Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1995m. 4 Balandis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1995 / BALANDIS — APRIL / VOL. XLVI, NO. 4

MALDOS MOKSLAS PAGAL ROMANO GUARDINI

111

 Vytautas Bagdanavičius, MIC

KUKLIOJI ŠIRDIEČIŲ VADOVĖ

115

 Ses. Antanė Kučinskaitė

ŽMOGAUS BŪTIES PROBLEMOS XX AMŽIUJE

120

 Rita Danilaitė

SEKMADIENĮ ŠVĘSK!

122

 Aldona Puišytė

ARTIMO MEILĖ

126

 Konstancija Valiuškienė

AR MES DAR MOKAME SUGRĮŽTI?

129

 Janina Strimaitienė

DUOKITE, IR JUMS BUS DUOTA

130

 Chiara Lubich

SENUTĖ IR ŽIDINYS

131

 Jurgita Lukavičiūtė

DU LIKIMAI

134

 Giedrius Vanagas

KNYGOS

135

 Red.

KALBA

137

 Juozas Vaišnys, SJ

TĖVYNĖJE

138

 Marija A. Jurkutė

ŠYPSULIAI

142

 Red.

TRUMPAI

143

 Juoz. M.

Šis numeris iliustruotas seselės Teodoros Kriaučiūnaitės piešinių nuotraukomis. Viršelis ir skyrių vinjetės — dail. Rimanto Dichavičiaus.
Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos
LAIŠKAI LIETUVIAMS (ISSN 301-540)— LETTERS TO LITHUANIANS is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strida, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

     KAI ATGYJA SUSTINGUSI ŽEMĖ,
     IR GAMTA ŽALIAI PASIPUOŠIA,
     ŽMOGUS IŠ VISŲ PUSIŲ IŠGIRSTA
     GALINGĄ PERGALĖS HIMNĄ.
     BEMIRŠTANTI ŽEMĖ ATGIJO,
     NULIŪDUS GAMTA VĖL PRADŽIUGO.
     MATYT, KAD GYVYBĖ STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ:
     GYVYBĖ TRIUMFUOJA, MIRTIS NUGALĖTA.
     IR VELYKŲ VARPAI TĄ PAT SKELBI;
      GYVYBĖS TRIUMFĄ IR PRISIKĖLIMĄ
     MATYT, KAD ŽMOGUS YRA SKIRTAS
     NE MIRČIAI, NE TUŠČIAM SUNYKIMUI.
     JO TIKSALS — GYVYBĖ.
     NORS DAUG KARTŲ JIS GRIŪVA IR KLUMPA,
     BET PASKUI PRISIKELS IR GYVENS!

Kristaus prisikėlimas.  Ses. Teodora

MALDOS MOKSLAS PAGAL ROMANO GUARDINI

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

7. Kodėl pamaldus žmogus nėra populiarus?

      Verta pasvarstyti klausimą, kodėl pamaldumas nėra laikomas daugelio žmonių tokia žmogiška apraiška, kuri būtų visų vertinama? O, rodos, taip turėtų būti, nes pamaldus žmogus, santykiaudamas su Dievu, praturtina dieviškais santykiais visą savo visuomenę. Tačiau praktiškai išeina taip, kad į pamaldų žmogų žiūrima kaip į nelabai pageidaujamą išimtį visuomenėje. Ne tik nesistengiama savo draugų tarpe turėti pamaldžių žmonių, bet net vengiama su jais susitikti. Tas vengimas dažnai yra dėl to, jog bijoma, kad pamaldus žmogus gali pasireikšti su per dideliais reikalavimais savo draugų tarpe.

     Galbūt kaip tik čia galime užčiuopti vieną iš priežasčių, kodėl pamaldus žmogus nėra populiarus, būtent dėl savo per didelių reikalavimų savo aplinkai. Šis reiškinys turi labai gilias istorines šaknis. Senojo Testamento visuomenėje buvo labai pamaldžių asmenų, kurie buvo ir pranašai. Jie reikalavo iš savo aplinkos didesnio tikėjimo išpažinimo. Dėl to jie visuomeninių organų buvo įkalinami ir net žudomi. Kiti, kaip pranašas Elijas, buvo sėk-mingesni ir savo stebuklais sugebėjo nugalėti Baalio kunigus ir net suorganizuoti jų persekiojimą bei sunaikinimą. Tačiau, kai pranašas pasitraukė vienišumon, jis iš Dievo gavo labai vaizdžiai išreikštą perspėjimą. Jam buvo parodyta ir pasakyta, kad Dievo galia pasireiškia nei audros, nei ugnies forma, bet labai tyliu šlamėjimu, kurį gali išgirsti pamaldus žmogus (3 Kar 19, 11-13). Taigi iš S. Testamento galime gauti labai naudingą ir vaizdingą pamokymą pamaldžiam žmogui. Tokiam žmogui, kaip ir kiekvienam kitam, galioja saikingumo, protingumo ir ypač meilės reikalavimai.

Skaityti daugiau:

KUKLIOJI ŠIRDIEČIŲ VADOVĖ

Ses.Antanė Kučinskaitė

     Su didele pagarba Lietuvos Svč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos seserys mini Motiną Teodorą, vadovavusią Kongregacijai sovietų okupacijos metais.

     Sunkus tada buvo seserų vienuolių gyvenimas. Netekusios bendruomenės lizdelio, po vieną, po dvi prisiglaudusios svetimų žmonių kaimynystėje, okupantų ateistų siautėjimo įbaugintos seserys baiminosi palaikyti ryšius su vyresniosiomis, tiksliau sakant, — su einančiomis vyresniųjų pareigas seserimis. Kurį laiką be prošvaisčių seserys šiaip taip vegetavo pogrindyje, neturėdamos teisėtų vyresniųjų. Kas gi ryšis organizuoti generalinę kapitulą; kas gi nebijos slaptų rinkimų?

     Ir štai tokiam rizikingam žingsniui 1966 metais ryžosi kukli sesuo Teodora! Organizuodama rinkimus, anaiptol ji nemanė, kad generalinės vyresniosios pareigų našta galėtų kristi ant pačios organizatorės pečių. O balsavimo rezultatai Teodorą nepaprastai nustebino — didele balsų persvara kuklioji sesuo išrenkama Švč. Jėzaus Širdies tarnaičių kongregacijos vyresniąja!

Ses. Teodora Kriaučiunaitė

     Kapitulos dalyvės sveikina išrinktąją Teodorą, pagerbdamos tradiciniu titulu Motina. Teodora kukliai šypsosi, stebisi, — kas gi čia įvyko?! Pagaliau nedrąsiai prataria: “Gyvenimo ironija! Man, tokiai žioplei, — ne pagal jėgas našta! Žioplesnės mat neberado!..”

Skaityti daugiau:

ŽMOGAUS BŪTIES PROBLEMOS XX AMŽIUJE

(Mintys, paskaičius Valentiną Gustainį)

Rita Danilaitė

     Žmogus. Pasaulis. XX amžius. Mokslas. Pažinimas. Pasiekimai ir laimėjimai...

     Gyvosios ir negyvosios gamtos paslaptys paverčiamos trumpa ir šalta skaičių, santykių, formulių seka. “Popierine” tapusi gamta.

     Technika. Kompiuteriai, galaktikos ir supergreitos mašinos. Kai pasaulį gali pamatyti, neišeidamas iš kambario.

     Kodėl XX amžiuje neįmanomas Bastilijos šturmas? Todėl, kad nebūtų kam tai daryti, — visi susirinktų prie televizorių pažiūrėti, kaip viskas atrodys...

     Švietimas. Suskaidytas į tūkstančius sričių. Kai biologas nesupranta biologo. Integracija nesusikalba su diferenciacija. Žodžiai, nesuprantami paprastam eiliniam žmogui.

     Ir civilizacija. Pasikausčiusi tokia nuostabia technika. Ir vis bandanti įspirti žmonijai. Černobyliu. Ozono skylėm. Sudarkytos gamtos katastrofomis.

Skaityti daugiau:

SEKMADIENĮ ŠVĘSK!

Aldona Puišytė

     Septinta diena — šventa Viešpaties diena. Skirta sielos atgaivai, susitelkimui ir poilsiui. Ji mums primena, kad Dievas-Kūrėjas septintąją dieną “ilsėjosi po visų darbų” (Pr 2,2). Ir paliko mums Įsakymą: Sekmadienį švęsk! Ši diena primena ir Išganytojo Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų. Tai žmogaus atsigręžimo visa širdimi į Dievą diena. Pašventinanti mūsų sielas, apšlakstanti dangiškuoju ysopu šv. Mišių metu. Paruošianti visos savaitės darbams.

Šv. Juozapas prie varstoto.  Ses. Teodora

Skaityti daugiau:

ARTIMO MEILĖ

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

Konstancija Valiuškienė

     Mozė, pabėgęs iš Egipto nuo Faraono keršto į Sinajaus pusiasalį, gano klajoklių gyvulius dykumose. Vienišas piemens gyvenimas dykumos aplinkoje, nuskriausta izraelitų tauta, jo tikėjimas Visagaliu Dievu nuteikia jį susimąstymui. Tai ir buvo Mozės kelias į pranašavimą, į tarpininkavimą tarp tautos ir Dievo, kelias į vadovavimą tautai.

     “Aš esu, kuris esu”, — tarė Dievas Jahvė, apsireiškęs nesudegančių erškėčių krūme. Meilė deganti, liepsnojanti, bet nenaikinanti. Taip kaip krūmas be dyglių nėra erškėtkrūmis, taip meilė be kančios, be aukos nėra tikra meilė.

Ses. Teodora   Kristus nutildo audras.

     Dievas įpareigoja Mozę išvesti savo tautą iš Egipto į pažadėtąją Kanaano žemę. Per Mozę sudaro sutartį su tauta. Jie pasižadėjo išpažinti Vienatinį Dievą, paklusti jo įstatymams ir tuo palaikyti pasaulyje Dievo sukurtą tvarką. Dievo įstatymai amžini, kaip ir pats Dievas yra amžinas. Jie yra įdiegti į kiekvieno žmogaus prigimtį, kuris tiki ir išpažįsta Dievą, Aukščiausiąją Būtybę. Dievas savo įsakymus apreiškė per pirmuosius tėvus, per pranašus. Kristus — Dievo Sūnus priėmė Dievo apreikštą įstatymą, jį papildė ir įkvėpė jam naują dvasią. Naujasis Jėzaus įstatymas tapo Evangelijos dalimi.

Skaityti daugiau:

AR MES DAR MOKAME SUGRĮŽTI?

 (Vyskupui Antanui Baranauskui 160-ųjų jo gimimo metinių proga)

Kokia dabar maža šita lietuviška valstietiška klėtelė...
Ir vis dar negali atsistebėti, kad joje gimė, užaugo ir sutilpo toks milžiniškas žodis!..

 Eduardas Mieželaitis

I .

Kiek daug Šventoji vandenų nuplukdė,
Tik žvaigždės vis tos pačios vandeny...
O Lietuvą ir virkdė, ir paklupdė

Nevisad buvo ta naktis žvaini,

Kai net girdi, kaip kuždasi lapeliai,
Kaip žiedas kraunas ant šakos obels...
Tai kas, kad link Puntuko lygus kelias,
Ar praeitis į sielas pasibels?

O jiuola, kurios nebenugriausi,
Ir Baranausko vardas lyg uola,
Tokia didinga
lig žvaigždžių toliausių,
Tokia šventa, kad liesti nevalia.

Skaityti daugiau:

DUOKITE, IR JUMS BUS DUOTA

CHIARA LUBICH

     "Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį" (Lk 6,38).

     Ar esate kada nors gavę iš draugo dovaną ir jautėte, kad už tą malonę norėtumėte atsilyginti? Ar jums rūpėjo už tą malonę atsiteisti tik kaip už skolą, ar jūs tikrai norėjote visu nuoširdumu atsidėkoti už tai iš meilės? Taip, savaime suprantama.

     Jei taip darote, galite įsivaizduoti, kaip veikia Dievas, kuris yra Meilė. Jis visuomet atlygina už kiekvieną dovaną, kurią mes duodame artimui jo vardu. Tikri krikščionys tai patiria gana dažnai. Ir kiekvieną kartą tai juos stebina. Niekas negali gerai suprasti nuostabaus Dievo veikimo. Chiara sako, kad ji, rašydama apie tokius įvykius, gali liudyti tų žodžių reikšmę ir prasmę: “pilną saiką, prikimštą, sukratytą, duodama su kaupu į jūsų glėbį”, kurie rodo tą dosnumą, už kurį Dievas kilniaširdiškai jums atsilygina.

     Toliau ji pasakoja apie Fokolarų Sąjūdžio ankstyvuosius gyvenimo įvykius: kartą, kai naktis Romoje jau buvo įpusėjusi, rūsio bute, kuriame gyveno grupė jaunų moterų, kurios stengėsi gyventi pagal Evangeliją ir jau ruošėsi miegui, staiga suskambėjo durų skambutis. Jos nustebo, kas gi galėtų ateiti tokiu laiku? Kai jos atidarė duris, pamatė vyrą, panikos apimtą, desperatiškai šaukiantį, kad sekančią dieną jis ir jo šeima bus išvaryti iš namo, kuriame gyvena, nes jis negalėjo sumokėti nuomos. Jaunos moterys tuojau sutarė duoti jam visus savo atlyginimų likučius, kuriuos laikė mažame bendrame stalčiuje, net nesvarstydamos. Tą naktį eidamos miegoti jos jautėsi laimingos, kad galėjo suteikti tokią pagalbą reikalingajam.

Skaityti daugiau:

SENUTĖ IR ŽIDINYS

 (Konkurse premijuotas straipsnis)

JURGITA LUKAVIČIŪTĖ

     Tyliai plūsta sutemos į mažą, jaukų kambarėlį. Tyliai plazdena sename židinyje ugnis. Nebyli sėdžiu mediniame krėsle ir žvelgiu į nedrąsiai besiplaikstanti šilumos šaltinį. Pašalinis žmogus, žvilgterėjęs į mane, pamanytų, jog snūduriuoju ir visiškai nepastebiu pamažu, bet negailestingai mane gaubiančios tamsos bei bailaus ugnies šokio. Ir jis būtų teisus. Aš žiūriu į židinį, žiūriu į jame plazdenančią liepsną, bet matau ką kita. Visos mano mintys pradeda skęsti į tokią tolimą ir, atrodo, taip neseniai buvusią praeitį. Jos pamažu atitrūksta nuo realaus pasaulio ir pasineria į tą, kurio jau nebėra. Todėl aš namatau ugnies, nematau šviesos bei tamsos, bet prieš akis aiškiai regiu taip gerai pažįstamus tėvų veidus. Jų liūdnas akis, atspindinčias gyvenimo išmintį, patirtį, kurios aš nenorėjau priimti. Nenorėjau, nes troškau būti savarankiška, nepriklausoma. Ir tik dabar, kai pati atsidūriau jų vietoje, supratau, kaip skaudinau tėvams širdį savo poelgiais, kuriuos drąsiai galima pavadinti nepagarba. Juk ir tėvai bei tėvų tėvai, pasakodami apie senovę, pabrėždavo, kad protėvių pagalbos buvo prašoma, prieš atliekant kokį nors poelgį — tariamasi. Vadinasi, buvo gerbiami. Ir gerbiami ne tik tėvų, bet ir anūkų bei kitų aplinkinių žmonių. Dar ir dabar galime pamatyti tokį vaizdą, kai vienoje aplinkoje gyveno dvi šeimos: vaikai ir tėvai bei tėvai ir jų gimdytojai. Ir čia tėvų elgesys su seneliais yra puikiausias pavyzdys vaiko elgesiui su savo tėvais, taipogi nebloga pamoka ateičiai. Čia vaikai mokosi pagarbos iš tėvų, pagarbiai besielgiančių su savo tėvais.

Skaityti daugiau:

DU LIKIMAI

 (Jaunimo grupėje premijuotas rašinys)

GIEDRIUS VANAGAS

     Norėdama ką nors prisiminti, ji visados užsimerkia, kilsteli aukštyn smakrą ir ima sūpuotis nuo pirštų ant kulnų, nuo kulnų ant pirštų, kad tai, kas buvo, vėl pamatytų, o ne išgirstų ar pajustų, nes jos atmintis — regimoji.

     Taip elgtis įprato anuomet, kai po pamokų progimnazijoje ji, mergaičiukė su trumpomis kaselėmis, skubėdavo į miestelio turgavietę. Ten, ant akmenų grindinio, tįsodavo Lietuvos partizanų lavonai. Miško bunkerio grindiniuose susisprogdinusių ar stribynės rūsyje baigtų nukankinti iš veido neįmanoma buvo atpažinti. Tekdavo įsiminti kiekvieną savitesnę rūbų dalelę, kad, grįžus namo, vogčiomis susirinkę kaimynai galėtų susižinoti, ar dar gyvas su šautuvu miškan išėjęs jų namiškis.

     —    Nesmerk mūsų, kad tave kraujo žiūrėti siunčiam, — aiškindavo tai mergaičiukei, o dabar mano mamai — suaugusieji. Kas žino, kur rytoj mes būsim: Sibiruos ar čia, Lietuvoj, po velėna... Atmink, ne mums, o tau apie bolševikų žiaurybes savo vaikams pasakoti teks.

     —    Ar nebaugu būdavo? — klausiau mamos.

     —    Ne mirusiųjų, o gyvųjų, kurie pasislėpę partizanų lavonus saugojo, bijoti reikėjo, — sakė.

     — Šiurpiausia, kai iš mano žodžių vyrą, sūnų ar brolį kaimiečiai atpažindavo.

Skaityti daugiau:

KNYGOS

J. ŠVABAITĖS "ŽIEMOS ERŠKĖTIS"

     Knygos yra paguoda ir perskaičius — vidinis turtas. Su malonumu imi dailų “Žiemos erškėtį”. Tai septintoji poetės Julijos Švabaitės knyga. Jau pačioje knygoje — žinomų kritikų įvertinimas: aplanke — A. Liulevičienės, įžanginiame žodyje — J. Kelero. Skaitydamas susidarai savą nuomonę, kiekvienas gal skirtingą. Žavi intymus poetės “kalbėjimas” — daugiausia be rimų ir ritmų. Jos prišaukti vardai ir vietovardžiai — ar skaitytojui irgi prišauks tuos prisiminimus ir išgyvenimus? Ne tuos pačius, bet vaizduotėje asocijuosis panašūs vaizdiniai, kurie išrašo bendrus tėvynės vaizdus ir jos kančią. Prasmingas poetės kalbėjimas, o ir nutylėjimai... Paliečia sąmonę ir prasmę. Knygą perskaičius, traukia vėl ją skaityti; ir atliepai ne tiek detalės, kiek minties ir jausmo visuma.

     Knyga pavyzdingai išleista. Gražios A. ir M. Černiauskų fotografijos dažnai neatitinka poetės minčių, tačiau bendras jų vaizdas — žiema ir kažkas panašaus į dygų kančių erškėtį. Knyga — prasminga ir graži dovana.

Julija Švabaitė. ŽIEMOS ERŠKĖTIS. Eilėraščiai. Lietuviškos knygos klubo leidinys.

Skaityti daugiau:

Kalba

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Kuo lietuvių kalbai yra nusipelnę mūsų ankstesnieji kultūrininkai

     Martynas Mažvydaspirmosios lietuviškos knygos autorius.Jis pirmasis išspausdino lietuvišką abėcėlę, lietuvišką elementorių, giesmyną, katekizmą, pirmąjį originalų eilėraštį. Tai stambiausias 16 a. vidurio lietuvių rašytojas. Jo paruošti leidiniai ėjo nuo 1547 iki 1589 m. — dvidešimt šešerius metus po jo mirties. Ir svarbiausia — Martynas Mažvydas yra pirmasis lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas.

     Mikalojus Daukšalietuviškosios raštijos pradininkas Lietuvoje.Jis išvertė į lietuvių kalbą ir išleido J. Ledesmos katekizmą (1595) ir J. Vujeko postilę (1599). Tai neeilinis, praaugęs savo epochą žmogus, siekęs didžių dalykų. Daukša stengėsi kurti lietuvių tautinę kultūrą, kovojo dėl gimtosios kalbos teisių. Tai šviesiausia to meto asmenybė, kalbos normintojas, didis Lietuvos patriotas.

     Liudvikas Rėza buvo Kuršių nerijos žvejo sūnus, Karaliaučiaus universiteto profesorius, lietuvių kalbos seminaro vadovas. Jis reiškėsi kaip poetas, kritikas, vertėjas, tautosakininkas, literatūros istorikas. L. Rėza paskelbė K. Donelaičio kūrybos rankraščius — 1818 m. “Metus”, pats parinkęs kūriniui vardą, o 1824 m. pasakėčias. Parengė ir išleido pirmąjį lietuvių liaudies poezijos rinkinį “Dainos” (1825), tuo padėjęs pagrindus lietuvių tautosakos mokslui.

     Simonas Daukantaspirmasis istorikas, lietuviškai rašęs Lietuvos istoriją.Jis rinko lietuvių liaudies tautosaką, rengė lietuvių kalbos žodyną, rašė populiarias knygeles žmonėms, kūrė lietuviškus svetimų žodžių pakaitalus. Tai pirmasis ryškiausias tautinės savimonės žadintojas, lietuvių tautos atgimimo šauklys.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė MARIJA A. JURKUTĖ

PIRŠTINĖ

     Važiuoju troleibusu rūškaną gruodžio dieną, akis įdūrusi į pro šalį bėgančius pilkus Vilniaus mūrus, į nuogas pajuodusias šaligatvio liepas. Troleibuse kažkas piktai barasi, ginčijasi, keikia neregėtų melagių ir gobšų valdžią. Štai šalia manęs klasteli menkutė moterytė, teužimanti vos pusę sėdimos vietos. Netrukus, ruošdamasi lipti iš troleibuso, ji pakyla ir žengia durų link. Aš —jai iš paskos. Staiga mano bendrakeleivė stabteli, ir aš išvystu, kaip prie durų ant priekinės sėdynės sėdinti šviesaus veido moteris laiko jai atkištas pirštines ir tyliu, švelniu balsu sako: “Matau, jūsų rankelės labai sušalusios, — prašom paimti šitas pirštines”. Mano bendrakeleivė, matyt, suglumusi dar svarsto. Pirštinių savininkė dar pakartoja: “Prašom paimti, — sušilkite savo rankeles”. Šitie gailestingosios moters žodžiai nuskamba man ausyse kaip muzika.

Jaunutė Marija.  Ses. Teodora

     Išlipu iš troleibuso susigėdusi, su širdyje kirbančiu kirminu. Gatve nuskuba pirštinėmis apdovanotoji moterėlė. Spėju pastebėti, kad ne tik jos apdaras, bet ir apavas — apgailėtini. “O kodėl aš negalėjau padovanoti jai savo pirštinių? — klausiu savęs. — Kodėl aš tik skersa akimi težvilgtelėjau į ją, kodėl sėdėjau, murksojau, nieko nematydama, kas dedasi aplinkui?”

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

—    Kaimynėle, jūsų dukra kas vakarą važinėja su tuo jaunu inžinierium į mišką motociklu. Ar nemanote, kad kas nors gali atsitikti?

—    Ne, juk inžinierius visada važinėja labai atsargiai, be to, jie abu su šalmais.

★ ★ ★

—    Daktare, aš sergu. Pastaruoju metu blogai girdžiu. Ką sako mano žmona, nesuprantu nė žodžio.

—    O tai ne liga, tai tikra laimė!

★ ★ ★

—    Vesti ar likti viengungiu? — kažkas paklausė Sokratą.

—    Kaip bepasielgsi, visuomet gailėsies, -— atsakė Sokratas.

★ ★ ★

Jonukas sako savo sesytei, gavusiai obuolį:

—    Gal mudu pažaistumėm Adomą ir Ievą? Aš būsiu Adomas, o tu Ieva. Tu man paduosi pagundos obuolį.

Skaityti daugiau:

Trumpai

►    Pop. Jonas Paulius II savo 1994 m. gruodžio 9 d. išleistame 14 psl. laiške, pavadintame “Moteris —    auklėtoja taikai”, pabrėžia, kad šeima yra pirmoji ir pagrindinė socialinio elgesio ir pagrindinė taikos mokykla. Tuo pačiu laišku jis kreipiasi į visus piliečius, bažnyčias, valstybes ir tarptautines organizacijas, ragindamas siekti to paties tikslo —    taikos.

►    Kaišiadorių vyskupijos “Caritas” konferencijoje reikalų vedėja Marija Bagdonienė gruodžio 12 d. pranešė, kad 44 iš 68 vyskupijos parapijų veikia “Caritas” grupės, dirbančios labdarybės darbus.

►Maskvos arkiv. Tadeusz Kondrusiewicz ragino savo tikinčiuosius melstis už smurto aukas Čečėnijoje.

►    Ses. M. Remigija Armonaitė, kazimierietė, sulaukusi 98 m. amžiaus, vienuoliškuose įžaduose išgyvenusi 64 m., mirė 1995 m. sausio 22 d. Čikagoje.

► Pasirašydami bendrąją Kristologinę deklaraciją, pop. Jonas Paulius II ir Asirijos Bažnyčios galva patriarchas Dinkha IV, 1994 m. lapkričio 11d. formaliai užbaigė tai, ką jie apibūdino, kaip nesusipratimą dėl Kristaus tapatybės. “Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, tobulas savo dieviškumu ir tobulas savo žmogiškumu”, teigiama toje deklaracijoje.

► Šiuo metu Lietuvos-Latvijos provincijoje, kuriai vadovauja provinciolas kun. Jonas Boruta, SJ, yra 73 jėzuitai, iš kurių 47 dirba savo šalyse, 11 mokosi ar dirba užsienyje, likusieji jau dešimtmečius darbuojasi tarp savo tautiečių Europoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje, misijose.

Skaityti daugiau:

Paskutinis lapas

Nuoširdžiai dėkojame “Laiškų lietuviams” rėmėjams

200dol. aukojo J. Lieponis.

160dol. aukojo L. Normantas.

Po 85 dol. aukojo:W. E. Petkus, V. Rapšys.

70 dol.aukojo kun. V. Radvina.

50 dol.aukojo kun. S. Gaidelis.

40 dol.aukojo S. Skripkus.

Po 35dol. aukojo: J. Pauliukevičius, Ch. M. Vygantas, B. Cizikaitė.

Po 30dol. aukojo: I. Kairys, A. Lesevičius.

Po 25 dol. aukojo: A. Pažiūra, A. Lesevičius.

Skaityti daugiau: