JONAS LAURIŪNAS, SJ
12. PRIE ALTORIAUS
Prancūzų poetas Pol Klodelis viename savo eilėraštyje apmąsto šv. Mišias ir meta žvilgsnį į žmones, kurių vienas “lyg įbedęs akis į knygutę, kits nežino, ką veikti su savo skrybėle, trečias stovi lyg sukaustytas, bet atrodo, kad nuobodžiauja, tačiau visi galvoja, kad kaip nors reikia išlaukti iki galo, ir jų žvilgsnis šliaužioja altoriumi, kur kunigas kažką krapštos ir nežinia, ką daro, o šis gi, paėmęs pateną ir taurę su vynu, norėtų juos visus, visą ta būrelį žmonių pakylėti”.
Pasibaigus Žodžio liturgijai, kunigas eina prie altoriaus — prasideda AUKOS LITURGIJA, antroji šv. Mišių dalis, kurioje yra trys momentai: atnašavimas, perkeitimas ir susivienijimas.
Mišios Jėzuitų koplyčioje. Koncelebruoja kunigai: A. Paliokas, K. Trimakas ir J. Vaišnvs.
Rolando Bartašiūno nuotr.
Nuo seno žmogus, suvokdamas, kad jis yra kilęs iš Dievo ir priklauso nuo JO, ir norėdamas išreikšti pagarbą Jam, aukodavo kažką iš sau priklausančių daiktų: grūdų saują, vyno ar aliejaus šlakelį, varpų ar vaisių glėbelį, ėriuką ar ožiuką. Be abejo, tose praktikose mes rasime prietarų, bet užtiksime ir tiesos grūdą, būtent: žmogus suvokė Dievo didybę ir poreikį paklusti Dievo įstatymui. Aukos esmė — ne tų atnašų materialinė vertė, bet žmogaus vidinis nusistatymas išreikšti pagarbą visatos Viešpačiui, atsiduoti Dievui.
Pranašo Malakijo knygoje (1,11) yra žodžiai: “Nuo saulėtekio iki saulėlydžio mano vardas yra didis tarp tautų, ir kiekvienoje vietoje yra atnašaujama mano vardui smilkalas ir aukos, tyra atnaša, nes mano vardas yra didis tarp tautų”. Religijos esminis bruožas yra auka — žmogus išsižada dėl Dievo kažko, savęs. Pranašas kalba apie tyrąją auką, apie naująją auką: tokią auką atliko Jėzus Kristus. Šv. Paulius rašo: “Argi laiminimo taurė, kuria laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? (1 Kor 10,16). Čia turima mintyje tai, ką Kristus atliko savo kančios išvakarėse per paskutinę vakarienę ir savo mirtimi.
Aukų atnašavimas Dievui pagarbinti būdavo praktikuojamas ant vadinamo aukuro— tai akmuo stalo pavidalo arba iš akmenų sukrautas paaukštinimas. Romėnai šį daiktą vadindavo ara:jei jis būdavo didesnis, gražesnis, vadindavo altare.Šis žodis kilo iš alta ara— aukštasis aukuras. Krikščionys šį žodį paėmė iš romėnų. Krikščioniškas altorius turėjo stalo formą, primenąs Paskutinę vakarienę. Ilgainiui altoriai įgavo įvairias puošnias formas.
Žmogus, kuris statė aukurą arba altorių, matė už save kažką aukštesnio — Dievybę. Šis žmogus jautė, kad jam netinka sauvaliauti: jis turįs derintis su Dievybės valia, jai reikšti pagarbą aukodamas kai ką iš savo būties. Toks žmogus, kai sugeba Dievui kai ką aukoti, sugebės ir žmogui, visuomenei kai ką paaukoti — jo sieloje bus gyvas pareigos ir atsakomybės jausmas. Jo sieloje bus aukuras, altorius, šventovė. Šiandien pas mus daug šnekama apie darbo drausmę: darbo metu žmonės geria, algų mokėjimo dienomis reikia draugovininkų (Kauno tiesa, 83-12). Kokios šio liūdno reiškinio priežastys? Žmonių sielose nėra aukuro Dievui...
Altorių matome apdengtą balta lino drobe. Kunigas dar pasitiesia mažą staltiesėlę — korporalą,ant kurio paskui deda patenąir taurę. Ir pats kunigas būna apsirengęs baltu drabužiu — alba.Šie užtiesalai mums galėtų priminti drobules, kuriose buvo įvyniotas Kristaus kūnas. Savo baltumu gali priminti ir tyrumą: tik iš tyros širdies gali kilti didi auka, patinkanti Dievui. Bet linas pradžioje nebuvo toks baltas ir švelnus, buvo šiurkštus. Tyrumas reikalauja iš mūsų darbo, valios, pastangų. Tikrasis tyrumas yra ne gyvenimo pradžioje, bet pabaigoje — iškovotas tyrumas. Šv. Jono Apreiškime rašoma apie “milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų, kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais”. Vienas paklausė: “kas tie, apsivilkę baltais apsiaustais, ir iš kur jie atėję?” Buvo atsakyta: “Jie atėjo iš didžio sielvarto. Jie išplovė savo apsiaustus ir juos išbaltino Avinėlio kraujyje. Todėl jie stovi prieš Dievo sostą ir tarnauja Jam dieną ir naktį Jo šventovėje” (Apr 7,9...) Kunigas, kai rengiasi šv. Mišioms, vilkdamasis albą, meldžiasi: “Padaryk mane tyrą...”
Altoriuje yra relikvijų. Tai paprotys iš tų laikų, kai altoriai būdavo įrengiami ant kankinių karstų. Kurie praliedavo savo kraują už Kristų, tuos guldydavo po altoriumi, iš kurio jie sėmėsi stiprybės ir drąsos kankinystei. Ant Altoriaus — užmuštasis Avinėlis, po altoriumi — tie, kurie savo gyvybę atidavė už Avinėlį: meilė juos sujungė bendron mirtin, kad sujungtų bendrai garbei. Apreiškimo autorius rašo: “Aš pamačiau po aukuru sielas nužudytųjų dėl Dievo žodžio ir dėl liudijimo, kurį jie yra davę” (6,9). Kankiniai — mums pavyzdys ir užtarėjai. Prisiliesdami kankinių kaulų, turime užsidegti jų dvasia, kuri juos gaivino, — tokia mintis yra, kad altoriuose yra kankinių relikvijų ir bendrai yra gerbiami kankiniai bei šiaip šventieji.
Šv. Mišių aukoje vartojami indai — taurė ir patena.Pirmaisiais amžiais jie būdavo iš įvairios medžiagos: iš medžio, stiklo, marmuro, vario, kaulo, rago. Vėliau nustatyta, kad būtų iš tvirtos, brangesnės medžiagos, pagal galimybes paauksuojama, papuošiama. Taurė, kurion pilamas vynas, primena gėlės taurelę, kuri surenka rasą. Šv. Mišių taurė yra tarsi indas, surenkąs Kristaus kraują, ištekėjusį iš Jo perverto šono. Ar tai neprimena mums dar kai ką, anot šv. Augustino: “Aš galiu suvokti Dievą”. Priimti, suvokti Dievą tai yra giliausioji žmogaus Esmė. Taurė, kurioje yra Viešpaties kraujas, ir patena — lėkštelė, ant kurios dedamas Viešpaties kūnas, Bažnyčios simbolikoje primena Viešpaties kapą. Virš patenos laužoma šv. Ostija. Kaip kadaise kapas priėmė Viešpaties kūną, taip ir mes turėtume priimti Viešpatį į savo sielą, į savo gyvenimą: priimti Jo mintis, jo Švč. Kūną. Mes turėtume būti kaip taurė, kaip patena, nešantys Viešpatį, Jį savyje turintys.
Visada altorių matome papuoštą kryžiumi. Mums, tikintiesiems, kryžius yra gyvenimo medis: jis primena Kristaus gyvybės auką, kuri buvo skirta visos žmonijos laimei. Šv. Mišios — ta pati auka, sudabartinta mūsų laikų, tik nekruvinu būdu. Žvilgsnis į kryžių kalba apie Dievo meilę mums, kalba apie mūsų amžinąjį gyvenimą, apie nuodėmės blogybę, apie mūsų gyvenimo vertę ir prasmę, apie dvasinio kilnumo vertę ir mūsų kančios prasmę.
Kiek daug mums gali pasakyti altorius, jei tik suprantame, ką jis mums kalba! Ir kunigo veiksmai tada bus mums suprantami. Ir mūsų širdis gal prabils, kaip poeto Klodelio, kurs rašė:
“Mano Dieve, Tau aukoju savo didįjį troškimą: išsivaduoti iš praeinamybės ir netikrumo. Nes savo tikrąją ir vienintelę tėvynę rasiu tik meilėje, kai Tu atsiskleisi man veidas veidan, ir tiesoje, kad Tu esi mano Tėvas ir mano būties versmė”.