Spausdinti

 (Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

AUŠRA KUKULSKIENĖ

     Anuomet, kai žydų tauta, išbėgusi iš Egipto vergijos, keliavo dykumos pakraščiais į Dievo pažadėtąją žemę, neišvengė nei pati nepalinkusi į stabmeldybę, kai aplinkui juos visos pagonių gentys tegarbino dievus, pasidirbdinę jų stabus. Tą patį ėmėsi daryti ir žydai, Mozei ilgai nenulipant nuo kalno su 10-čia jam duotų Dievo įsakymų. Mozė užtiko savo tautiečius Sinajaus papėdėje bešokančius apie savo pasidirbtus stabus.

Šv. Juozapo Darbininko busimos bažnyčios Klaipėdoje maketas.    V. Šimkūno, SJ, nuotr.

     O kaip su mūsų laikų žmogumi, tuo, kuris jau turi Jėzaus Kristaus jam atneštas tiesas ir jau patvirtintas paties įsikūnijusio Dievo gyvenimu tarp žmonių ir Jo mirtimi bei prisikėlimu? Ką jis tiki ir kuo tiki?

     Evangelijoje randame tokį žmogaus šauksmą Jėzui: “Aš tikiu, Viešpatie, bet padėk mano netikėjimui!” (plg. Mk 9, 24). Šis šauksmas šiandien aidi kiekvieno žmogaus lūpose, kuris tik atsigręžia į Dievą. Juk šiuolaikinė kultūra visai neužtikrina, kad Dievas egzistuotų. Kai mes ištariame žodį “Dievas” tai atrodo, jog mums niekas neatsiliepia šiuo vardu pašauktas. Atrodo, kad to Dievo nėra, kad niekur nepastebi Jį apsireiškiant, anot Sarto, “Nuo šiol yra tik žmonės”. Ir mes pasidirbame gausybę įvairiausių stabų — tai turtą, tai karjerą, tai garbę, tai pagaliau stabo vieton pastatome ir save su visomis savo ydomis ir instinktų patenkinimu. Tai visi mūsų dievai. O tikrojo Dievo mes nepastebime iš tų ženklų, iš kurių Jo esimą pažino mūsų protėviai, iš tų tūkstančių požymių, kurie apie Dievą byloja.

     Seniai jau praėjo tie laikai, kai apie Dievą bylojo erdvė, pilna žvaigždžių, kurios Autorių taip karštai sveikino pats Volteras: “...Dievas yra, be jokios abejonės yra! Ir aš kūrinys Jojo rankų esu ... Taip, Platone, tu tiesą sakai — mūsų siela nemirtinga! Per ją kalba Dievas, kuris joje slepiasi. Aš jaučiu, mano Dieve, kaip TU mane trauki, kaip mane Tu amžinybėn vedi!” (Voltaire, Filosofiniai laiškai, 18-tas laiškas, 1751 metai). O šiandien kosmonautai (rusų) gyrėsi Jo niekur nesutinką. Ir daugelio šiuolaikinių žmonių sąmonėje Dievo nėra, nes neliko erdvės, kur Jam būti. Ten, kur buvo įžiūrimas Dievas, šiandien įžiūrima tik gryna matematika.

     Su Dievo buvimo klausimu glaudžiai siejasi ir gyvenimo prasmės klausimas. Kam visa tai? Kokiu tikslu gimei? Kodėl kažkas gyvuoja, vietoj to, kad nieko nebūtų? Ir niekas į tokius klausimus įtikinamai neatsakys. Jeigu anuomet žydai savo klajonėse iš Egipto į Palestiną vis dėlto įžvelgė Tą, Kurį jie vadino Dievu, tai visai ne dėl to, kad jiems būtų trūkę vaizduotės. Ne. Jie išreiškė įsitikinimą, kad Dievas visur yra tenai, kur tik žmogus yra, nors žmogus nebūtinai turėtų Juo tikėti. Manyta, jog Dievas jautrus savo garbei, ir Jo garbei negailėta deginamųjų aukų.

     Nepamirškime, jog nemažai pranašų yra palydėję savo galvas, kai atkakliai šaukdavo, jog Dievo nėra tenai, kur Jo ieškota. Būtent, kad Jo nėra tautos karuose nei diplomatijos vingiuose. Ir pranašai skelbė, jog nėra Jo tenai, kur žmonės buvo įsitikinę, jog Jis yra ten — aukštai, už debesų, danguje, arba tose ceremonijose, kurios ruošiamos to Dievo garbei. Kai žmogus to nepastebi, tai ir Dievo jis neįžiūri, kad Dievo reikia ieškoti žmonėse.

     Taigi jau pranašai atkreipia mūsų dėmesį į tai, kaip reikia Dievo ieškoti ir kur galima Jį surasti. O juk būtų galima šį žodį “Dievas” pripildyti įvairiausiu turiniu, visokiausiomis prasmėmis. Būtų galima Juo suprasti visa tai, ko mums trūksta, būtų galima Jį vaizduoti galingu, kai mes tokie silpni, vaizduotis amžinu, kai mes mirtingi, teisingu, kai mes tokie neteisingi. Vaizduotis visur Esančiu, kai mes užimame tik tam tikrą menką erdvės lopinėlį, ir panašiai, ir panašiai...

     Mes linkę Dievui perkelti savo pačių įsivaizduotas ypatybes ir tam tikru būdu mes Dievą “ištraukiame” iš mūsų pačių. Ir, kai toks mūsų vaizduotės sukurtas Dievas egzistuoja, tarsi koks japonas ar kinietis, tai mums — šiuolaikiniams žmonėms — nei šilta, nei šalta... Dažnai Dievas suvokiamas tik tokiuose santykiuose, kai Jis pasveikinamas, kai Jam pagiedama ar paskaitoma gražios, Jį liaupsinančios maldos.

     Tačiau Dievas mums nesuvokiamas tokiuose santykiuose, kad būtų pakviečiamas pasidalinti savo valgiu ar būstu. Anoks mūsų vaizduotės sukurtas Dievas galbūt numalšina mūsų smalsumą ir leidžiasi, kad apie Jį parašytume storas disertacijas, kad apie Jį vingriai pakalbėtume. O mes Dievo neįžiūrime, kai Jis praeina pro mus nuskriaustame žmoguje, neturinčiame kur apsigyventi benamyje, stokojančiame geresnio maisto neturtėlyje, ar pasiilgtame motiniškos globos vaikų namų pamestinukyje... Mes tiesiog neįsivaizduojame, kur tas Dievas turėtų būti, nes ir pamokslai gan dažnai mums Jį pavaizduoja tokį “bekūnį” jog atrodo, kad Jis yra kažkur tenai mums nepasiekiamas.

     O krikščionybės programa yra tokia paprasta ir konkreti. Būtent liautis Dievo ieškoti kažkur “aukštybėse” o reikia Jį atskleisti esantį čia pat. Tik, aišku, su sąlyga, kad mums patiems būtų aiškus Jo Esimas. Iš Šventraščio žinome, kad mūsų egzistencijos prasmė gali būti pavadinta Dievu, su sąlyga, kad šis pavadinimas nebūtų anoniminis, o kad Jo vardas būtų įkūnytas žmoguje, kuris vadinosi Jėzus Kristus. Kai susirinkę apie Jėzų apaštalai vis dar nesuvokia, jog Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievas, tai Kristus jiems aiškiai kalba: “Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą” (Jn 14, 7). O kai Pilypas prašo parodyti Tėvą, Jėzus aiškiai jam taria: “Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą” (t.p. 14, 9). Ir toliau: “Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?!” (t.p. 14, 10). Ir Jėzus primygtinai dar jiems ištaria: “Aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse” (t.p. 14, 20).

     Taigi Šventraštis mus ir informuoja, kad Dievo valia yra būti mumyse ir ne kur kitur slėptis, o kaip tik čia. Jeigu taip, tai visai suprantama, kodėl Jis nesurandamas, o ieškoma įvairiausių Jo pakaitalų — kitų dievų ... Mes tikrojo Dievo ieškome toli, o tuo tarpu Jis čia pat! Jis mus tieste liečia. Bet kad Jį praregėtume, turime plačiai atsimerkdami apie save apsidairyti. Mums reikia įsižiūrėti į žmones. Kai aš sakau “tikiu Dievą, turiu Dievą” tai tas tikėjimas bus tuščias, jei savo vaizduotėje, savo mintyse Jį regiu tolimą ar galingą ir panašiai. Jeigu toks Dievas yra mano tikėjimo objektas, tai ir išnyra netikėjimas. Nes tai konstatavimas, jog Jo esimas yra grynai teorinis ir gryna abstrakcija. Ir nesulauks atgarsio mano šauksmas “padėk mano netikėjimui” nes argi atsišauks kas nors, ko ten, tame įsivaizduotame tolyje nėra!

     Kai aš tariu “tikiu vieną Dievą” ir atsigręžiu į žmogų, jame ieškodamas savo tikėjimo objekto, tai tokiu atveju galiu tikėtis pagalbos savo netikėjime. Dievas gali atsiliepti į mano skausmingą šauksmą tik iš tokių žmonių tarpo, kurie kenčia nevilties apimti, vargo prispausti, apleisti ar vieniši. Tai čia yra tikroji Dievo vieta. Ir Jo atsakymas bus man kvietimas eiti ten, kur Jis pats buvoja.

     Tai štai, ką kalba NT-tas, kuriame apie Dievą ne kitaip kalbama, kaip apie Tą, kurio vardas Jėzus Kristus, Jėzus iš Nazareto. Ir pats Jėzus, tas didysis Vargšas, kurio santykiai su kažkuo, ką Jis vadino Tėvu, tokie nuostabūs ir paslaptingi. Pagaliau ta Geroji Žinia, apie kurią Jėzus kalba savo pasiuntinybės pradžioje, nėra skirta vienam kuriam asmeniui, o skirta visai tautai, visam kolektyvui — bendruomenei. Čia yra ko susimąstyti, nes mes, save laikydami krikščionimis, visus Jėzaus žodžius mėgstame taikyti tik sau individualiai, rūpinamės tik savimi. Panašiai, kaip medžiaginiame gyvenime mes linkę rūpintis tik savimi, taip ir dvasiniame gyvenime tik apie save mąstome ir renkamės sau patogias, malonias pamaldumo pratybas, ir tuo mūsų santykis su Dievu apsiriboja. Toks individualizmas mums labai patogus. Jis mums leidžia būti visai neatidiems kitam. Ir sakytume, beveik be blogos valios... Tokia laikysena mus net pateisina visai nesikišti ten, kur vykdomos neteisybės, aplinkui klestinti netvarka papročiuose. Mes noriai vengiame ir išvengiame bet kokių įsipareigojimų net teisindamiesi ... religinės praktikos motyvais — maldų nespėsiu sukalbėti, jei kam tektų pagalbon ateiti, paslaugyti...

     Šitoks individualizmas, toks “tobulinimosi” modelis leidžia reguliariai ateiti į mišias, jas “išklausyti’, visai nesukant sau galvos, kad tuo tarpu reikėjo staiga padėti bėdoje atsidūrusiam kaimynui, nes galva užimta vien kaip nors paraidžiui įvykdyti įsakymą... O Jėzus visai kitaip elgėsi. Kai Jis kalba apie Dievo karaliją, tai Jis kalba ne apie ką kitą, o apie Meilės karaliją. Visa Jo veikla liudija ją kuriant. Jis ėjo, guodė, gydė, maitino — ir vis be užmokesčio, be suinteresuotumo. Jis savo keliuose ieškojo žmonių, Jis jų nevengdavo, su jais neprasilenkė, kaip mes prasilenkiame, kaip mes neieškome kur, kam galėtume gera padaryti. Neieškome!

     Kai pamokslininkas mums kalba, kad reikia rūpintis “save išganyti” tai mes taip ir įsivaizduojame, tarytum esi žvejys, sėdi sau ant kranto su meškere rankoje ir gaudai... gaudai pats sau vienas... taip ir nuopelnus sau renki... sau.

     Jau pats žodis “karalystė” “karalija” “viešpatija” sako, kad ne individualiai sau turiu rūpintis gerove, o ruošti ją su kitais drauge, su visais. Pats Jėzus žydų kaltinimu buvo religinis revoliucionierius, ir Dievo karalystės skelbimas yra iš tikrųjų tikroji revoliucija, bet anaiptol ne apolitinė. Tai tikroji esamų santvarkų, visuomeninių struktūrų transformacija. Užtenka tik įsiskaityti į šiuos Luko pateiktus sakinius: “Dievas išblaško pasipūtėlius, Jis gėrybėm apdovanoja alkstančius, o turtuolius tuščiomis paleidžia” (L, 51-54).

     Dievo planuose Jėzaus Kristaus įsikūnijimas buvo pakeisti pasaulio veidą, padaryti žmoniją teisinga, broliška, tarpusavio meile degančia.

     Žinoma, mes galime sakyti, jog tai utopija. Bet taip yra. Jėzaus Įsikūnijimo prasmė ir Jo veikla žemėje yra sukurti naują visuomenę, Dievo karaliją, Meilės viešpatiją. Jėzaus asmenyje Dievas apsireiškia kaip pati Meilė, kuri persunkia visus, į save panašius. Dievas nereikalavo, kad žmonės vieni patys realizuotų Jo planus. Jis pats ateina į žmones, su jais drauge šį planą realizuoti — dievišką karaliją sukurti — Jis čia!

     NT-te ne kartą sutinkami žodžiai “atsiverskite!” Jie reiškia ne ką kitą, kai “Pakeiskite savo laikyseną” — pradėkite kitaip gyventi, pradėkite kitaip mąstyti apie Dievo norus, apie Jėzaus pasiuntinybę. Savo gyvenseną pradėkite kitaip tvarkyti. Ir žodžiai “Dievo karalystė arti” reiškia ne ką kitą, o kad pats Jėzus Kristus Dievas įsijungė į žmogaus kasdienybę, ją perkeisdamas, ją sudievindamas. Šie Jėzaus žodžiai ne tušti, jie anuomet Palestinoje pažadino miegančias sąžines, pakurstė tą ugnį, kuri ruseno pelenais užžerta. Tai ir kvietimas veiklai. Juk ir tie palaiminimai pamoksle nuo kalno liečia kasdienio žmogaus gyvenimo ir saviraiškos sritį. Lukas priduria buvus net tokius Jėzaus žodžius: “Vargas jums turtingieji, jums sotieji, jūs kurie šaipotės iš kitų” (plg 6, 24-26), Ką reiškia tokie Jėzaus žodžiai? Jie reiškia, jog esi kaltas savo turimu gėriu, jeigu pavydžiai jį sau vienas pasilaikai, kai kitas stokoja, alksta, šąla... Kaltas esi kitą pajuokdamas, tuo pačiu save išaukštindamas. Tie, kurie sakosi tikį (turį) Dievą ir tariasi laiką Jo įsakymus, neturi teisės nei kitų teisti, nei būti pavydūs, godūs ar šykštūs, nei keršyti, nei pyktis, nei tik apie save suktis (“mylėk artimą kaip pats save...”). Tai reiškia nesididžiuoti savo padorumu. Tai reiškia, kad krikščionis negali tenkintis praktikavęs vieną kurią “dorybę”... NT-te nekalbama apie kokias nors “herojiškas” dorybes, kurias turėtume “ugdyti” kaip kokias gražias gėles šiltnamyje... Ne! Ne tam Jėzus kviečia savuosius. Jis kviečia ne “dorybes ugdyti” o eiti į konkretų gyvenimą, paverčiant jį Jo karalija, nes tik tuo tikslu Dievas nusileido į žmonių tarpą, tik tuo tikslu Jis gyveno, vargo, kentėjo ir mirė, savo Būtimi pašvęsdamas visus žmones, juos įjungdamas į dieviškąjį gyvenimą visam laikui, visai amžinybei su dangaus Tėvu.

     O jeigu šių Kristaus žodžių nepaisyti, tai kuo remdamasis krikščionis drįstų teigti, jog jis tikrai “neturi kitų dievų”! Juk nerasime žmogaus, kuris galėtų pats vienas, be kitų žmonių gyventi. Tai būtų nereali svajonė. Žmogus, gyvendamas su kitais, ir yra įpareigotas užsiangažuoti, kad ir kiti būtų laimingi. Mes, krikščionys, turime tam specialiai suburtą Kristaus bendruomenę — Bažnyčią. Jėzaus Dievas yra toji Esybė, kuri, siekdama atnaujinti žmoniją, tuo tikslu įsijungia į aprėžtą laiko tarpsnį, į tam tikrą visuomeninę situaciją, tam tikrą politinę ir religinę bendruomenę. Jėzaus santykis su žmonėmis įrodo, kad niekur nereikia Dievo ieškoti, nei sau naujų stabų prisigalvoti, o reikia Dievo ieškoti tarp žmonių, arba tiksliau — žmonėse: “Kiek kartų padarėte vienam iš mažiausių mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40).