančiaus tikslas buvo įsteigti kuo daugiau mokyklų visoje, tada labai plačioje, Žemaičių vyskupijoje. Tam darbui jis skatino ir kunigus. Į mokyklų steigimo veiklą M. Valančius sugebėjo įtraukti ir dvarininkus, kurie, ruošdamiesi 1863 m. sukilimui ir norėdami laimėti valstiečių pritarimą, uoliai rėmė parapijines mokyklas (53 psl.). Visiems, kurie noriai to kilnaus darbo ėmėsi, vyskupas negailėjo padėkos žodžių bei asmeninių pagyrimo laiškų.

     Pasinaudojęs M. Valančiaus vyskupiško archyvo dokumentais, kun. A. Alekna surinko ir savo knygoje paskelbė visų 15 parapijų dekanatų pranešimus vyskupui su tiksliai norodytu mokyklų ir jose besimokančių mokinių skaičiumi. Tai viena pirmųjų Lietuvos švietimo sistemos apskaita, be skaičių dar įvardinanti to laikmečio Lietuvos parapijas ir kaimus. Iš kun. A. Aleknos knygos sužinome, jog Alsėdžių dekanate tuomet veikė 14 parapijinių mokyklų su 474 mokiniais. Rietavo dekanate, į kurį įėjo Plungė ir Švėkšna, veikė 12 mokyklų su 394 mokiniais, Skuodo dekanate — 12 mokyklų su 525 mokiniais. Varnių dekanate buvo tik šešios mokyklos su 141 moksleiviu. Blatakių dekanatas turėjo 9 mokyklas su 157 mokiniais. Šidlavo dekanate — 5 mokyklos su 995 besimokančiais. Veliuonos dekanatas turėjo net 15 parapijinių mokyklų su 408 mokiniais. Kražių dekanate — 9 mokyklos su 208 moksleiviais. Joniškio dekanate tuo metu buvo 15 mokyklų su 377 mokiniais. Panevėžio dekanate — 10 mokyklų su 121 mokiniu Kauno dekanate — 5 mokyklos ir 149 besimokantys jose. Ežerėnų dekanato aštuoniose mokyklose mokėsi net 562 mokiniai! Ir Obelių dekanatas turėjo 5 mokyklas su 42 mokiniais, o Žemgalių dekanate veikė 7 mokyklos, kuriose mokėsi 417 mokinių.

     Šie duomenys paimti iš pranešimų vyskupui 1853 metais. Kunigas A. Alekna suskaičiavo, kad, remiantis tais duomenimis. Žemaičių vyskupijoje tuo metu buvo 141 parapijinė mokykla, turėjusi 4394 mokinius (61 psl.).

     Šis pranešimas paskatina susimąstyti keliais atžvilgiais. Pradėti galima nuo to, kad čia mes susiduriame su išimtiniu atveju Bažnyčios gyvenime, kuomet vyskupijos centras reiškėsi drauge ir kaip švietėjiškas mokymo ir auklėjimo centras. Panašaus atvejo Bažnyčios istorijoje, net ir Vakarų kultūroje, nėra buvę. Vakaruose būta daug įžymių vyskupų: rašytojų, mokslininkų ir visuomenininkų. Vyskupo M. Valančiaus švietėjiškos veiklos atvejis yra išskirtinis, neturintis tolygių sau pavyzdžių. Toji veikla ypatinga dar ir tuo požiūriu, jog buvo vykdoma itin nepalankioms sąlygoms esant. Dažną kartą vyskupas veikė kone konspiratyviai. Tiesa, leidimą mokyklų steigimui vyskupas iš okupacinės valdžios buvo gavęs, tačiau toji pati valdžia pernelyg aktyvų švietėjišką darbą vertino kaip pavojingą ir neleistiną. Turint tai galvoje, su visa atsakomybe galime teigti vyskupą buvus rezistentu, savo aktyvia švietėjiška veikla prisidėjusiu prie spaudos rėmimo ir platinimo sąjūdžio.

     Kažin ar šios veiklos supratimas būtų pilnas, jei ją laikytume vien vyskupo Valančiaus talento pasireiškimu. Ji buvo sėkminga dėl to, kad visuomenė noriai rėmė vyskupo užmojus. Darni vyskupo ir visuomenės sąveika padėjo visuose darbuose, — organizuojant mokyklų tinklą, platinant slaptą spaudą bei steigiant blaivybės draugijas. Iš kur toji darna ir abipusis supratimas tada, jeigu net dar tokios sąveikos tarp visuomenės ir vyskupų pasigendame? Tai suprasti iš dalies padeda liaudiškoji vyskupo kilmė. Tačiau tai nėra galutinis atsakymas, kaip liaudyje galėjo išaugti žmogus, gebėjęs taip kūrybiškai ir visapusiškai vadovauti okupacinėje padėtyje esančiai visuomenei. Norėdami gauti tikslesnį atsakymą į šį klausimą, esame priversti jo ieškoti liaudies istorinėje patirtyje, nes natūralu būtų galvoti, kad tiek ji, tiek iš jos kilęs vyskupas ėjo būdinga devynioliktam šimtmečiui kryptimi. Reikia manyti, kad ir vyskupas Valančius, ir visuomenė, kurioje jis reiškėsi, įkvėpimo negalėjo rasti kitur, kaip buvusioje Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje.

     Gal tai ir nėra naujiena, bet daugelis mūsų, deja, nėra pakankamai įvertinęs Adomo Mickevičiaus, savo raštuose ir poemose klabėjusio apie Lietuvos žmogų, aukštinusio jį, kėlusio jį pavyzdžiu visai Europai. Savo “Piligrimų knygose” A. Mickevičius rašo: “Lietuvių tauta vienintelė nenusilenkė prieš stabus ir savo kalboje visai neturi žodžio aptarti jo ir jo garbintojo, kuris prancūzų kalboje vadinamas egoisto vardu”. (The Books of our Pilgrimage”, pakartotas vertimas anglų kalba išleistas 1950 m., 18 psl). Toliau jis rašo, kad Lietuvos visuomenė buvo sukūrusi laisvę, bet Vakarų Europa jos išsigando ir suorganizavo sąmokslą jai sunaikinti (19 psl.). Šitai sakydamas, jis turi galvoje tai, kad Vakarų imperialistinės valstybės leido Rusijai užimti Lietuvos unijinę valstybę ir, iš dalies, dalyvavo grobio dalybose. Lietuviams A. Mickevičius sako: “Iš tikrųjų aš sakau jums, Europa turi mokytis iš jūsų (26 psl.).

     Prancūzams ir anglams A. Mickevičius grasina lietuvių maldininko lūpomis: “Jeigu jūs, laisvės vaikai, neseksite mano pavyzdžiu, Dievas išnaikins jūsų padermę ir laisvės gynėjų pažadins iš maskviškių ir azijatų” (57 psl.).

     Adomas Mickevičius tik šiek tiek anksčiau yra gimęs, negu Motiejus Valančius. Jis gimė 1798 metais, jau įvykus Lietuvos padalinimui. Pasakojama, kad, jam gimus, tėvas kūdikį paguldęs ant “Lietuvos Statuto” knygos. Ką toks elgesys galėjo reikšti? Ne mažiau, kaip tai, kad šioje šeimoje buvo nepaprastai gyva valstybinė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sąmonė, kurią ir ateinančios kartos turėtų išlaikyti.

1993 m. spalio 30 d. grupė žmonių Lietuvoje pradėjo kalbėti nenutrūkstamą noveną į šv. Kazimierą už tautos dorą, skaistumą ir blaivybę. Lapkričio mėn. ši mintis buvo paskelbta Vilniuje vykusiame Lietuvos Eucharistijos bičiulių atstovų susirinkime, jų dėka novena išplito po daugelį parapijų ir bus kalbama ištisus metus.