Spausdinti

 (Pauliaus VI enciklikos "ECCLESIAM SUAM" apžvalga)

Vyt. Bagdonavičius, MIC

     Į Pauliaus VI pirmutinę encikliką galima žiūrėti, kaip į bandymą įpilietinti Bažnyčioje pokalbį, kaip apaštalavimo ir apskritai Bažnyčios santykiavimo su pasauliu priemonę.

Kun. Antanas Šeškevičius, SJ, šią vasarą Klaipėdoje atšventė 60 metų sukaktį nuo savo įstojimo į Jėzaus Draugiją.

V. Šimkūno nuotr.

    Bažnyčios santykiavimas su pasauliu, atrodo, šiuo metu yra vienas iš pagrindinių popiežiaus rūpesčių. Kai jis mąsto apie šį santykį, pokalbis jam pasiperša, kaip natūrali santykiavimo su pasauliu lytis. Pokalbis yra priemonė peržengti tai ribai, kuri neretai atsiranda tarp Bažnyčios ir pasaulio. Ši riba atsiranda dėl to, kad Bažnyčia supranta savo kilnų pašaukimą, o pasaulis tai pergyvena, kaip neprieinamą aukštumą. Pokalbis turėtų pagelbėti išvengti tos diskriminacijos. Tai nereiškia, kad Bažnyčia išsižadėtų savo prigimties ir prisitaikintų prie pasaulio. Tačiau, antra vertus, Bažnyčios savo uždavinių supratimas neturi jos išjungti iš žmonijos, kurioje ji yra. Dėl to “Bažnyčiai reikia turėti pokalbius su ta žmonių visuomene, kurioje ji yra. Pagaliau kas gi kita yra mūsų apaštalinė pastanga, jei ne tam tikras pokalbis” — klausia popiežius. “Pirm negu patrauksime pasaulį tikėjimui ir net tam, kad galėtume jį patraukti, turime prie jo prieiti ir su juo kalbėtis”. Prie tų žmonių, su kuriais gyvename, turime eiti su pagarba, rimtimi ir meile. Eidami prie žmonių, pirmiausia rūpinkimės suprasti tuos, su kuriais kalbamės.

     Pokalbio prasmė yra labai gili. Jo teologinė prasmė kyla iš to Dievo pasikalbėjimo su žmonija, kurį vadiname Apreiškimu. Šio dieviškojo pokalbio iniciatyva kilo ne iš žmogaus, bet iš Dievo. Ir ne dėl žmonių nuopelnų Dievas pradėjo šį pokalbį. Dėl to ir mes savo pokalbio su pasauliu negalime apriboti. Antra vertus, pokalbis niekam negali būti varu primestas. Jis turi eiti iš meilės. Mūsų pokalbininkas turi turėti visišką laisvę iš pokalbio pasitraukti. Taigi pokalbis turi vykti laisvoje atmosferoje ir prisilaikant logiško mandagumo taisyklių.

     Išganymo pokalbis paprastai prasideda nuo mažos pradžios ir žengia pirmyn labai lėtais žingsniais. Dėl to yra svarbu, kad tos mažos, Dievo duotos pradžios mes nepraleistume pro šalį ir kad būtume kantrūs pokalbininko lėtiems žingsniams. Pokalbiui yra skirta kiekviena diena. Jį “reikia pradėti kiekvieną dieną vis iš naujo; jį turime pradėti greičiau mes, negu tie, kuriems pokalbis yra skiriamas”. Pokalbio pareiga mums yra labai didelė, nes negalime savęs atsieti nuo kitų žmonių išganymo. Pokalbio formos yra įvairios: vienokios su mažais, kitokios su suaugusiais.

     Tačiau Šv. Tėvas iškelia daug gero pokalbio savybių. Pirmiausia pokalbis turi būti aiškus. Reikia, kad klausytojas gerai suprastų, kas sakoma. Antra, pokalbis neturi kilti iš mūsų puikybės. Pokalbininkas neturi vartoti nesaikingų argumentų. Jis turi pakelti kito pokalbininko priešingumus ir būti tolerantu. “Pokalbis turi ugdyti tarpusavio draugiškumą”. Tokiu būdu pokalbyje turi susijungti tiesos meilė su artimo meile. Negana to, pokalbis turi atidengti, kad įvairiais keliais galima pasiekti tiesą. Dėl to gali atsitikti, kad pokalbyje “mes būsime priversti arba mūsų tyrinėjimus geriau patikrinti, arba savo išraiškos būdus patikslinti”.

     Tačiau čia Pauliui VI iškyla lemtingas klausimas, kaip Bažnyčiai prisiderinti prie laiko reikalavimų ir nepatekti į reliatyvizmo pavojų. Nepaisant šio klausimo pavojingumo, popiežius yra tikras, kad “žmonių grupei negalima išganymo suteikti išoriniu būdu”. Dėl to apaštalautojui ne kartą tenka prisitaikinti prie mažutėlių ir, užuot kalbėjus, kartais reikia pačiam pasiklausyti. Bet iš to kyla pavojus pokalbyje tiesą per daug ištęsti arba per daug sumažinti. Pokalbis neturi vesti į kokį idėjinį mišinį ar į krikščioniškų įstatymų pritaikymą nuodėmingiems pasaulio papročiams.

     Pokalbis negali atstoti pamokslo. Pamokslas pasilieka Bažnyčioje kaip pirminė apaštalavimo forma. Tik reikia saugotis, kad jis nepaskęstų retorinėse puošmenose. Ir pokalbio tikslas pagaliau yra pamokslą padaryti prieinamą tiems, kuriems iki šiol jis nebuvo prieinamas.

     Susitikdamas su įvairiais laikų naujumais, pokalbininkas turi pasakyti tiesos ieškantiems, kad tai, ko jie ieško, kaip tik Bažnyčia turi ir jiems siūlo. Tačiau, antra vertus, pokalbininkas turi drįsti prisipažinti prie savo paties klaidų ir savo visuomeninių silpnybių.

     Reikia mums įsisąmoninti į visos žmonijos realybę, kurios dalis mes esame, ir pergyventi ją ne kaip svetimą dalyką. “Nes mūsų prigimtis yra bendra su visos žmonijos prigimtimi”. Dėl to mes nesame laisvi nuo šio visuotinio bendradarbiavimo. Toliau popiežius, lyg turėdamas save mintyje, rašo: “Visur, kur tik žmonės stengiasi save ir pasaulį suvokti, galime su jais turėti santykius. Ir ten, kur būrys tautų yra susirinkęs nustatyti teises ir pareigas, mielai su jais, jei bus galima, sėsime, ir tai laikysime sau garbe”. Į šį solidarumą Bažnyčią skatina ne politiniai ar laikini išskaičiavimai. “Nes Bažnyčia nėra tas pat, kas civilizacija, tačiau ji yra jos ugdytoja”.

     Toliau popiežius prieina prie liūdno fakto, kad yra pasaulyje žmonių, kurie neigia Dievą. Į šį faktą jis žiūri, kaip į didžiausią mūsų laikų problemą. Šiai Dievo neigimo krypčiai popiežius visomis jėgomis priešinasi. Tai yra ypač bedieviškojo komunizmo padarinys. Čia nedaug galimybių lieka pokalbiui. “Dėl tos priežasties vietoj pokalbio čia yra tyla. Bažnyčia, kuri iš šios tylos yra gavusi savo vardą, tyli ...” Popiežius klausia, koks gali būti pokalbis tokiose aplinkybėse. Ir jis pats atsako, kad čia ne pokalbis, o tik tyruose šaukiančiojo balsas.

     Ta pačia proga popiežius svarsto priežastis, kurių dėka Dievas iš žmonių galvosenos yra pašalintas. Šalia žmogaus tuštybės, kuri įvairiais savo fantazijos išradimais bando atstoti Dievą, popiežius pastebi, kad šio liūdno fakto priežastis yra netobula kalba. Dėl to jis primena, kad “dieviškieji dalykai aukštesniu ir tyresniu būdu būtų pateikiami, negu kaip kartais pasitaiko pamoksluose ir pamaldose”.

     Apžvelgdamas pokalbio galimybes visame žmonijos plote, Paulius VI pereina prie visų didžiųjų pasaulio religijų. Kalbėdamas apie žydus, jis sako, kad “jie yra verti mūsų pagarbos ir meilės, nes tebeturi Senojo Testamento religiją, kurią ir mes laikome sava”. Kalbėdamas apie mahometonus, popiežius gėrisi jų monoteizmu ir tuo, kas jų kulte yra teisinga ir įrodoma”. Toliau jis pereina prie Azijos ir Afrikos religijų. Baigdamas apžvalgą, jis kalba apie krikščioniškąsias religijas. Šioje srityje pokalbis jau vyksta. Apie tai popiežius rašo: “Negalime negerbti tų dvasinių ir dorinių gėrių, kurie yra tose religijose, turinčiose krikščioniškus vardus”.

     Tačiau pats gyvasis pokalbis turi vykti tarp tų, kuriuos jungia katalikiško tikėjimo vienybė. Popiežius tai vadina “naminiu pasikalbėjimu”. Šis pokalbis, kuris jau dabar yra gyvesnis, negu bet kada pirmiau, turi apimti ne tik kunigus, vienuolius, bet ir pasauliečius katalikus.

     Čia yra pateiktas tik trečiosios dalies enciklikos turinys. Baigiant kyla klausimas, kokia bus šio naujo metodo reikšmė. Galima spėti, kad jeigu jis bus plačiai ir giliai pasisavintas Bažnyčios praktikoje, jis galės pasidaryti naujos epochos ženklu.

     Viduramžiais domininkonų dėka į Bažnyčią plačiai buvo įvestas pamokslas, kaip apaštalavimo priemonė. Jis tada išgelbėjo Bažnyčią iš kraštutinių sąjūdžių. Naujųjų amžių pradžioje, kai pamokslas jau nebeveikė, šv. Ignacas Loyola pateikė naują metodą. Tai buvo mąstymas ir rekolekcijos. Jos padėjo per daug visko žinančiam ir turinčiam žmogui susitelkti ir apsispręsti už tai, kas geriausia.

     Šiandien žmogus yra greičiau išvargęs nuo savo vienumos ir minčių konflikto. Dėl to susitelkimas palengvinimo jam neatneša. Ir ar tik ne pokalbis yra tas metodas, kuriam bus lemta rasti įėjimą į žmogaus širdį ir ją suderinti su Dievu?

     Tokia būtų pokalbio teologijos religinė reikšmė. Politiniu atžvilgiu Pauliaus VI pokalbio teologija yra ne mažiau žadanti. Vargiai ar kuri kita priemonė demokratijai yra taip reikalinga, kaip pokalbis. Čia reikia ir diskusijų, ir aiškinimusi, ir derybų, ir ginčų teismuose, ir polemikų laikraščiuose, ir tarptautinių susitarimų, vienu žodžiu — įvairiausių susižinojimo ir susiderinimo priemonių. Dėl to geras šio metodo funkcionavimas yra tiesiog demokratinės santvarkos laidas. Dėl to į Pauliaus VI išryškintą pokalbio prasmę tenka žiūrėti, kaip į naudingą pasitarnavimą pasaulio organizacijai.