SES. APOLONIJA ANDZEVIČIŪTĖ
Religinė sritis — tai žmogaus bendravimas su Kūrėju. Religija (lot. religare - surišti) yra žmogaus ryšys su Dievu, santykiavimas su tobuliausia Būtybe, kilniausia Asmenybe. Tai sąmoningas jungimasis su pačia tiesa, grožio ir laimės srove, pačiu gyvybės šaltiniu. Užtat nuoširdus bendravimas su Dievu gali patenkinti Jį mylintį, Juo pasitikintį žmogų. Bendraudamas su Dievu žmogus randa atsakymus į didžiuosius gyvenimo prasmės klausimus.
Norint būti religingu žmogumi, t.y. susirišusiu su Dievu, reikia, kad žmogus asmeniškai Dievą pažintų, patirtų ir visa širdimi pergyventų, pajustų Jo buvimą savyje ir savo aplinkoje. Dievo pajutimas turi apimti jo dvasią, protą, jausmus ir valią.
“Tikėjimas Jėzų Kristų ir Tą, kuris Jį siuntė, yra būtinas mūsų išganymui” (plg. Mk 16, 16. Jn 3, 36. 6, 40 ir kt.).
Kristus išaukštino ne tik žmogaus sielą, bet visą žmogaus gyvenimą šeimoje, visuomenėje, tautoje ir valstybėje ir tuo būdu įgalino sukrikščioninti ir patį žmogų, o per jį ir visos žmonijos gyvenimą. Jei atpirktasis žmogus nepasireikš gyvenime, taip, kaip Atpirkėjas jį mokė, jei nepasinaudos dvasią stiprinančiomis
Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios didysis altorius.
Prisikėlusio Kristaus ir šv. Kazimiero paveikslai — dail. Antano Chmieliausko.
priemonėmis, kurias Jis paliko Sakramentuose, ir nesivadovaus krikščionybės mokslu, jis ir toliau liks savo geismų, aplinkos ir piktųjų jėgų vergijoje.
Žmogus yra toks paslaptingas tvarinys, kad jį tegali visiškai patenkinti tik buvimas šalia savo Tvėrėjo. Tik su Dievu sujungę šį gyvenimą, vargus ir paniekinimus, rūpesčius ir nepasisekimus, mes surandame savo sielos ramybę ir pasitenkinimą, vildamiesi su Dievu būti ir amžinybėje.
Spartus technikos ir ekonomikos vystymasis greitai keičia visuomenės veidą. Žmonės vis mažiau suranda laiko tarpusavio bendravimui, susimąstymui. Rūpinasi patogiu gyvenimu čia, žemėje, o viskuo apsirūpinę jie puola į dvasinį letargą. Dievo rojus amžinybėje darosi nereikalingas, nes jis jau sukurtas žemėje. Taip atsiranda grėsmingas reiškinys — abejingumas dvasios gyvenimui arba religinis indiferentizmas. Jo šaknys glūdi moderniame gundyme būti dievu žemėje, bet be Dievo pagalbos, be Jo dorovės normų ir pamokymų. Taip žmonės užmiršta Dievą arba paprasčiausiai nekreipia į Jį dėmesio, arba tiesiog atmeta Jį ir pradeda garbinti įvairius šiandienos “stabus”.
Ką Evangelija gali pasakyti šiandieniniam žmogui, šiandieninei Lietuvai? Ar būtina evangelizuoti mūsų tautą? Kokia bus tautos ateitis? Pažvelkime iš arčiau į tautos dvasinį veidą, ir rasime atsakymą.
Daugiausia mes tikimės iš vaikų. Jaunimą jau laikome prarastąja karta. Bet kokius sunkumus išgyvena vaikai savo namuose? Dažniausiai niekas namuose nepalaiko vaikelių tikėjimo praktikos. Priešingai. Artimųjų pašaipos ir priešiška laikysena besimeldžiantį vaikelį kompromituoja. Jis pasimeta. Nebežino, ko dabar klausyti: ar tikybos mokytojos, kuri ragina melstis, eiti Sakramentų, ar tėvelių, kurie sekmadieniais išveža vaikus darbams į sodą?
Baigėsi pirmas trimestras. Susirinko į mokyklą tėveliai aptarti savo vaikų pirmojo trimestro rezultatų. Salėje pasigirdo priekaištinga tėvelių aimana: “Bet kaip čia, tikybos mokytoja, su tais sekmadieniais? Mes nepatenkinti, kad mūsų vaikai sekmadieniais veržiasi į bažnyčią šv. Mišioms. Ypač keblu pavasarį ir vasarą. Pats darbymetis sode, o jie prašosi išleidžiami į bažnyčią... Ką gi mes valgysime, jei mūsų vaikai sekmadieniais į bažnyčią vaikščios?”
Besibaigiant tikybos pamokai vyresnėse klasėse, neretai pasigirsta grupelės moksleivių prašymas:
“Ar mes jau galime eiti?”
“O kur jūs taip skubate?” — klausiu nustebusi.
“Mums čia įdomu. Mes pas jus ateisime visada. Bet čia niekas nešoka. Mes skubame į ‘Tikėjimo žodžio’ maldos namus šokti...” Tokia kasdieninė mūsų dienų religinė atmosfera mokykloje.
Iš anksčiau suminėtų pavyzdžių akivaizdu, kad jaunimas ir vidurinioji karta labai mažai tenusimano: apie religinę praktiką, šv. Mišias, sakramentus. Visai nesusipažinę su Evangelija. Mokytojai, tėveliai ir jų vaikai — visi vienodo dvasinio ūgio. Jie nebepajėgūs vieni kitiems pagelbėti, prie Dievo pavedėti.
Pažvelkime į plačiuosius visuomenės sluoksnius. Daugelis žmonių, kurie šiandien vadina save krikščionimis, tokie nėra. Tai krikščionys iš vardo. Jie nėra girdėję Evangelijos. Jie visiškai ignoruoja Katalikų Bažnyčios tiesas dėl to, kad niekas nėra jiems apie jas kalbėjęs. Jie retai arba niekada nelanko bažnyčios, nedalyvauja šv. Mišiose, savo tikėjimo nepraktikuoja ir formaliai nepriklauso jokiai religijai. Jie yra abejingi ir nejautrūs. Jie save vadina krikščionimis. Laiko save gerais ir teisingais žmonėmis. Tačiau širdimi ir protu jie artimesni netikintiems negu krikščionims. Jų gyvenimo stilius ir vertybės nesiskiria nuo netikinčiųjų. Jie nesijaučia esą nuodėmingi ir nėra turėję asmeninių santykių su Jėzumi. Jie krikštyti, tačiau yra visiškai indiferentiški, negyvena pagal krikštą.
Kita dalis tikinčiųjų yra vadinamieji “bažnyčios lankytojai”. Jie yra vos praktikuojantys. Sekmadienio pamaldas lanko gana pasyviai. Jie nesigilina ir pusiau girdi sekmadienį kunigo skaitomą Evangeliją. Jie Evangelija niekada nesidomėjo ir jos nepriėmė. Jie retkarčiais meldžiasi, paprastai tada, kai nebemato prošvaistės. Jų tikėjimas silpnas. Kas yra Jėzus ir išganymo dovana, mažai tesupranta. Krikščioniškos vertybės jiems nėra aiškios. Jie retai gailisi dėl nuodėmių ir retai atlieka išpažintį. Jie nieko neranda (o ir neieško) Jėzuje bei Jo Evangelijoje, kas keistų jų gyvenimą. Jie net nesuvokia savo varganos padėties.
Trečia grupė tikinčiųjų — pareigingi krikščionys. Jie turi stiprų troškimą tarnauti Dievui ir uoliai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Jie reguliariai dalyvauja šv. Mišiose, meldžiasi, eina išpažinties ir Komunijos. Tačiau tikrų dvasinio gyvenimo gyvybinių ženklų, kaip dalijimosi Evangelija su kitais, stokoja. Jie turi tikėjimą, bet visiško atsivertimo, atsigręžimo į Jėzų Kristų stokoja. Tarp pareigingųjų krikščionių netarpsta Evangelijos dvasia. Jie labiau linkę į pasidalijimą, negu į vienybę, į individualizmą, negu į broliškumą. Sakramentinė praktika nekeičia jų gyvenimo. Jų vertybių skalėje Jėzus ir Jo atneštoji Geroji Naujiena nepirmauja.
Taip atrodo šiandieninis mūsų tautos dvasinis veidas. Jeigu mes, katalikai, atidžiai neįsižiūrėsime į savo tautos veidą, pražiopsosime progą atnaujinti savo tautą Kristuje, ją evangelizuoti. Dabar yra galima ir būtina tai daryti. Mūsų laikai teikia geriausią progą įstatyti tautą į naują kelią. Ir kas tai padarys? Kas mūsų tautiečius vienys? Ar mūsų tauta priims ir žengs su Kristumi, ar be Jo?
Tai mūsų, mano uždavinys, man duotas paties Kristaus. Gelbėti tautą tenka man, kaip Jo mistinio Kūno nariui. Man reikia įsisąmoninti ir juste pajusti to uždavinio neatidėliotiną būtinumą.
“Eikite ir mokykite visas tautas!” (Mk. 16, 15). Kristus šiais žodžiais kreipiasi į kiekvieną mūsų. Tautos dvasinis suskilimas verste verčia tuojau pat statyti Lietuvos žmones į naują vienybės kelią Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Vienintelis sąjūdis, galįs sukurti tikrą dvasių ir širdžių vienybę, yra katalikybė.
Lietuva tapo misijų kraštu. Ją reikia evangelizuoti. Ką turiu daryti? Evangelizuoti galima tik tuomet, kai mūsų tikėjimas yra gyvas. Turiu nusikratyti vidutiniškumo dvasios. Turiu pabusti iš miego ir atverti savo sielą dvasios įkvėpimui. Jei aš parodysiu savo laikams gyvą, patrauklią, dinamišką jaunatviško džiaugsmo krikščionybę, tapsiu Kristaus įrankiu tautai atversti.
Bažnyčia evangelizuoja, stengdamasi atversti žmogų Dievo žodžio jėga. Tautų apaštalas šv. Paulius ragina:
“Privalu atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, žlugdančio apgaulingais geismais, atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje, apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume” (Ef. 4, 22-24).
Atsivertimas reikalauja atsižadėti, bet tai nėra žiaurus — “privalai!” Tai džiugi žinia nusidėjėliui. Jis kviečiamas į Tėvo namus. Jam suteikiamos priemonės išsigydyti iš nuodėmės ligos, parodomas kelias į išganymą.
Senasis Testamentas skatina nusidėjėlį grįžti prie Viešpaties, kad būtų išganytas ir pradėtų gyventi Dievo akivaizdoje. Naujasis Testamentas teigia, kad atsivertimas yra vienas iš pirmųjų reikalavimų. Atsivertimas yra sąlyga įėjimui į Dievo karalystę. Suvokus, kad atsiteisimas už nuodėmes privertė Dievo Sūnų taip žiauriai kentėti, kyla gailestis ir noras taisytis. Atsivertimas — tai: “Kelsiuos ir eisiu pas Tėvą”. Jis visuomet džiaugsmingai priima sugrįžtantį.
Kol žmogus neįtikės į Jėzų Kristų ir Jo nepriims kaip savo Išganytojo, išganymas tam žmogui liks bereikšmis. Reikia, kad kiekvienas žmogus asmeniškai susitiktų su Jėzumi. Evangelijos žodžiai paliečia žmogaus sielos gelmes tik veikiant Šventajai Dvasiai. Norint evangelizuoti kitus, pirmiausia leiskime šv. Dvasiai veikti mus pačius, kad Dievo žodis būtų mūsų gyvenimo dalis ir būtinybė.
“Aš pasirengęs Jeruzalėje dėlei Viešpaties Jėzaus ne tik būti supančiotas, bet ir numirti” (Apd. 21, 13).
Pauliaus žodžiai rėmėsi šventu jo asmeniu. Iš tiesų, žmonės nepasikeis nuo to, ką tu kalbi. Jie pasikeis tik nuo to, kas tu esi. Jei esi tik žmogus — nesutiksi mirti už nusidėjėlį. Tačiau norint kitam duoti dvasinę gyvybę, reikia pačiam už jį numirti. Kito kelio nėra.
Didingi laikai, dideli įvykiai reikalauja didžių sielų, galinčių suprasti didįjį mūsų laikų Dievo troškimą, sielų, visa širdimi ir visomis jėgomis besistengiančių supažinti kiekvieną sutiktąjį su didžiąja Kristaus Naujiena.
“Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas” (1 Kor 9, 22-23).
Kiekvienas katalikas šiandien turėtų save klausti: ar su manim susidūrę žmonės gali susižavėti krikščionybe? Ar aš esu gyvoji Evangelija, per kurią prabyla gyvasis Jėzus Kristus, kurio atvaizdą Jį išpažįstančiuose žmonėse išryškina Dievas, darydamas žmogų naują, dvasiškai atgimusį, pripildydamas jį Šventosios Dvasios?