Spausdinti

(Suaugusiųjų grupėje premijuotas straipsnis)

Janina Lukoševičienė

      Mano tauta serga. Serga sunkiai, kol kas nematydama palengvėjimo, kol kas neturėdama vilties pasveikti. Daugelis, kovodamas už būvį, įtūžta, pasimeta, kartais praranda sąžinę, net savigarbą. Šiandien Lietuva laisva, bet ne visi tuo džiaugiasi, nes dažnas iškovotą nepriklausomybę matuoja pinigais, santaupomis, anot V. Kudirkos, “gardaus valgio šaukštu”. Bet ryt poryt ar pagerės? Ar yra vilties surasti kelią į Lietuvos dvasinį prisikėlimą?

     Dabar visų akys nukrypsta į mūsų valdžios vyrus, kurie prieš rinkimus tiek gero žadėjo, o laimėję daugiau rūpinasi savimi ir draugais, kaskart pasididindami atlyginimus, nuolat viešėdami užsienio šalyse, įgydami prašmatnesnius automobilius, pusvelčiui privatizuodami visų sukauptą turtą; net tą dieną, kai piketavo aukštųjų mokyklų studentai ir dėstytojai, — prezidentui drėbtelėjo vos ne triskart didesnį atlyginimą už buvusį — tai lyg paniekinimas mokslo trokštančio jaunimo ir profesorių. Štai kaimo seneliai skundžiasi, kad atėjo patys liūdniausi laikai, nes kankina ne tik mažos pensijos, bet ir tai, kad jaučiasi dvasiškai suvaržyti: iki artimiausios bažnyčios pėsčias nenueisi, o autobusai tąja kryptimi nebekursuoja, arba toks brangus bilietas, kad nebėra centų nuvažiuoti ir grįžti. Belieka tik pažiūrėti į tuos ponus, kurie taip gražiai kalbėjo, ir melsti vieną Dievą, kad sugrąžintų teisingumą ir dorą.

     Buvo vilties, kad referendumas atkurs teisingumą — padės išbristi iš baisios apatijos, bet, deja nepasisekė. Pagaliau dešinieji pateikė Seimui svarstyti nutarimo “Dėl santaupų kompensavimo rezistentams, politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims” projektą, tačiau Seimas rimtai net nepradėjo svarstyti. Anot Seimo nario L. Milčiaus, “Seime teisingumo nebuvo, Seimui seniai nereikia teisingumo, nereikia tremtinių, pensininkų, mokytojų, gydytojų, studentų, žemdirbių. Tokia dabartinės Seimo daugumos prigimtis”.

     Taigi labai aišku — mūsų valdžia didžiąją tautos dalį taip nuskurdino, taip dvasiškai prislėgė, jog nebematome išeities. Vadinasi, kuo greičiau reikia pakeisti valdžią. Taip, ją reikia keisti! Bet, Dievuliau! Juk ta valdžia nėra okupanto atnešta ir primesta — ją patys išsirinkom. Daugelis džiaugėsi gražiais planais, nesuprasdami, kad meluojama, nepamatuotai žadama, neįtardami, kad vėl bus apgauti... Juk kalbėjo lietuviškai, minėjo Laisvę, Nepriklausomybę, Tėvynę. Žadėtojai — buvę komunistai, bet, atrodo, tokie nuoširdūs ir pasikeitę. Bet, deja...

     Todėl, mano nuomone, pradėkime ne nuo valdžios vyrų, o kiekvienas nuo savęs — suraskime savo tobulėjimo kelią, kad mes patys pasikeistume, kad nešauktume Kristų prikalti prie kryžiaus, ir nereikalautume išvaduoti Barabą, kuris mums artimesnis, nes prieš rinkimus dažnai girdėdavome tokias kalbas: aš esu nuodėmingas, todėl balsuosiu už tokį pat nuodėmingą... Pakilkime iš tos beviltiškos kasdienybės, kad norėtume matyti šviesesnius žmones, nes nieko nėra baisiau, kaip gyventi nuodėmėje ir net ją pateisinti.

     Mane visą laiką žavėjo Vydūno asmenybė, jo filosofija, kuri kartais sunkiai suprantama. Stengiausi atrasti nepažįstamą Vydūną. Prisimenu tą darganotą rudens dieną, kai važiavome atsisveikinti su Vydūnu ant Rambyno kalno, tebematau, kaip Lietuvos kariai neša karstą į Bitėnų kapinaites, girdžiu prasmingus V. Landsbergio žodžius, pasakytus prie kapo duobės. Vasaromis skaitydavau straipsnius — rengiausi būsimoms pamokoms, vis bijodama, kad šešiolikmečiai gali nesuprasti Vydūno kūrybos esmės. Ir štai šį rudenį blykstelėjo šviesi mintis — aš privalau paaiškinti ir pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais žmogaus tobulėjimo kelią, nes vydūniškos mintys kaip niekad dabar reikšmingos.

     Pirmiausia pradėkime taurinti dvasią — susikurkime sielos šventovę, anot Vydūno, “šventyklą ne vien sau, bet visai tautai”. Tegu mumyse įsižiebia kilnūs tikslai. Nuslopinkime pyktį, pagiežą, pavydą, nes jie drumsčia ramybę, jie ardo dvasios ir kūno harmoniją. Dabar kasdien per radiją, televiziją girdime ir matome šiurpias žmogžudystes, abejotino padorumo filmus, net prostitučių reklamas — visa tai užteršia mūsų sąmonę, pripurvina žmogaus dvasinį pasaulį, užslopina kilnias jėgas. Nežinia, kodėl kasdien skaitome smulkias nužudymo aplinkybes, skaičiuojame lavonus, aptarinėjame plėšikų elgesį — juk tai sukelia tamsias mintis, demonstruoja beprasmį gyvenimą. Atmeskime visą tą gyvenimo šiukšlyną! Atsirinkime geras knygas, šviesius paveikslus, dvasingą muziką, nes kuriančioji galia suteikia ypatingą energiją, kuri turtina mūsų sielą, tikras menas gimsta iš didelio žmogiškumo, todėl jis skelbia dvasinę stiprybę.

     Dabartinis mūsų gyvenimas pilnas apgaulės ir melo. Iš kur tai? Ar gali vaikas nemeluoti, kai dažnai tėvas nesako tiesos? Ar gali žmogus pasitikėti valdžia, kai kasdien nepateikiama tikra informacija? Juk nuolat tvirtinama, kad šalyje padėtis stabilizavosi, kad atlyginimai, pensijos padidėjo, bet nutylima, kiek kartų viskas pabrango. Palengva mes prie to melo priprantame ir net nebepykstame. Ar gali amoralioje visuomenėje tas gležnas mokyklinis daigelis būti apsaugotas nuo baisios apgaulės... Mes, suaugę ir protingi žmonės, privalome aiškiai pasakyti: “Tu meluoji”, pasakyti ne tik kaimynui, bet ir ministrui, net prezidentui. Ne vien Vydūnas, bet ir mes suprantame, kad melas žudo žmogų, melas ardo žmogaus asmenybę, meluodamas žmogus praranda sąžinę. Be sąžinės neįmanomas dvasinis pakilimas. Melagis yra pasmerktas, nes tiesa vis tiek išaiškės. Tos mintys labai paprastos — visiems suprantamos, todėl ir būtinos vykdyti.

     Apglėbkime vienas kitą gerumu, neužmirškime, kad šalia mūsų daug kenčiančių ir skurstančių, atsigręžkime į Dievą. Šv. Kalėdų rytą išgirdau per radiją pokalbį su liaudies meistru Ipolitu Užkurniu, ir jo pasakytos mintys neišdyla iš atminties. Visi jo papasakoti gyvenimo epizodai dvelkia dideliu humanizmu, begaline šiluma žmogui. Jis dažnai eina į bažnyčią, bet nemoka melstis, nes siela prisipildo nenusakomo jausmo, galvoje gimsta kilnios idėjos. Meistras nuo vaikystės svajojo pasistatyti savo bažnyčią, kurioje skambėtų varpai ir žmonės juos girdėtų. Jis aiškiausiai atsimena tą dieną, kai karštai meldėsi ir prašė Dievą, kad nenušautų kito žmogaus, kad neatimtų gyvybės kitam nelaimingajam, priverstam žudyti, — Dievas jį išklausė, nes jam neprireikė nukreipti ginklo į žmogų. Katedra Ip. Užkurniui — ne šiaip sau bažnyčia, bet kažkas nežemiško, o ir pati aplinka giliai jaudinanti. Kartą jis eina per aikštę ir mato — prie Vilniaus miesto įkūrimą pažyminčio akmens sėdi žilas žmogus, nusiėmęs kepurę, veidas spinduliuojantis gerumu. Iš nuostabos jis pagalvojo, kad pats Dievas, besirūpindamas kitais, pavargęs atsisėdo šventoje vietoje pailsėti. Nebežinodamas, kaip pasielgti, nubėgo į parduotuvę, nupirko jam duonos ir apkabinęs pabučiavo.

     Taip eina visiems žinomas tautodailininkas per gyvenimą, palikdamas ne tik savo talento, bet ir dosnios širdies pėdsakus. Ne visi mes menininkai, bet visi galime tą gyvenimą lengvinti: vienas kuria muziką, paveikslus, kitas augina rugius, trečias —gyvulėlius, ketvirtas saugo mišką, šeima glaudžia vaikus — visi darome tai, ką sugebame, ką galime, ką privalome padaryti. Svarbiausia —dirbti, neaimanuoti — nebėra laiko laukti, reikia pačiam veikti ir skatinti kitą — visi privalome dvasiškai pakilti! Visi!

     Didžiausią naštą turi pasiimti mokytojai. Juk pirmiausia turi pakilti jaunimas. Šiomis, dvasinio nuosmukio dienomis, visų akys nukreiptos į mokyklą, vienintelę tvirtovę, kuri gali apginti jaunąjį žmogų nuo grėsmingos tikrovės. Žinoma, šeimos vaidmuo nepaprastai svarbus. Bet kaip dažnai vaikas nejaučia suprantančios motinos rankos paspaudimo, atlaidaus žvilgsnio, padrąsinančių tėvo žodžių— kaip gera prisiglausti prie tvirto žmogaus ir patikėti. Pasimetęs ir dvasiškai atstumtas paauglys girdi kalbas apie pinigus, apie rūpesčius, apie tai, kad jis tėvams nedėkingas... tada neišklausytas žmogus, užsidaręs ir nuolat kenčiantis, pagaliau prabyla, kad jau nuo gyvenimo pavargęs, kad pats savęs nebekenčiąs, kad vienintelė atgaiva — tai pamokos. Ir tada tas neužsigrūdinęs daigelis turi atrasti taurią mokytojo širdį.

     Mokykla mūsų dienomis tapo apkalbų centru: vieni aiškina, kad joje dirba daug šviesuolių, kuriuos, deja, supa iš kiemų, namų susirinkę bedvasiai vaikai, kiti tvirtina, kad dvasingus mokinius pasitinka besieliai mokytojai. Aišku, pasakyta daug tiesos. Mokslas ir mokytojai dabar jau ne autoritetas, nes į priekį išsiveržė nešvarus biznis, komercija — trumpalaikis viliojantis pelnas, teikiantis svaiginantį pasitenkinimą. Mokykla tuštėja: vieni, supratę, kad nieko negalės duoti mokiniams, išeina ieškoti kito darbo, dažnai pelningesnio, antri išeina dėl to, kad negali išlaikyti šeimos, tačiau pasilieka daug gerų mokytojų, kurie dirba, turėdami kilnius tikslus, didelį pedagoginį pašaukimą ir jautrią sielą. Bet vieni mokytojai nedaug ką gali, nes vyriausybė jų darbo nevertina, dažnai spauda sąmoningai pila pamazgas ant visų mokytojų galvų, kad jie nepareikalautų didesnio atlyginimo.

     Mano giliu įsitikinimu, nepalikime vienos mokyklos su savo rūpesčiais. Kiek aplinkui dvasingų žmonių, savo paprastumu ryškių asmenybių ! Atsigręžkime vieni į kitus.

     Aš prisimenu pavasarį mūsų mokykloje Knygnešių dienai organizuotą ilgamečio pramonės darbuotojo Jono Endriukaičio susirinktų ir pateiktų knygų parodą. Visą dieną atskiromis klasėmis lankėsi mokiniai, vieni žiūrinėjo, kiti vartė, o treti ėmė knygelę ir įniko skaityti. Vakarop parodą lankė suaugusieji, kurie ne akimis, o širdimi ir protu suvokė tų knygų reikšmę. Mokinius ir suaugusiuosius jaudino ne tik spaudos draudimo ir Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu knygų gausybė, įvairumas, bet ir pats knygius, kuris su didžiule meile pasitikdavo lankytojus, nuoširdžiai atversdavo jaudinančius puslapius ir net pasiūlydavo parsinešti namo. Po parodos ilgai netilo kalbos: visi prisiminė tą žmogų, kuris didžiąją gyvenimo dalį skyrė knygos globai, tiek laiko sugaišo mūsų mokykloje, nieko nesigailėdamas —- tik skaityk, atsimink, neškis, paskui grąžinsi.

     Tai gražiausias pavyzdys ir mokytojams, ir mokiniams, tai ne žodžiai — tai sielos grožis, tai širdies šiluma vaikui ir jo auklėtojui.

     Negalima pamiršti susitikimo su atvykusiu iš Kanados kunigu Kazimieru Ambrasu. Anot mūsų dailininkės L. Šarkinienės, jo galima klausytis ir klausytis — ištirpsta rūpesčiai, sunkios problemos, o apima gerumas, atlaidumas ir noras kitaip žvelgti į pasaulį. Tai nebuvo atsitiktinis apsilankymas, po kurio atsisveikinama ir skubama į tolimą šalį. Mokytojos Vitalijos pakviestas atvyko pas pradinukus, pasakojo apie šventąją žemę, apdovanojo paveiksliukais, įrašydamas kiekvienam palinkėjimus. Netrukus Šv. Kazimiero bažnyčioje aukojo šv. mišias už mokinius ir jų tėvus, kunigui patarnavo patys mokiniai. Nusivedė vaikus į Aušros Vartus, kartu giedojo mokamas giesmeles. Atsisveikino kaip tikras tėvas, prašydamas už jį pasimelsti — vaikai labai jaudinosi.

     Šventų Velykų proga mokinukai ruošė savo pasveikinimus, o netrukus mokyklą pasiekė jo atsakymas: kiekvienam atskiras laiškas, o tame laiškelyje nuostabiausi žodžiai, patarimai, susižavėjimai. Kaip švytėjo Viktorija, skaitydama, jog kunigas džiaugiasi jos geru mokymusi, kad jai patinkanti žalia spalva, simbolis vilties, kurios dabar taip reikia Lietuvai; o kaip džiaugiamasi Šarūno tarp margučių nupieštu kiškiu, kuris tupi ant stalo ir kasdien mintimis grąžina į Tėvynę, o kitam berniukui savitas laiškelis: pasimelsk už tėvelį, skaityk tik labai geras knygas, prastų ir vidutinių neimk. Ir taip visiems giliai į širdį...

     Vaikai skaitė, stebėjosi, negalėdami patikėti, kad atskiras laiškas — jam, tik jam... Laimingi bėgo namo, rodė saviškiams, Mantas vežėsi į kaimą seneliams, o šie skaitė net kaimynams —klasę, šeimą apglėbė gerumas, sielos bendrumas. Anot Agnės mamos, gal dukra nesuvokė, kokia asmenybė parašė jai laišką, bet jai, motinai, tąkart atrodė, kad rytmetinė žvaigždutė nusileido ant jų namų palangės ir švyti — taip gera širdyje, kad tą mažytę būtybę pastebėjo ir prisiminė didelis žmogus.

     Matyt, visus jaudino tie paprasti vaiką suprantantys žodžiai, jei prieš atostogas vėl mokiniai siunčia savo mintis: “Palaimink mane, Kazimierai, kad man šita vasara būtų laimingiausia” (Mindaugas). O Vaida dėkoja už atsiųstas knygeles ir rašo, kad kiekvieną, rytą meldžiasi už jį, prašo perduoti popiežiui jos ir tėvelių linkėjimus. Kęstutis prisipažįsta, kad gautas laiškas sujaudino visus namiškius, kad vakarais kalba šv. Mergelės Marijos litaniją, prašydami ne tik sau, bet ir kunigui stiprybės. Rokas rašo, kad su tėveliais laišką skaitęs kelis kartus, nes ten daug gerų pamokymų. Tokiomis nuoširdžiomis skaidriomis mintimis mokinukai pabaigė mokslo metus, galvodami apie gerąjį žmogų — tikrąjį dvasios vadovą. O rudenį kunigas Kazimieras jau siunčia laiškus ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams: “Ar atmeni, Mantai, kai buvome Vilniuje Aušros Vartuose, kur meldėsi Šv. Tėvas? Čia irgi Aušros Vartų gailestingumo motina Čikagoje, dažnai kreipkis malda, kad augtum sveikas, sumanus, drąsus ir ryžtingas vyras...” Laiške įdėtas atskiras leidinėlis Manto tėveliams ir seneliams.

     Štai kaip glaudžiasi šeima, globojama taurios asmenybės.

     Nepamirštu ir kito pavyzdžio. Jaunieji literatai visus metus rinko tremtinių atsiminimus ir dainas. Adikę darbą, mokiniai jautėsi patenkinti, nes padarė tai, ką būtinai privalėjo padaryti. Tačiau kokia maloni staigmena — Tėvynės Sąjungos valdyba ir Politinių kalinių sąjungos pirmininkas už kilnų ir reikšmingą darbą trylikai moksleivių atsiuntė padėkos raštus, kuriuose sakoma, jog “priespaudos metų kovos, genocido, tremtinių istorija ir tautosaka yra tautos dvasios vertybės, kurios taps dvasine atrama ateities kartoms”. Tas padėkos ženklas kuklutis, bet prasmingas ne tik mokiniams, bet ir išlikusiems tremtiniams. Šilčiau, jaukiau visiems: ir mokiniams, ir tremtiniams, ir mokytojams, ir tam neabejingajam. Atrodo, kad kažkokia nematoma gera ranka laimina kasdieninį mokyklos darbą.

     Šį rudenį, minėdami Lietuvos kariuomenės dieną, šešiolikmečiai svečiavosi pas Lietuvos savanorius (SKAT). Mūsų nuostabai, pasitiko pats vadas A. Pocius, pavaduotojas L. Bakaitis, Vilniaus rinktinės vadas, vyr. leitenantas G. Zenkevičius, majoras G. Juriukonis, kapitonas A. Burokas, kurie pasakojo apie savanorių istoriją, žiūrėjome dokumentinius filmus, jaudino Taikos palaikymo korpuso narių, grįžusių atostogauti, patirti įspūdžiai; jaunuoliai apžiūrinėjo ginklus, pabandė išardyti ir vėl sudėti, pagaliau visi pritilo muziejuje, kuriame saugojami savanorių, žuvusių už Lietuvą, dokumentai, Sausio 13-osios atminimo daiktai. Atsisveikindami atsiprašinėjome, kad sutrukdėme svarbius darbus, bet jie tvirtai spaudė mums rankas už smalsius, neabejingus vaikinus, tvirtindami, kad mes visi kartu dirbame tą patį reikšmingą darbą savo Tėvynei. Kiek džiaugsmo visiems, kad Vasario 16-ąją pas mus svečiuosis savanorių vadai, dūdų orkestras, berniukai žais draugiškas krepšinio varžybas. Jau dabar moksleiviai laukia ne tik diskotekų, pasilinksminimų, bet ir Vasario 16-osios! Tai labai svarbu!

     Jaudinantys prisiminimai iš ką tik įvykusio susitikimo su garsiu muzikologu smuikininku Donatu Katkumi. Tą šv. Kalėdų savaitę jis mūsų paaugliams kalbėjo apie Vakarų Europos krikščioniškąją muziką, beldėsi į jų širdis, tiesiog skaitė jų mintis, kodėl jie taip blaškosi, kodėl jaučiasi nepilnaverčiais, kodėl tėvai jų nebesupranta — ta valanda prabėgo lyg akimirka, nes užvaldė šilti jausmai, kad pagaliau jie suprasti, kad sklinda nuostabi muzika, nešanti džiaugsmą ir palaimą.

     Šis visai Lietuvai žinomas žmogus susitinka su mano auklėtiniais ne pirmą kartą — neseniai kalbėjo jiems ir jų tėvams apie pilietiškumo sampratą, apie tautos dvasinį prisikėlimą, apie kiekvieną mūsų sielos skaidrinimą — apie neabejingumą mūsų tautos likimui. Jis vienuoliktokams tapo savu žmogumi. Todėl ir šįkart, kai paklausė, ar norėtų dar kartą susitikti pokalbiui apie jų mėgstamą šiuolaikinę muziką, mokiniai pratrūko plojimais. Aptariant mūsų susitikimus, D. Katkus labai džiaugėsi, kad jis moksleivių laukiamas, kad jie neužgesę dvasinėms vertybėms. “Kai manęs pasiilgsite, mokytoja man paskambins, ir aš ateisiu”, — tai jo atsisveikinimo žodžiai.

     Paminėti žmonės visiškai skirtingi, bet juos jungia didelė bendrybė — neabejingumas mokyklai, ugdant dvasingą pilietį mūsų Lietuvai. Tas dėmesys neša šilumą, ramybę, tarpusavio supratimą ir norą už gera atsilyginti geru. Tam nereikia didelio talento, ypatingų pastangų, o tik paprasto supratimo — ateiti pas kitą atvira širdimi. Tai supranta ir knygų saugotojas, ir kunigas, ir buvę politiniai kaliniai, ir savanoriai, ir muzikas, ir mokytojas... Tėvas ir motina. Ir paauglys, einantis Lietuvos dvasinio prisikėlimo keliu.

     Tik svarbu tikėti. Ilgaamžė lietuvių tautos kova už savo būvį įrodė tikėjimo galią: ir kovų su kryžiuočiais laikais, ir carinės Rusijos priespaudos metais, ir pokaryje mano tauta neprarado vilties išlikti gyva.

     Ir dabar, kai negresia fizinė pražūtis, turime pakilti dvasiškai, nors tai be galo sunku.