Spausdinti

Petras Linkevičius

I. Netikro Dievo įvaizdis

      Viduramžiais krikščioniškasis gyvenimas tarpusavio meilės prasme tapo ne toks gilus. Autentiškai krikščioniškai saviraiškai neigiamos įtakos padarė pasaulinės ir dvasinės valdžios suplakimas į vieną. Santykis su Kristumi tapo abstraktus ir tradicinis, o ne autentiškai asmeninis. Ir gana dažnai šis susitikimas su Kristumi buvo linkęs (ir yra dabar linkęs) pavirsti bendru dogmatizmu bei sakramentalizmu. Tuo būdu tasai santykis ir netenka tos istorinės pilnumos, kuri taip būdinga pirmųjų Kristaus ir krikščionių liudininkų aprašymuose.

Lietuvių jėzuitų paminklas Šv. Kazimiero kapinėse.

      Nuo to laiko, kai Kristus paliko šią žemę, neįmanoma rasti kilnesnės, religiniu atžvilgiu genialesnės, iškilesnės asmenybės, kurią vakarų pasaulis galėtų sulyginti su Jėzumi. Tačiau, deja, didele dalimi Kristus jau nebėra šiuolaikinio mąstymo Valdovas. Nauja situacija, kurion šiuolaikinis žmogus atsidūrė naujų mokslinių atradimų metu, iš krikščionio pareikalauja ne tik naujai priimti patį gyvenimą, bet ir įgyvendinti naują moralę. Tradicinė mūsų moralė buvo pagrįsta tuo, kad kosminė ir pasaulio tvarka yra Kūrėjo tvirtai nustatyta, stabili, neliečiama. Tačiau šiandien visata pasirodė esanti visai kitokia. Ir ne galutinai užbaigta ir evoliucionuojanti. Žmogui priklauso tą pasaulį vystyti, kurti, atbaigti. Visata, pasaulis ir yra skirtas tam, kad jame pasireikštų žmogaus kūrybinis potencialas. O žmogaus kūrybinė veikla ir pasireiškia tuo, kad jis, ugdydamas save, ugdydamas moralines vertybes, išsimokslinimo, mokslinių tyrinėjimų pagalba pasaulį vysto, ugdo, tobulina.

      Kyla klausimas, kodėl žmonės mieliau laikosi ateistinių pozicijų?

      Čia reikėtų paanalizuoti tas paskatas, kurios paaiškintų tą polinkį prie ateizmo. Tačiau analizėmis žmonių širdžių paslaptis atskleisti nelengva. Pažvelkime į kai kurias lengviau suvokiamas priežastis. Viena tokių priežasčių yra ta, kad žmonijoje yra susiklostęs netikro Dievo liudijimas. Ištisais šimtmečiais, šalia didvyriško tikrojo Dievo liudijimo pavyzdžių, būtų apsčiai žmonių, kurie patys kėsinosi sau tą vardą priskirti. Dievo vardu buvo pridengiamos žudynės, kankinimai, žmogaus išnaudojimas, rasizmas, stabmeldiškas nacionalizmas, šaukiamasi Dievo pagalbos įvykdyti tai, kas bjauru ir pan... Judas Iskarijotas - anaiptol ne vienintelis asmuo žmonijos istorijoje. Jų legionai! Išdavikiškas pabučiavimas yra nuolatinė, per ištisus amžius trunkanti tragedija, Tai iš dalies paaiškina, kodėl ir patiems geriausiems ir teisingiausiens ateistams Dievo vardas sužadina alergiją ir atgrasumą.

      Kita ne mažesnė priežastis, yra Dievo atvaizdavimas, kuris priklauso nuo netikusio religinio auklėjimo ir nuo Dievą tikinčių (kurie tokiais save laiko) elgesio kasdienybėje. Ne be reikalo visa žydų ir krikščionių biblinė tradicija kartoja, jog Dievo neįmanoma atvaizduoti, kad reikia pašalinti visus tuos vizualinius ir emocinius atvaizdavimus. Kaip dažnai Dievas vaizduojamas tarytum milicininkas, rūstus keršytojas, kraugerys, despotas. Visokiuose tokiuose atvaizdavimuose atpažįstamas Edipo kompleksas, kuris normaliems žmonėms sužadina stiprias reakcijas. Tai visai natūralu ir normalu. Tokio Dievo mes jokiu būdu nenorime priimti. Ir tai gerai!

      Be aukščiau minėtų priežasčių (krikščionijos apgaulių ir nusikaltimų, antropomorfinių Dievo įvaizdžių, apverktino teologijos dėstymo ir pan.), yra dar viena svarbi priežastis, kuri padeda šiuolaikinio žmogaus psichologijoje įsigalėti ateizmui. Ši priežastis susijusi su moralės problema. Atkreipkime dėmesį tik į vieną iš pagrindinių katalikų krikščionių tradicijoje.

      Nuo šv. Pauliaus laikų iki šv. Tomo Akviniečio ir iki Blondelio etiniai reikalavimai jau laikomi įrašytais pačiame pasaulio kūrime, kaip sudėtinė jo struktūros dalis. Moralės “įstatymas” yra įrašytas ir objektyviai įžvelgiamas tikrovėje. Šį tikrovei budingą įstatymą suformuluoja ir išreiškia Dekalogas, be kurio žmonija negalėtų nei egzistuoti, nei išlikti, nei realizuotis. Etika - moralė yra pagrįsta ontologiškai. Kūryba dar nebaigta! Žmogus yra tokia būtybė kuri sugeba suvokti tai, kas vyksta, kas tampa, kas vyksta jame pačiame ir, jeigu jis to nori, tai ir tarpininkauja, ir padeda įgyvendinti savo Kūrėjo - Dievo idėją. Tai ne koks nors iš šalies primestas įstatymas, nukritęs iš kažkur. Tai sudėtinė tikrovės norma ir ypač žmogaus išgyvenamos tikrovės norma. Tačiau žmogus gali tą sutvertąją būtį nukreipti priešinga linkme, gali ją sunaikinti, gali ją subjauroti, sunaikinti tiek kituose, tiek savyje.

      Dekalogas yra laisvės ir išminties pedagogika, kuri padeda žmonijai formuotis ir save realizuoti. Tai ne koks nors despotiškas neigimo įstatymas. Tai instrukcija, tai žmogaus ugdymas, kuris turi prasmę ir funkciją jo kūrybiniame darbe.

      Pagal šv. Tomą ir katalikiškąją tradiciją, moraliniai reikalavimai nebuvo paremti Apreiškimu nei tiesiogiai, nei betarpiškai. Moraliniai reikalavimai buvo paremti subjektyvia tikrove, kurioje tuos reikalavimus galima įžvelgti. Taigi moralės pagrindas yra ne išorinis, nei grynai antgamtinis, o vidujinis ir paremtas pačia būtimi.

2. Neteisinga blogio samprata

      Šiuolaikinis ateizmas, iškreiptai aiškindamas Dekalogą ir tuo pačiu patį Dievą, suranda vieną veiksmingiausių savo dinamizmo motyvų. Jeigu moraliniai reikalavimai yra primesti iš išorės to Dievo, apie kurį manoma, kad Jis Sinajaus kalne žaibams žaibuojant paskelbė ištisą savo draudimų sistemą, jeigu tie reikalavimai jaučiami kaip kokia represija, o ne kaip turintieji ontologinį ir ontogenetinį pagrindą, tai iš tiesų maištas prieš tokį įstatymą tampa maištu prieš Dievą. Tuomet moralinis reikalavimas atrodo tarytum savivališkas tirono dekretas.

      Šiuolaikinis ateizmas laikosi tiesiog vaikiško moralinio reikalavimo sampratos, vis tolydžio pakartodamas Dostojevskio žodžius: “Jeigu Dievo nėra, tai viskas galima”. Tarsi čia būtų sprendžiama, kas “galima”, o kas “draudžiama”... Tuo būdu esame sugrąžinami į vaikų pasaulį, kuriame mus užgriūna nepaaiškinami ir nepagrįsti draudimai. Štai kodėl maištas prieš tą, “draudimų sistemą” tampa edipišku maištu prieš Tėvą, kuris tokius draudimus skelbia. Tad labai svarbu mūsų amžininkams parodyti, kad moralės reikalavimai - tai anaiptol ne savivališki despotiško tirono “ukazai”, krentą ant mūsų galvos. Tai pačiame tikrovės dinamizme įrašyti reikalavimai, kurie įgalina vystytis ir tapti aukštesne būtimi, tai mumyse pačiuose glūdinti valia.

      Jeigu sutinkame, kad pagindiniai moralės reikalavimai yra iš tikro įrašyti pačiame kūrimo darbe, jo struktūroje ir pagrindiniuose nuostatuose, jeigu pripažįstame, jog tai būties reikalavimai, tai sugriūva ir išsisklaido vienas svarbiausių šiuolaikinio ateizmo motyvų. Dar vienas ateizmo motyvų, tai klausimas, iš kur atsirado blogis, jeigu Dievas yra Gėris?

      Nuo to laiko, kai žmogus tapo žmogumi, blogio problemą kuria ne kas kitas, o jis pats. Tad be reikalo ateizmas nori blogio egzistavimą primesti Dievui. Šiandien ypač didelės neigiamos įtakos krikščionijai turi šiuolaikinė tikėjimo ir doktrinos kritika bei skepticizmas Kristaus mokslo tiesomis. Kai kuriuose kraštuose panaikinamos krikščioniškos formos, devalvuojamos krikščioniškos vertybės, iškraipomos krikščioniškosios sąvokos. Visa tai šiuolaikiniams žmonėms nepatarnauja, Kristaus asmens nepriartina ir neiškelia Jo darbų vertybės nei didybės.

      “Gyventi tiesoje” ir reiškia ne ką kitą, kaip gyventi, tikint Dievu - “Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas”- tai žodžiai, kurie kiekvienam privalo būti jo gyvenimo charta, o tuo labiau tam, kuris sąmoningai skelbiasi tikįs Dievu. Kovodama su manicheizmo šalininkais, kurie už blogio egzistavimą kaltino “materiją” arba blogio “principą”, krikščioniškoji ortodoksija kartu su Augustinu reikalavo, kad laisvoji žmogaus valia atsakytų už jo veiksmus. Pats žmogus yra atsakingas už tą blogį, kuris tvyro žmonių tarpe.

      Taigi Dievo idėja yra iškreipiama, kai Jis kaltinamas už blogį, esantį pasaulyje. Tuo būdu norima, kad žmogus atsisakytų laisvos valios ir būtų tarsi vaikų darželis, kuriame žmonės kaip vaikai būtų vedžiojami už rankučių. Negalima prikaišioti Dievui, kad Jis gerbia žmogaus laisvę. Nepašalinsim blogio, vien kovodami su juo iš išorės, panaudojant prievartą ir jėgą. Toji Kristaus jėga, kuri glūdi kiekviename pakrikštytame, glūdi ir visumoje - t.y. bažnytinėje bendruomenėje. Kai Saulius persekiojo krikščionis, tai Kristus nesakė jam: “Kam tu persekioji krikščionis?” Jis sakė: “Kam tu Mane persekioji?” Kristus yra tas, kuris yra persekiojamas, ar užgauliojamas, ar niekinamas, ar skriaudžiamas kiekvieno žmogaus asmenyje.

      Krikštytasis jau yra bažnytinės bendruomenės narys, kuris drauge su kitais tikinčiaisiais, kitais bažnytinės bendruomenės nariais privalo gyventi, reikštis tarpusavio meile, sutarimu. Šioje bendruomenėje privalo pulsuoti tas pats dieviškasis gyvenimas, kuriuo privalu ir visą aplinką persunkti: aplinką, kuri yra nekrikščioniška, indiferentiška ir meilei priešinga. O kaipgi persunkti ta meile aplinką, jei tarpusavy tos meilės nėra? Tuo tarpu šio esminio dalyko žmogus ir pasilieka nesuvokęs. O esmė - tai ta, kuri buvo anuomet taip ir šiandien - negirdėta, būtent - Kristus pažadino žmoniją į tarpusavio meilę. Jo paties įsikūnijimu pašventintą meilę.