Spausdinti

RITA REPŠIENĖ

    Lietuvių literatūros ir tautosakos institute š.m. balandžio 15 dieną įvyko V tautosakinė konferencija, skirta Šeimos metams. Joje buvo siekiama apibrėžti ir nustatyti šeimos problemas lietuvių dainuojamosios, pasakojamosios (pasakų ir sakmių) ir smulkiosios (patarlių ir priežodžių) tautosakos rėmuose. Konferencijai pirmininkavo sakytinės tautosakos skyriaus vedėja dr. Nijolė Laurinkienė.

    Pirmasis pranešimas apie šeimą lietuvių liaudies dainose buvo perskaitytas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktoriaus, habilituoto daktaro Leonardo Saukos. Jis ir buvo pavadintas “Šeimos dainos”. Šios dainos lietuvių liaudies dainyne yra išskirtos tematikos pagrindu ir jose dainuojama apie smagumą tėvų namuose, apie rūpesčius kuriant šeimą, apie gerą ar blogą vyrą, žmoną, apie sunkią marčios dalį, apie gentis, našlystę, vaikų mirtį, graudų našlaičių likimą. Buvo gilinamasi į lietuvių liaudies dainų, kuriose vyrauja tėvų namų, šeimos kūrimo, vyro ir žmonos santykių, problemas. Dainose tėvų namai yra idealizuojami, pasakiškai apdainuojami:

    Sidabro lapeliai,
    Aukseliai žiedeliai,
    Deimanto obuolėliai.

    Iš šeimos narių yra apdainuojami tik stiprūs ir suaugę, silpno ir paliegusio tradicinė daina nepastebi; tai sąlygojo bendrieji klasikinių dainų estetiko principai: suaugusių dainų dėmesio centras — tas žmogaus gyvenimo tarpsnis, kai jis žydi, klesti, pilnas jėgų. Kiekvieną asmenį apibūdina jo įprastinės darbo priemonės, įrankiai ir kitos realijos. Antai močiutę išaukština “šilkų kuodelis”, “aukso verpstelė”, “plonos drobelės”, tėvelį — “palši jauteliai”, brolį — “juodbėrėliai žirgeliai”.

    Baudžiavinėje ir pobaudžiavinėje Lietuvoje vedybų reikalus dažnai nuspręsdavo tėvai, todėl kildavo įvairūs susidūrimai — tėvai grasindavo už nepaklusnumą iš namų išvaryti, į vaiską užrašyti, bet negalėdavo palaužti sūnaus troškimo: “Ir vis tiek apsiženysiu”. Dainos pakurstydavo jaunuosius priešintis tėvų valiai, akino, sudarant šeimą, būti savarankiškiems, patiems spręsti savo vedybinius — šeimos kūrimo — rūpesčius.

    Lietuvių liaudies dainų žinovė dr. Vanda Misevičienė nagrinėjo didžiosios patriarchalinės šeimos atspindžius darbo dainose. Daugiausiai dainų, kuriose atsispindi socialinė nelygybė, yra rugiapjūtės vakaro repertuare. Marti pjovėja dažnai lygina savo buitį pas tėvelius ir vargą pas anytą. Dainose apdainuojamas marčių vargas, niekas šeimoje jų neatjaučia, tik gainioja vis prie naujo darbo. Pasakodama apie didžiąją patriarchalinę šeimą, ji rėmėsi neseniai išleistu Lietuvių liaudies dainyno VII tomo, skirto “Darbo dainoms”, medžiaga.

    Pranešimą apie našlaičius lietuvių liaudies dainose perskaitė Žemyna Trinkūnaitė.

    Apie šeimos problemas pasakose kalbėjo pasakojamosios tautosakos tyrinėtoja hab. dr. Bronislava Kerbelytė. Akcentuodama tradicines bendravimo formas, išreikštas pasakose, ji aptarė pasakose gana ryškią opoziciją savas-svetimas, nes pasakose ir gyvenime svetimieji tam tikromis aplinkybėmis tampa savaisiais, o savieji kartais susvetimėja. Kokiais būdais galima paversti svetimą savu?

    Svetimuosius — mitines būtybes, gyvūnus, atsitiktinai sutiktus žmones — pasakų herojai padaro savo pagalbininkais ir ištikimais sąjungininkais, kai su jais pasidalina maistu ar kartu pavalgo. Lietuvių pasakoje “Mirtis kūma” (tarptautiniame A. Arnės ir S. Tompsono pasakų kataloge — AT 332) žmogus pavalgo kartu su mirtimi ir gauna galimybę matyti ją, stovinčią prie ligonio lovos, žmogus tampa geru gydytoju. Archaiškame kitų tautų folklore užfiksuota tikėjimų, kai kartu valgę žmonės negali vienas kitam padaryti nieko pikto.

    Kilnus dalijimasis maistu virto svetingumo papročiu, bet neprarado ir svarbiausios pirmykštės funkcijos — padėti žmonėms suartėti.

    Pasakų herojai savo artimaisiais laiko gimines (motiną, brolius, seseris, tėvą), savo šeimos narius (žmoną, vyrą), namiškius (savo gyvulius, tarnus), bet to paties tikslo siekimas labiausiai suartina skirtingus ir iki tol visiškai svetimus žmones. Realiame gyvenime tai buvo ir yra bendras darbas.

    Trečia pasakose neretai sutinkama žmonių suartėjimo priemonė — tai patirties perdavimas. Pasakų senelis ar senelė yra gyvenimiškos patirties ir išminties įsikūnijimas. Jų patarimų paisymas — būtina herojaus sėkmės sąlyga. Išmintingi herojaus patarėjai susilaukia jo pagarbos ir visiško pasitikėjimo.

    Visos trys žmonių bendravimo ir suartėjimo formos — bendras valgymas, to paties tikslo siekimas bei bendras darbas ir patirties perdavimas — buvo nuolat kultivuojamos tradicinėse šeimose. Iš esmės pasikeitus žmonių gyvenimo sąlygoms, šeimoje prarandamas tradicinis modelis, vis sunkiau išsaugoti dvasinius šeimos narių saitus.

    Mitologijos atšvaituose tyrinėja lietuvių dievo Perkūno šeimą dr. Nijolė Laurinkienė. Duomenų apie lietuvių griaustinio dievo šeimą turime nedaug, bet pasitelkus kitų tautų mitologijos faktų, galima palaikyti mitologijos tyrinėtojų (V. Ivanovo, V. Toporovo, R. Sudnik. T, Civjan) keliamą prielaidą, kad Perkūno žmona galėjo būti laumė, chtoniška mitinė būtybė, paprastai ilgais plaukais, dirbanti moteriškus darbus ir skriaudžianti bei globojanti vaikus.

    Perkūną ir laumę sieja ta pati savaitės diena — ketvirtadienis. Teigiama, kad ketvirtadienį velnias, griaustinio dievo priešininkas, pavogė nuo jo žmoną. Tikėta, kad ketvirtadienio vakarą žmonių aplinkoje pasirodydavusios laumės; matyt, dėl šios priežasties ketvirtadienio vakarą būdavo pavojinga verpti, austi, tai yra dirbti būdingiausius laumių darbus.

    Laumes su Perkūnu sieja lietuvių mitologijos tyrinėtojas hab. dr. Norbertas Vėlius, įžvelgdamas analogijų tarp laumių ir Perkūno. Jis pastebi tiek Perkūno, tiek laumių sąsajas su kalnu ir kad kai kurie mitiniai objektai būdavo vadinami ir Perkūno, ir laumės vardu: belemnitai, laikomi Perkūno kulkomis, žemaičių dažniausiai įvardijami laumės papais, o laumžirgis kai kur Lietuvoje vadinamas Perkūno arkliu.

    Dr. Adelė Seselskytė nagrinėjo šeimos konfliktą lietuvių buitinėje pasakoje apie tai, kaip vyras dirbo moteriškus darbus. Šio tipo (AT 1408) pasakos Lietuvoje užrašyti 59 variantai, ji žinoma beveik visuose mūsų krašto regionuose, ypač populiari Rytų Lietuvoje, Žemaitijoje. Būdinga tai, kad šią pasaką seka ir vyrai, ir moterys.

    Pasaka prasideda vyro ir moters ginču, kurio darbas sunkesnis, kuris daugiau dirba, jie susitaria apsikeisti vienai dienai darbais. Žmona išvaroma arba išeina rugių ar šieno pjauti, o vyras lieka šeimininkauti. Herojus kūrena krosnį, verda pusryčius, muša sviestą, minko duoną, girdo veršius, šeria kiaules, melžia karves, prižiūri viščiukus, žąsis, saugo vaiką, skalbia baltinius. Norėdamas, kad jam bejudant ir bedirbant sviestas pats susimuštų, užsikabina muštuvę ant kaklo ar nugaros. Raiškiai vaizduoja, kaip vyras plauna vaiką, jį įsisodinęs į puodą, pastatytą ant ugnies. Nuplikytas vaikas klykia. Vyras, pamatęs grįžtančią žmoną, lipa ant aukšto, įkrenta į smalos statinę, lenda į kubilą su plunksnomis, nukrenta į trobą. Atbėgę kaimynai muša keistą būtybę, manydami, kad tai velnias. Kai primušė, žiūri — vyras.

    Visuose tekstuose parodoma, kad sutuoktinių bandymas pasikeisti darbais nepasiteisina, grąžinama sena šeimos darbų tvarka: “Nuo to laiko vyras daugiau nebesakė, kad pati namie nieko neveikia”.

    Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto daktarantė Rita Repšienė aptarė moters sampratą lietuvių etiologinėse sakmėse. Moters suvokimas žodinėje kultūroje pasireiškia daugialypiame mozaikiškame prasmės statinyje. Jis negali būti simptomatiškai nukreipiamas į feministinius lyg ir kovos už būvį ir vietos po saule dalykus, siekiant išaukštinti moterį ir pažeminti vyrą, ar tiesmukiškų sociologinių nuostatų pagalba pademonstruoti moters antrarūšiškumą. Dėl tekstologinių pozicijų gausumo ir margumo buvo bandoma apsiriboti vieno pasakojamosios tautosakos žanro — lietuvių etiologinių sakmių — tekstais.

    Įvairių interpretacijų kupini tekstai apie moters sukūrimą. Visiems žinomas moters sukūrimo iš vyro šonkaulio motyvas yra užfiksuotas ir lietuvių sąmonėje:

    “Kai sutveria Dievas Adomu. Ir ilgainiu pamatie, kad Adomu venom labai negera, ilgu po rojų givinti. Kad ir gražu. Nelinksmu. Tada išlaužė Adomo šonkauli vienu. Iš kairiojo šono ir sutvara Jievu.

    Dėlto vyrai turi prieš moterie viršenybe. Kad iš šonkaulio sutvarta”.

    Lietuvių tautosakos rankraštynas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute — LTR 2435 (4 ir 5).

    Senajame Testamente, Pradžios knygos pirmojoje dalyje, pateikiama ir kita versija, kad Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir savo panašumą, sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.

    Sklidinas švelnaus humoro ir ironijos yra lietuvių etiologinės sakmės tekstas apie moters sukūrimą iš gyvūno dalies: Dievas nori sutverti moterį. Jis išima vyro šonkaulį, pasideda jį ant žemės, o šuniukas pagriebia. Dievas vejasi šunį, nutraukia uodegą. Iš jos sutveria moterį.

    Garsus lietuvių paremiologas, patarlių ir priežodžių tyrinėtojas hab. dr. Kazys Grigas analizavo lietuvių liaudies patarlę “Negirk dienos be vakaro, marčios — be metų”, apibūdindamas ją kaip pikantišką, humoristinio atspalvio stereotipą, kuris sietinas su tarptautine tradicija ir atspindi lietuviškos šeimos (kaimo) papročius. Analizuojant patarlių struktūros komponentus garsyno, žodyno (leksikos), sintaksės ir prasmės (semantikos) lygmenyse, išskiriamas dviejų atskirų komponentų (A - dienos motyvas, B - žmogaus (moters) motyvas) funkcionavimas daugybėje kalbų, komponentams būdingas paralelinis jungimas. Pagrindinė antrojo komponento realija — marti — išimtinai lietuviškas pradas, tautinio savitumo žymė. Nuo Valakų reformos įsitvirtinusi tradicija parvesti žmoną į vyro šeimą su pasoga ir kraičiu, Jos ir anytos santykių būdingas bruožas — nesutarimai (anyta — velnio pramanyta, marti — gerklėj karti ir t.t.) Tai pastovaus socialinio reiškinio rezultatas atsispindėjęs patarlėje.

    Giedrė Bufienė skaitė pranešimą apie lietuvių patarlę “Obuolys nuo obels netoli krenta” ir tarptautinius jos atitikmenis. Lietuvių patarlių ir priežodžių kartotekoje, esančioje Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, yra pateikti net 234 variantai. Dažniausiai ši patarlė yra aiškinima kita patarle — Kokie tėvai, tokie ir vaikai, arba paaiškinimuose pridedama: taip sakoma tada, kaip vaikai daug kuo panašūs į tėvus, ar gerų tėvų vaikas gerai išauklėtas, gerai ir auga. Ši patarlė yra gerai žinoma latviams, baltarusiams, vokiečiams, lenkams, čekams, ukrainiečiams, kroatams, slovėnams, bulgarams, prancūzams, italams.

    Kitoje šeimos problematikos patarlėje “Kas tėvų neklauso, klausys šuns skūros barškančios” atpildo įvardijimo variacijas nagrinėjo Gražina Kadžytė. Dabar populiaresnė yra patarlė “Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą”. Barškančios šuns skūros klausymu išreiškiama kareivio dalia, kuomet tėvai nepaklusnų sūnų galėdavo nubausti, atiduoti į kariuomenę rekrūtu, kur jis galės nebe tėvų, o kareiviško būgno klausytis.

    Ką galėtų reikšti, kokias reikšmes turėtų patarlė “Verčiau po senio barzda negu po jauno botagu” aptarė Gediminas Radvilas. Lygindamas su kitų tautų (latvių, estų, suomių, karelų, lenkų) analogiškomis patarlėmis, jis pastebėjo, kad šia populiaria (užrašyta per 70 variantų) patarle siekiama paguosti jaunąją, tekančią tėvų valia už seno nemylimo vyro. Moters padėtis šeimoje ilgus šimtmečius buvo tikrai nepavydėtina, nes jaunikio pasirinkimą dažnai nuspręsdavo tėvai.

    Konferencijai pasibaigus, koncertavo Mokslų akademijos folklorinis ansamblis “Dijūta” (ansamblio vadovė — Aušra Žičkienė, instrumentinės grupės vadovė — Rūta Žarskienė. Nuskambėjo šeimos tematikos dainos ir pasakos.

    Netrukus turėtų pasirodyti Lietuvių liaudies dainyno VII tomas. “Šeimos dainos”, tomą parengė L. Sauka, melodijas — V. Juodpusis. “Šeimos dainų” tome skelbiama 143 dainų tipų medžiaga. Jiems atstovauja 510 poetinių tekstų ir 323 melodijos.