(Jaunimo grupėje premijuotas straipsnis)

VILMANTĖ POCIŪTĖ

     Laimingi, kurių nepeiktinas kelias,
     kurie pagal Dievo įsakymus eina.

(Ps 118,1)

     Ilgaamažė žmonijos patirtis rodo, kad žmogus negali būti laimingas, jeigu nėra tikras, kad elgiasi teisingai. Reikalingos kažkokios gairės, moralinės normos, kuriomis jis galėtų vadovautis, nebijodamas, kad suklys. Kad išvengtume abejonių, paklydimų, kad dorai ir teisingai gyventume, per didį pranašą Mozę prie Sinajaus kalno bemaž prieš pusketvirto tūkstančio metų Dievas pranešė mums dešimt savo didžiųjų įsakymų. Tai ne tik žmonijos Konstitucija, tai Sąžinės Įstatymas, kuriam nusižengęs beregint išgirsti negailestingą sąžinės balsą.

     Dešimt Dievo įsakymų — tarsi kelrodė žvaigždė, vedanti tiesiausiu gyvenimo keliu. Tai ne tik atskiro žmogau tikslas — tai visos Lietuvos kelias. “Mūsų tautos pagrindinė Konstitucija tebūnie Dešimt Dievo įsakymų. Atsikreipkime protu ir širdimi j amžinuosius žmonijos gyvenimo pagrindus. Koks gražus ir mielas bus tautų ir žmonijos gyvenimas, kai dauguma klausys DIEVO įsakymų ir išnyks smurtas, vagystės, neištikimybės, melai, žiaurumas” — sako Lietuvos kardinolas ir vyskupai. Kiekvienas iš šių įsakymų yra svarbus ir reikalingas. Dievo įsakymai tarsi patvirtina visuotinį supratimą, kad reikia gerbti Dievą, kad nevalia žudyti, kad negarbinga vogti ir sukčiauti.

Apleista pilis.    A. Kezio nuotr.

     “Gerbk tėvą ir motiną” — tai įsakymas, vedantis į šeimyninę laimę, gražius tėvų ir vaikų santykius, į nuoširdžią pagarbą vyresniesiems. “Tėvai mums yra didžiausi geradariai ir Dievo atstovai, todėl Dievo įsakymu esame įpareigoti juos mylėti, gerbti, jų klausyti...” (Katekizmas, 1992 m. 41 p.). Kas aš būčiau be tėvų? Niekas. Dabar aš turiu jaukius namus, jų meilę, šilumą. Žinau, kad kiekvieną akimirką galiu kreiptis į juos ir prašyti jų pagalbos. Kaip gera žinoti, kad sunkią minutę sulauksiu tėvų paramos, užuojautos. Mano vargai — jų vargai, mano skausmas — jų skausmas. Tėvai atiduotų viską, kad tik man nereikėtų kentėti. Tėvų meilė neišsemiama. Ji kaip tyras šaltinio vanduo — vos prisilietęs, visa atnaujina, atgaivina. Ji praskaidrina nuotaiką, numalšina širdgėlą, grąžina gyvenimo džiaugsmą. Tai lyg besiliejanti neišsenkančios laimės versmė. Aš laiminga, kad turiu tėvus. Gerus tėvus. Kaip jiems atsidėkoti už jų rūpesčius, vargus, ilgas nemigo naktis? Jie buvo su manim, kai buvau maža ir bejėgė. Jie guodė ir ramino mane, kai jaučiausi nuskriausta ir nelaiminga. Šventajame Rašte galima rasti atsakymą: “Mano vaike, rūpinkis savo tėvu, kai jis pasensta, ir neliūdink jo, kol jis gyvena (Sir 3,14). Tėvai — mano ramstis ir paguoda dabar, aš jiems tuo būsiu senatvėje. Ne tik senatvėje. Kiekvieną dieną privalau juos džiuginti. Už jų begalinę meilę, už rūpestį, už atlaidumą.

     Senajame Testamente galioja įstatymas: “Kas užgautų savo tėvą ar motiną, mirte tenumiršta. Kas piktžodžiautų savo tėvui ar motinai, mirte tenumiršta” (Iš 21, 15-17). Teisingi žodžiai. O juk Dievas vykdo tai, ką yra pasakęs. Galbūt todėl, įskaudinusi tėvus, jaučiu nepakeliamą sunkumą širdyje. Mane slegia sąžinės graužimas, kylančios abejonės. Sunku, kai žinai, kad įžeidei savo tėvus. Nejučiomis imi galvoti apie tai, ką jie jautė, matydami pykčio iškreiptą tavo veidą. Argi tokios buvo jų svajonės ir viltys? Argi tėvai nenusipelnė, kad jos būtų pateisintos? Žinoma, tėvų klausymo pareiga ne amžina. Ji baigiasi su ta diena, kai imi gyventi atskirai, savarankiškai. Tačiau pagarbos ir meilės pareiga niekuomet nesibaigia. Jėzus taip mylėjo savo motiną, kad net mirdamas ja rūpinosi.

     Daugeliui motina — tai meilės, pasiaukojimo, atsidavimo simbolis.

     Nuo seno Lietuvoje gyvuoja motinos kultas. Kiek gražių žodžių, eilėraščių, dainų skirta motinai...

     Kiek dailininkų su meile tapė ją, palinkusią prie minamo ratelio verpstės... Motina — tai šeimos širdis, geroji namų dvasia, židinio saugotoja. Ji — laimės, džiaugsmo, namų jaukumo šaltinis. Tikra motina niekad neišduos savo vaiko. Ji pasiryžusi viskam vardan jo laimės.

     Kaipgi galima jos nemylėti? Pats Dievas tai yra įsakęs: “Laikyk pagarboje savo motiną per visas savo gyvenimo dienas, nes turi atminti, kokius ir kiek pavojų ji kentėjo dėl tavęs” (Tob 4, 3-4). Jėzus Kristus, įrodydamas savo begalinę meilę mergelei Marijai, netgi pasiėmė ją su savimi į dangų.

     Prisimenu sielvarto iškankintą motinos veidą, kai ji, du mėnesius slaugiusi mano sergantį broliuką, iš Kauno klinikų parsivežė mažą karstelį. Mūsų namai prisipildė švelnaus liūdesio. Ilgai dar mamai verkti buvo lengviau negu juoktis. Tačiau ji viską ištvėrė. Juk jeigu mama negalėtų padėti savo vaikui, vadinasi, niekas pasauly nesugebėtų to padaryti.

     Kuo švelniau su manim elgiasi tėvai, tuo skaudžiau išgyvenu savo kaltę prieš juos. Tai sulaiko mane nuo blogų žodžių ir poelgių. Mane sulaiko tėvų meilė! Kaip gaila, kad ne visiems lemta ją patirti. Skaudu, tačiau yra tėvų, kuriems vaikai — tuščia vieta, kuriems nerūpi jų problemos, rūpesčiai, likimas. O juk įsakymas “Gerbk savo tėvą ir motiną” skirtas ne tik vaikams, bet ir jų gimdytojams. Šventa Tėvų pareiga savo vaikus mylėti, jais rūpintis, krikščioniškai auklėti. Daugelis tėvų nesusimąsto, kad, rodydami blogą pavyzdį, jie praranda vaikų meilę ir pasitikėjimą. Jie pasmerkia save vienišai senatvei. Argi taip sunku suprasti, kad jų vaikas taip pat asmenybė, kad tai atskiras pasaulis? Gerbti tėvus, kurie negerbia tavęs? Mylėti, rūpintis jais ir būti jų niekinamam? Argi tai įmanoma? Kaip baisu, kai tarp tėvų ir vaikų atsiranda praraja, kai lieka tik šalti ir oficialūs santykiai. Kad taip neatsitiktų, privalo būti abipusė pagarba. Tik tokioje šeimoje kiekvienas jausis esąs pilnavertis.

     “Didžiai mus mylėdamas, Dievas davė mums tėvus” (Katalikų katekizmas, 1960 m., 194 p.). Kaip dažnai neįvertiname to, ką turime. Tačiau nereikia laukti, kol prarasi. Jei turi gerus ir mylinčius tėvus, džiaukis tuo ir dėkok Dievui, nes iš jo tu gavai didelę dovaną.

Pop. Jono Pauliaus II šūkiu "Evangelizuoti Europą" remdamiesi, Vokietijos Olden-burgo srities "Caritas" ir Maltos pagalbos tarnybos 1993 m. gruodžio mėn. išsiuntė Lietuvai penkiasdešimtąją pagalbos vilkstinę. Nuo 1990 m. rudens Lietuva gavo 500 tonų medžiaginių gėrybių, kurių vertė daugiau kaip 4 milijonai Vokietijos markių.