VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC
7. Kodėl pamaldus žmogus nėra populiarus?
Verta pasvarstyti klausimą, kodėl pamaldumas nėra laikomas daugelio žmonių tokia žmogiška apraiška, kuri būtų visų vertinama? O, rodos, taip turėtų būti, nes pamaldus žmogus, santykiaudamas su Dievu, praturtina dieviškais santykiais visą savo visuomenę. Tačiau praktiškai išeina taip, kad į pamaldų žmogų žiūrima kaip į nelabai pageidaujamą išimtį visuomenėje. Ne tik nesistengiama savo draugų tarpe turėti pamaldžių žmonių, bet net vengiama su jais susitikti. Tas vengimas dažnai yra dėl to, jog bijoma, kad pamaldus žmogus gali pasireikšti su per dideliais reikalavimais savo draugų tarpe.
Galbūt kaip tik čia galime užčiuopti vieną iš priežasčių, kodėl pamaldus žmogus nėra populiarus, būtent dėl savo per didelių reikalavimų savo aplinkai. Šis reiškinys turi labai gilias istorines šaknis. Senojo Testamento visuomenėje buvo labai pamaldžių asmenų, kurie buvo ir pranašai. Jie reikalavo iš savo aplinkos didesnio tikėjimo išpažinimo. Dėl to jie visuomeninių organų buvo įkalinami ir net žudomi. Kiti, kaip pranašas Elijas, buvo sėk-mingesni ir savo stebuklais sugebėjo nugalėti Baalio kunigus ir net suorganizuoti jų persekiojimą bei sunaikinimą. Tačiau, kai pranašas pasitraukė vienišumon, jis iš Dievo gavo labai vaizdžiai išreikštą perspėjimą. Jam buvo parodyta ir pasakyta, kad Dievo galia pasireiškia nei audros, nei ugnies forma, bet labai tyliu šlamėjimu, kurį gali išgirsti pamaldus žmogus (3 Kar 19, 11-13). Taigi iš S. Testamento galime gauti labai naudingą ir vaizdingą pamokymą pamaldžiam žmogui. Tokiam žmogui, kaip ir kiekvienam kitam, galioja saikingumo, protingumo ir ypač meilės reikalavimai.
Tačiau yra ir kita pamaldaus žmogaus nepopuliarumo priežastis. Pamaldumas, iš esmės žiūrint, kaip žmogaus santykiavimas su Dievu, išeina iš siaurai suprastos, t.y. vien natūralios, žmogaus reiškimosi srities. Malda yra antgamtinė apraiška.
Tačiau malda, būdama dieviško plano gelbėti žmoniją dalis, negali nesusilaukti žmogaus laimės priešo, piktosios dvasios, dėmesio ir įsiterpimo. Graham Greene sako, kad net tokia žmogiška apraiška, kaip lytinė dviejų žmonių meilė, nėra per mažas objektas piktosios dvasios pastangoms griauti žmogaus laimę. Ji stengiasi, ir dažnai sėkmingai, tą iš esmės dievišką apraišką, kuri yra meilė, įvairiausiais būdais iškreipti ir sugadinti. Bet jeigu tokia aktyvi yra piktoji dvasia griauti žmonių meilės santykius, tai tikrai ji labiau stengiasi iškreipti žmogaus maldos apraiškas, padarydama jas nesimpatingomis. Tai ji greičiausiai daro abiem pusėms: ir patį besimeldžiantį paskatindama į įvairius iškrypimus, ir, antra vertus, jo aplinkos žmonėms besimeldžiantį žmogų pristatydama kaip vienu ar kitu atžvilgiu nepriimtiną. Štai dėl ko pamaldumo apraiška žmonijoje yra nuolatiniame užpuolimo ir iškreipimo pavojuje.
Vienas iš labiausiai tiesioginių piktosios dvasios maldingumui kenkti būdų yra jos noras nuteikti žmogų, kad jis nemėgtų melstis. Ji maldai nusiteikusį žmogų išgąsdina, pakišdama mintį, kad maldingumas yra sausas asketizmas, neturįs sąryšio su jo tikrais uždaviniais.
Kai paminime žodį “asketizmas”, tai ta proga susitinkame su kita priežastimi, dėl ko pamaldumas yra nemėgstamas. Galbūt ir piktoji dvasia, per daug glaudžiai sujungdama pamaldumą su asketizmu, turi tikslą žmones atgrasinti nuo pamaldumo. Žinoma, tam tikro asketizmo maldininkui reikia. Vienas iš būtinų asketiškumų maldininkui yra ištesėjimas maldoje. Guardini trumpos maldos nelaiko tinkama malda. Maldai reikia tam tikro ištesėjimo. Tai yra mūsų prigimties reikalavimas. Mat mūsų prigimtis yra tęstinumas: mes tęsiamės per metus, dienas, valandas. Dėl to ir mūsų pamaldumui reikia tęstinumo. Tačiau iš tos priemonės nereikia daryti tikslo ir manyti, kad juo ilgiau meldžiamės, juo malda yra geresnė. Taip pat ir nuovargis maldoje nėra gero maldingumo reiškinys.
Guardini drįsta sakyti, kad jei esi per daug išsisėmęs, tai maldai netinki. Taigi malda turi laikytis sveiko žmogaus prigimties reikalavimo. Nieko nereikia pertempti. Ir kitas vertas dėmesio pamaldaus gyvenimo mokytojas grafas von Huegel savo giminaitei pataria būti saikingai maldoje. “Jeigu mes norime, kad mūsų polėkis neišblėstų, turime būti saikingi net maldoje” (127 psl.). Jis jai pataria neperdėti savo apsilankymų katedroje.
Taigi, jei mes svarstome klausimą, dėl ko pamaldus žmogus yra nepopuliarus, tai kaip tik dėl to, kad jis, būdamas labai persiėmęs savo santykiavimu su Dievu, pamiršta ir apleidžia kai kuriuos natūralius savo gyvenimo reikalavimus. Dėl to Guardini, kalbėdamas apie pamaldumą, jaučia pareigą užsiminti ir apie atvangą bei rekreaciją. Tai yra būtina ypač tiems, kurie linkę pamaldumą sujungti su asketine įtampa.
8. Ar galima atstatyti pilnumą?
Sutikus su pamaldumo ir atvangos klausimu, natūraliai iškyla sekmadienio šventimo klausimas. R. Guardini apie tai kalba. Jis tai vadina net sekmadienio atstatymo reikalu, skatindamas rimčiau žiūrėti į tai, bet tikslesnių patarimų neduoda. Jis skatina džiaugtis Dievu, esant jo akivaizdoje.
Tačiau tai sakant, galima užčiuopti ir tai, kur glūdi sekmadienio pilnumos trūkumas. Tikintis žmogus, dalyvavęs sekmadienio Mišiose, po to vakare, susitikdamas su draugais, yra ne tas pats žmogus, kuris dalyvavo Mišiose. Tuo nenorima pasakyti, kad jo pasilinksminimas būtų nedoras. Ne. Tačiau jis pats nemato sąryšio tarp savo santykio su Dievu ir savo pasilinksminimo.
Šiuo atveju mes pastebime labai gilią mūsų modernios vakarietiškos kultūros spragą. Kultūros istorikas J. Huizinga, parašęs išsamią studiją apie žaismingumo vaidmenį žmonių kultūrai, apie modernią visuomenę sako, kad “profesionalumo dvasia nebeturi daugiau tikros žaidimo dvasios. Jai trūksta spontaniškumo ir nerūpestingumo” (Homo Ludens, London, 1949, 197 psl.). Tą dvasią Vakarų kultūra prarado ypač su 19 šimtmečiu. Nors Huizinga labai gerai nevertina Vidurmažių kultūros, tačiau pripažįsta, kad Viduramžyje buvo gyvas žaismingumas. Klasicizmą, romantizmą ir rokoko kultūrą jis kaltina už tai, kad ji užkrėtė Vakarų kultūrą melancholijos dvasia. Taip jis aptaria tą “laiko dvasią”, kuri Europoje susiformavo 18 šimtmečio viduryje.
Baroko kultūrą Huizinga laiko net per daug žaisminga. Tai yra 17 šimtmečio civilizacija. Tačiau baroko kaltė yra ta, kad ji visus dalykus pertempė. Viena iš labai charakteringų baroko perdėjimo apraiškų buvo ta, kad vyrų drabužiai buvo pasidarę puošnesni už moterų (183 psl.).
Iš šios apžvalgos galime suprasti, prieš kokį plataus masto uždavinį stovime, jei norime grąžinti sekmadieniui jam priklausančią prasmę, t.y. jo religingumą ir džiaugsmingumą.
Norint laimėti sekmadieniui priklausančią prasmę, būtų pastanga išbraukti iš modernių dorybių sąrašo liūdesio ir depresijos dvasią. Iš tikrųjų, kaip matome iš Huizingo apžvalgos, pesimizmas yra nejučiomis įslinkęs į modernios visuomenės dorinių nusiteikimų tarpą. Tikinčiam žmogui nėra būtina būti prislėgtos dvasios. Netenka abejoti, kad ši iš abejingumo kilusi dvasia turi sąryšį su labai išryškinta Vakarų kultūros laisvės dvasia. Laisvė, tapusi vadovaujančia žmogaus mintimi, savo esme yra linkusi palikti žmogų abejingumo būklėje, o abejingumas neskatina žmogaus nei veiklumui, nei apsisprendimui. Taip teigdami, nenorime čia pasakyti ką nors priešingo laisvės principui. Gal greičiau norima atkreipti dėmesį į tai, kad laisvas apsisprendimas yra žmogiškos prigimties aukštuma, kuri neįmanoma išaiškinti kitaip, kaip tik tuo būdu, kad ji žmogui yra suteikta ne kieno kito, o paties Dievo. Laisvės principo negalima išvesti iš evoliucinės žmogaus prigimties tėkmės, į ką modernus žmogus yra labai linkęs.
Liūdesio dvasia, įslinkusi į religinį galvojimą, yra nemažai pakenkusi tinkamam krikščionybės supratimui. Ji kliudo krikščioniškas tiesas priimti jų nominaline prasme. Visoms tikėjimo tiesoms, kurios iš esmės yra žmogų džiuginančios, yra uždėtas savotiškas duslintuvas, tartum smuikui uždėta surdina (“surdinka”), kad jos liūdnai skambėtų. Dėl to daugybė linksmų bažnytinių himnų moderniam žmogui atrodo kaip nesuprantama seniena arba kaip koks nesavas dalykas. Ne tik krikščioniški himnai, bet net psalmės turi daug linksminančių ir džiuginančių posakių.
Sekmadienį švęsti neįmanoma pačiam vienam. Sekmadienio šventimui nepakanka asmeniško džiaugsmo. Tam reikia visuomenės, su kuria mes kasdien gyvename ir bendraujame. Tokios visuomenės narius mes priimame kaip mūsų šeimos narius, kaip mūsų bendradarbius, kaip mūsų idėjos draugus ir net kaip mūsų pasilinksminimo dalyvius, bet kartais mums trūksta to mūsų artimųjų supratimo ir priėmimo, kad į juos žiūrėtume kaip į mūsų mistinio ryšio su Dievu ir su Kristumi dalininkus.
Bet kaip tai pasiekti? Tai nėra paprastas uždavinys. Atrodo, kad tas uždavinys yra susijęs su kitu, ne mažiau svarbiu uždaviniu — išmokti melstis už kitus. Mes mokame melstis už kitus, kai yra iškilęs koks nors reikalas, kai mes prašome Dievą jiems sveikatos, ar kai gresia jiems kokia nelaimė, ar kai norime jiems pagelbėti jų profesiniuose reikaluose. Tačiau šitokios maldos neužtenka, norint pasiekti tinkamesnį sekmadienio šventimą. Reikia melstis už kitus, dėkojant Dievui, kad jie yra čia. O tai nėra taip paprasta. Juk tie žmonės gal yra mums įkyrėję, nes jie yra skirtingi nuo mūsų, yra riboti, turi visokių teisėtų ir neteisėtų trūkumų. Tačiau jeigu mes norime sugebėti kartu su jais linksmintis, turime priimti juos kaip mistinio Kristaus kūno narius, nepaisant jų silpnybių. O tuos silpnuosius reikia priimti dar su didesniu rūpestingumu, negu tuos, kurių trūkumų nematome. Taip moko popiežius Pijus XII savo enciklikoje apie Mistinį Kristaus Kūną.
Į tai verta kreipti dėmesį, ieškant prasmingo sekmadienio šventimo. Bet mūsų kultūros žmogui tai nėra lengva, nes jis šventę yra linkęs jungti ne su bendravimu su kitais, o su asmenišku savo išgyvenimu. Toks žmogus jaučiasi vienišas. Tai galime išskaityti ir iš Vinco Natkevičiaus komentaro apie vokiečių filosofą Helmut Kuhn. Jis šventę jungia su menu. “Negalėdami gyvenime apsieiti be švenčių, kartu negalime apsieiti be meno ir grožio” (Krantai, 1990 m. liepa - rugpjūtis, 62 psl.).
Galime susilaikyti šia proga nuo svarstymo, kiek menas ir grožis padeda šventę sujungti su palaima, tačiau manome, kad pagrindinis žmogaus linksmintojas yra vis tiek ne kas kita kaip kitų žmonių bendrija. Tą mintį išskaitome iš vieno šv. Tomo Akviniečio komentaro apie dangaus laimę. Dangaus laimę jis supranta kaip bendruomeninę ar visuomeninę laimę, nepaisant to, kad pagrindinis laimės danguje šaltinis yra pats Dievas. Bet iš to negalima išvesti, kad ir žemėje laimės ieškodami mes negalime apsieiti be vienokios ar kitokios bendruomenės. Tomas Akvinietis sako, kad “visų palaimintųjų laimė glūdi jų jaukume, kad draugija yra labiausiai džiuginantis dalykas”. Toliau jis sako, kad “tinka, jog vieno laimė ir džiaugsmas būtų didinami visų džiaugsmu”.
Negalima iš akių praleisti sąryšio, gerai paliudyto tautų kultūrose, kad yra gyvas ryšys tarp aukojimo Dievui ar dievams ir pasilinksminimo. Labai aiškiai tai yra paliudyta S. Testamento aukojimuose, kur dalis Dievui aukojamos mėsos buvo skiriama suvalgyti tos aukos dalyviams. Panašų paprotį būtų galima atsekti įvairiose religijose.
Modernioje kultūroje išnykstant ar išnykus aukojimo pamaldumui, aukojimas yra pasilikęs sujungtas tik su asketizmu, dėl to nėra tinkamas jungti su pasilinksminimu. Čia kaip tik iškyla pamaldumo problema. Maldingumo negalima neatjungiamai sieti su asketika. O jeigu tai daroma, tai kartu su tuo pamaldumas išjungiamas iš gyvenimo. Dėl to, norint modernioje visuomenėje atgaivinti Dievui aukojimo dvasią, verta tai daryti kartu su optimistiniu šventės supratimu. Tai tinka daryti dėl to, kad žmogus gerai nusiteikia, kai pasijunta galįs kitam duoti ką nors vertingo. Tad aukojimas ir pasilinksminimas turi psichologinių duomenų eiti kartu.
