VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

B. Malda — žygis

     Yra tokia maldos apraiška, kuri žmogui atrodo labai lengva, bet iš kurios nėra lengva padaryti galimas išvadas. Tai yra maldininkų kelionės. Žmonės su dideliu malonumu vyksta į įvairias šventas ar apsireiškimų vietas ir ne kartą iš ten grįžta gavę malonių. Nebūtinai į tokias išvykas reikia žiūrėti vien paviršutiniškai, tik kaip į turistinį žmogaus nusiteikimą. Tas lengvumas, su kuriuo žmonės vyksta į Liurdą, Fatimą ar dabar į Medjugorje Jugoslavijoje, gerai patyrinėjus, atidengia tokį žmogaus nusiteikimą, kurį verta patyrinėti. Siekiant palaimos iš maldos, yra svarbu išvykti iš savo aplinkos. Maldai yra reikalingas atitinkamas aplinkos pakeitimas. Išorinis savo gyvenamos aplinkos pakeitimas yra tik proga išsilaisvinti iš savo vidinės rutinos, kuri žmogų susiaurina, apsunkina prašomos Dievo malonės priėmimą. Kartais tie vidiniai siaurumai yra kokios nors žmogaus pažiūros, kurios jį varžo. Kartais toji vidinė aplinka yra kokia nors baimė, o kartais gal kokia nors labai ribotų dalykų meilė. Kelionės į apsireiškimų vietas žmogui padeda kai ką užmiršti, mažiau vertinti ir tokiu būdu sudaro foną geriau priimti Dievo malonę.

RŪPLNTOJĖLIS Clevelande Dievo Motinos šventovės presbiterijoj, dešiniame koplytstulpyje.  Skulptorius Ramojus Mozoliauskas

     R. Guardini duoda kai kurių naudingų pastabų, norint atrasti maldininkiškų kelionių aiškesnę prasmę. Jam yra aišku, kad maldininkui reikia išeiti anapus kasdieninio gyvenimo.

     Galbūt mes čia susitinkame su išsiblaškymo problema maldoje. Bet tai yra kiekvieno besimeldžiančio problema. Tačiau toje filosofijoje, kurią galima išskaityti maldininkų kelionės atveju, būtent tam tikrą dvasinį žygį, galime sužinoti, ko reikia, kad mūsų malda būtų mažiau išstatyta išsiblaškymų veikimui. Kalbėdami prieš išsiblaškymus, mes veikiame tik negatyviu būdu, ko būtent reikia vengti besimeldžiant, tačiau maldininkų kelionės įžvalga mums siūlo pozityvų priėjimą prie maldos. Ji skatina mus eiti kur nors, susitikti su kuo nors, išeiti iš savo įprastinės aplinkos. Savo aplinką verta suprasti ne vien išoriniu aplinkos pakeitimu, bet ir savo dvasinės aplinkos pakeitimu. O maldos dogmatika čia mums labai pagelbsti, teigdama, kad Dievas yra labai atidus kiekvienam besimeldžiančiam žmogui. Taigi maldos atveju mums yra paprasto santykių mandagumo problema. Susitinkant maldoje su Dievu, labai svarbu būti mandagiam. Nuo to gali priklausyti ir maldos išklausymas.

     Išugdyti savyje tokį nusiteikimą nėra lengvas uždavinys. R. Guardini sako: “Vos tik kas nors pradeda melstis, jį ištinka vidinis nerimas, daugelis visokios rūšies dalykų šaukiasi jo dėmesio”. Čia esantis Dievas reikalauja, kad čia būtų ir besimeldžiantis žmogus. Besimeldžiantis žmogus turi sugebėti, panašiai kaip Mozė, pradėti kalbą ir pasakyti Dievui: “Štai aš čia” (15 psl.).

     Tikram maldingumo ugdymui netinka pažiūra, kad melstis reikia tik tada, kai yra atitinkama nuotaika. Atrodo, kad geresnė proga melstis yra tada, kai žmogus nuobodžiauja. Nuobodulio nugalėjimas gali būti maldos pradžia. Bet gal galima taip pat sakyti, kad nugalėti nuobodulį galima maldos dėka.

     Malda yra susitikimas su Dievu. Kiekvienam susitikimui reikia atitinkamų pastangų. Reikia išeiti iš savo kasdieninės aplinkos. Malda yra pasisvečiavimas. R. Guardini sako: “Jei žmogus nori sakyti Tu, jis turi išeiti iš savęs” (107 psl.). Galima rasti ir daugiau jo paskatinimų suprasti maldą kaip žygį. Jis sako, kad “Šventųjų malda yra tikra kelionė į tokį kraštą, kuriame galima atrasti Dievą ir naujo gyvenimo aplinką” (124). Ta kelionė turi būti rami. Ji yra panaši į pasivaikščiojimą, kai žmogus eina, neturėdamas tikslo kur nors nueiti, bet bevaikščiodamas kartais sustoja ir atkreipia dėmesį į tai, kas atrodo verta susidomėjimo (129 psl.).

     Toks maldos žygio atrastas kraštas gali būti ir išmokta bei įprasta maldos forma. Tokia įprastinė malda “gali virsti ramiu paslaptingu kraštu, kuriame galime pasilikti ir atrasti taiką” (132 psl.).

4. Malda - veikimas Švenč. Trejybėje

     R. Guardini, svarstydamas maldos sąryšį su Švenč. Trejybe, pradeda nuo to, kad Švenč. Trejybės asmenys yra realūs. Turėdamas gerą asmens savitumo sampratą, jis ir Kristų, kaip asmenį, ryškiai atskiria nuo bet kurio žmogiško asmens. “Kai jis sakė, Tėve mūsų, jis niekada neįjungė savęs su žmonija. ‘Tėve mūsų’ maldos jis niekada nekalbėjo kartu su tais, kuriuos jis tos maldos išmokė”. Guardini mano, kad, kai Jėzus sakė, kad žmonės turi būti Dievo vaikai, jis suprato, kad jo santykiai su Tėvu yra skirtingi.

     Kiek bebūtų tikslus šis Guardinio teigimas, jis nėra gera prielaida kalbėti apie žmogaus maldos santykį su Švenč. Trejybe. Net nežinia, ar tikslinga teigti, kad Jėzus niekada nekalbėjo “Tėve mūsų” maldos kartu su žmonėmis. Paliekant šį klausimą nuošaly, verčiau tenka atkreipti dėmesį į tai, kad jis pats su žmonija artimiau susijungė, priimdamas žmogaus prigimtį, negu kartu su jais kalbėdamas “Tėve mūsų”. Be to, prisiimdamas Dievo vardu žmonijos kaltes ir iškęsdamas mirties ant kryžiaus pasekmes, parodė didesnį solidarumą su žmonija, negu kalbėdamas bendras maldas. Turint prieš akis visą Jėzaus, kaip Dievo ir žmogaus sūnaus veiklą, turime pagrindą svarstyti klausimą apie žmonijos santykį su Švenč. Trejybe. Tad dar labiau besimeldžiančio žmogaus santykis su Švenč. Trejybe yra teisėtas. To neneigia nė Guardini, sakydamas, kad “krikščioniška malda yra bendravimas su Trejybe” (109 psl.).

     Dievo Sūnui priimant žmogaus prigimtį, mes, žmonės, dar labiau einame į Dievo Trejybės santykius. Viskas, ką mes darome, labai atsiliepia Trejybėje: ar tai bus Dievo pagarbinimas, ar jo įžeidimas, ar apleidimas. Dievas niekada nėra buvęs neutralus žmonijai. Juo labiau jis yra su ja glaudžiai susijęs, Dievo Sūnui priimant žmogaus prigimtį. Po to įsikūnijimo mūsų gyvenimas nėra tik kažkas vien žemiška. Mūsų vargai yra dalyvavimas Kristaus kryžiaus kentėjime, o per jį tai eina į Švenč. Trejybę. Tai nereiškia, kad mes būtume lyg kažkoks Švenč. Trejybės “prailginimas”, tačiau mūsų malda yra tikra prasme sūnaus ar dukters malda Tėvui. Taip į jį kreiptis mes esame išmokyti paties Kristaus.

     Popiežius Leonas Didysis, kartu ir didysis Kristaus žmogiškumo advokatas, mums padės išsiaiškinti, kokia prasme mes dalyvaujame Dieve savo malda. Jis sako: “Supraskite, kas buvo tas, kuris girdėjo šiuos žodžius — ‘Atsisėsk mano dešinėje’ (Mt 22, 44). Kokiai prigimčiai Dievas pasakė — ‘Būk mano sosto dalininkas?’ Tai buvo ta pati prigimtis, kuri buvo girdėjusi: “Tu esi dulkė ir į dulkę pavirsi” (Pr 3,19).

     Čia Leonas Did. kalba, kaip Dievas pagerbia natūralią žmogišką prigimtį Kristuje. Prie to pridėjus įvairius Jėzaus pareiškimus apie savo artimą ryšį su tikinčiaisiais, pvz., pasakymą, kad jis eina jiems vietos paruošti, aiškėja, kad tam tikras mūsų dalyvavimas Švenč. Trejybėje yra teisėta krikščioniškos prigimties pretenzija. Ji yra teisinga ir kaip pilnutinė viso mūsų gyvenimo išeitis.

     Labai gerai mūsų vaidmenį Švenč. Trejybėje liudija Mišių liturgijos trečiojo kanono malda: “Teįteikia jis mus tau, kaip amžiną dovaną”. Ši malda yra drąsus ir toli siekiantis mūsų įsijungimas į Švenč. Trejybės buvimą, nes šioje maldoje mes siūlome save dieviškajam Tėvui net kaip niekada nesibaigiančią, t. y. amžiną dovaną.

     Ką reiškia aukoti Dievui? Tai reiškia jam ką nors duoti. Tačiau tai gali atrodyti tikra priešingybė Dievo sampratai, nes ką nors duoti galima tik tam, kas ko nors neturi. Bet kaip galima ką nors duoti tam, iš kurio yra viskas, kas yra? Tą sunkenybę galima nugalėti tik tuo būdu, kai realiai tikima, kad žmogus yra sukurtas panašus į Dievą. Žmogaus panašumas į Dievą, ypač šiuo atveju, reiškiasi tuo, kad jis yra sukurtas laisvas. Dėl to jis gali santykiauti su Dievu.

     Aukojimo praktika, išlaikyta žmonijos tradicijose, savyje slepia didelę žmonių su Dievu santykiavimo tikrovę. Aukojimą dievams yra praktikavusios berods visos žmonijos religijos. Aukojimo sampratos neturi tik kai kurie modernūs religiniai sąjūdžiai, nes jų Dievo samprata yra pasidariusi siaurai formalaus pobūdžio. Jie neturi santykiaujančio Dievo sampratos arba ją yra praradę. Katalikiškos Mišios turi savyje ir tą prasmę, kad tai yra davimas Dievui kažko vertingo. Mišiose to vertingumo yra gana apstu, nes čia yra įsijungęs pats Dievas-Žmogus, prie to prisijungdamas žmogiškais kentėjimais, kaip atsiteisimu už žmogaus santykių nutraukimą su Dievu.

★ ★ ★