Birutė Žemaitytė

     Šio numerio skyriuje “Knygos" trumpai paminėjome 1994 metais Alytuje išleistą gydytojos Birutės Žemaitytės knygą “Palydėsiu į tėvo namus”. Tai labai įdomus gydytojos rea-nimatologės dienoraštis. Šio žurnalo rugsėjo mėn. numeryje buvo iš šios knygos perspausdintas labai įdomus, jaudinantis gabaliukas, kurį pavadinome “Lietuvoje yra ir tokių gydytojų”. Šiame numeryje vėl spausdiname įdomią ištrauką apie autorės sesutės labai sunkią širdies operaciją.

Redakcija

Rytoj mano sesutei Irutei operuos širdį

     Vykstu pas savo seselę. Ji po manęs atėjo į šį pasaulį, tikiu, kad po manęs ir išeis iš šio pasaulio. Ji dar gyvens, tikrai gyvens! Širdis jaučia, kad taip bus.

    Lydėsiu ją, niekur nuo jos nepasitrauksiu, net operacinėje. Kai kam atrodo šiurpu, kad būsiu ir operacinėje. Taip, tikrai būsiu. Tai baisu, bet Marijai po kryžiumi kaip buvo? Kaip pakelti, matant pjūvius ne vien per odą, raumenis, krūtinkaulį, bet ir per pačią širdį? Juk tai savas kraujas... Žinau, kad tie, kurie atvers jos krūtinę ir širdį, nori jai gero, kad ši operacija būtina jos gyvybei pratęsti. Tas “reikia” man duos jėgų stovėti prie jos kryžiaus.

    Duok jėgų, gerasis Dieve, mano sesutei pasitikti ir nešti šį kryžių. Palaimink kardiochirurgų, anesteziologų, dirbtinės kraujotakos specialistų ir viso personalo darbą!

    Vilniuje mane pasitiko sesutės vyras. Koks sunkus ir skaudus jam šitas rytas! Palatoje ją radom jau prislopintą premedikacijai suleistais vaistais, bet visai sąmoningą. Trumpas atsisveikinimas, šypsnys, ir vežimėlis leidžiasi operacinėn. Lydžiu iki durų. Ateisiu truputį vėliau. Taip ji norėjo.

    Įėjau, kai sesutė buvo užmigdyta. Ant operacinio stalo guli tyra Viešpaties auka. Rankelės pakeltos prie galvos, į jų arterijas ir venas įstumti kateteriai, jais bus matuojamas arterinis ir veninis kraujospūdis per operaciją.

    Kokia būsena, stovint prie šio kūdikio aukos altoriaus? Širdyje graudu, akyse sužibo ašaros. Priėjau, paglosčiau jos miegantį veidelį, rankas ir tariau su manimi esančiam Viešpačiui: “Mielasis Tėve, štai Tavo deginamoji auka užmigo narkozės miegu visiškai atsidavusi Tavo valiai. Priimk jos auką, suvienyk su savąja kančia už daugelio išgelbėjimą. Konsekruok jos visišką atsidavimą Tavo Valiai. Pažvelk, ji visa tyra, permatoma, pašventinta realiu Tavo buvimu jos sieloje, visoje būtybėje”.

    Širdyje nuojauta, kad viskas bus gerai. Ji gyvens! Mano siela pasiryžusi kovai su gyvybės Autoriumi dėl savo sesutės grįžimo gyventi. Taip, tebūnie!

    Renkasi kardiochirurgai. Atėjo doc. Manelis, jaunasis R. Marcinkevičius. Anesteziologai rūpestingai dirba nuskausminimo, gyvybės saugojimo darbą triūsia dirbtinės kraujotakos inžinieriai, sesutės anestezistės, instrumentato-rė jau padavinėja įrankius.

    10.30 val. - pjūvis. Vieliniu pjūkleliu išilgai perpjaunamas krūtinkaulis, atveriama krūtinės ląsta. Pasirodo apnuoginta širdis, plaučiai, diafragma. Širdis be pertraukos dirba savo darbą. Matau hipertrofuotą, plakančią savo sesutės širdį. Ir graudu, ir gražu: graudu, nes ta vargšė širdelė tuojau bus perpjauta; gražu, nes ji taip rūpestingai dirba, tarsi nekreipdama dėmesio į kardiochirurgines intervencijas. Koks nuostabus kūrinys - žmogaus širdis!

    Prijungiami širdyje specialūs dirbtinės kraujotakos vamzdeliai: jais tekės kraujas, kai bus sustabdyta širdies veikla.

    Atėjo profesorius A. Marcinkevičius ir doc. G. Uždavinys. Jie įsijungs atsakingiausiu momentu, kai reikės neplakančioje širdyje siūti vožtuvą, atlikti triburio vožtuvo plastiką.

    Įjungiama dirbtinė kraujotaka. Širdies veikla sustabdoma 11.40 val. Vargšė žmogaus širdis! Ji jau neplaka. Už ją dirba sudėtingas dirbtinės kraujotakos aparatas. Sustabdoma ir plaučių ventiliacija. Kraujas oksigenizuojamas specialiuose filtruose. Kūnas atšaldytas iki +25 °C. Liečiu mielos sesutės veidą, rankas: jos šaltos šaltos.

    Keičiamas mitralinis vožtuvas dirbtiniu. Atsineštasis pasaulin dviburis vožtuvas surandėjo, susitraukė, pro jo angą nepralenda net 1 cm skersmens instrumentas. Todėl jis išpjaunamas ir jo vietoje įsiuvamas dirbtinis vožtuvas, kurį geri žmonės parūpino Amerikoje.

    12.30    val. elektriniu impulsu įjungiamas sudėtingas širdies veiklos mechanizmas. Širdis vėl plaka!

    Veikiančioje širdyje atliekama triburio vožtuvo plastika, praplečiama anga.

    Operacinėje rimtis. Kardiochirurgai kalba apie Turino drobulės nuostabumą. Aš stoviu prie sesutės galvos, glostau jos šaltą veidelį, rankas. Pavedu gerajam Dievui dabartį ir ateitį, prašau kardiochirurgų ir visų čia dirbančių rankoms ir protams palaimos.

    Stebiu jų veiksmus, gyvybinius rodmenis aparatūroje, glaudžiuosi prie Viešpaties ir dėkoju už skausmą ir džiaugsmą, už Jo buvimą operacinėje, už mokslą ir žinias, kurias įgijo šie kardiochirurgai ir anesteziologai ir tie, kurie buvo prieš juos ir ištobulino kardiochirurgijos ir anesteziologijos mokslą: dėkoju už vargą ir darbą, už ramybę ir taurumą jų veiduose; už gyvenimą ir mirtį; už kiekvieną širdies susitraukimą, už kiekvieną gyvybės virpesį.

    Kelis kartus pajuntu savo akyse ašaras, bet jas greit paslepiu. Juk esu karys gyvybės sargyboje, man nevalia taip elgtis, neturiu teisės trukdyti kardiochirurgams, anesteziologams!

    Operacija baigiama. Širdis užsiūta. Pamažu atjungiama dirbtinė kraujotaka, vis daugiau it daugiau leidžiama dirbti atnaujintai širdžiai. Sėkmės tau, mažyte žmogaus širdie! Sėkmingai dirbk savo darbą, kol Viešpats palieps tau sustoti.

    14.30    val. baigtas užsiūti operacinis pjūvis. Toliau sekama ir gydoma reanimacijos skyriuje. Kaip miela! Man leidžiama prie jos būti. Kurį laiką mudvi čia gyvensim...

    Kovo 6 d.

    7 val. ryto atjungiama dirbtinė plaučių ventiliacija. Sesutė kvėpuoja pati. Pabučiavau ją sulaukusią naujo ryto su atnaujinta širdimi. Ačiū Dievui ir visiems visiems geriesiems žmonėms! Sesutė pasveiko.