Spausdinti

Aldona Kačerauskienė

     Senieji kaimo žmonės dar prisimena gražią, prasmingą tradiciją, kai šeštąjį pirmadienį, antradienį ir trečiadienį po Velykų (kitais žodžiais tariant, pirmadienį, antradienį ir trečiadienį prieš Šeštines, t.y. prieš Kristaus Dangun žengimo dieną) maži, jauni ir seni, gražiai pasipuošę, giedodami ir melsdamiesi, apvaikščiodavo netoli esančius kryžius. Žmonės ne tik garbino Viešpatį, bet ir dalinosi su Juo savo kasdieninio gyvenimo vargais, prašė sveikatos, gero derliaus, palankaus oro: lietaus arba giedros, žiūrint, ko tuomet reikėjo.

     Rašytojos Šatrijos Raganos (Marijos Pečkauskaitės) autobiografinėje apysakoje “Sename dvare” randame tų dienų įspūdžius. Skaitytojų dėmesiui pateikiame keletą jų fragmentų.“...Išsimiegojusi pokaitį, ima rinktis mūsų šeimyna, kumečiai ir kiti apylinkės gyventojai... Moteriškos eina nešinos ir vedinos tyčia tai iškilmei nupraustais vaikais... Visi apsivilkę išeiginiais drabužiais, vaikai lygiai tokiais pat, kaip tėvai...

     Nusiėmęs kepurę, Kazimieras klaupiasi prieš kryžių, o paskui jį visi. Ir Kazimieras savo stipriu balsu traukia Visų Šventųjų litaniją.

     'Melskis už mus!' — atsakinėja cypūs moteriški balsai, panašūs į širšinų bambėjimą, ir susipynę plaukia banga žemyn, į žalius laukus ir margas pievas. Taip malonu, gražu melstis lauke, senų ąžuolų ūksmėje! Rodos, čia geriau girdi mus Dievas. Rodos, gėlėtomis pievomis vaikščioja Jėzus vaikelis toks, kaip paveiksle... Aš žinau: Jis nelaužydavo palaužtos nendrės, negesindavo pradėjusios gesti lempelės. Ir Jį prikalė prie kryžiaus...

     Po litanijos giedame 'Dievas mūsų gelbėtojas', paskui suplikacijas, o pagalios Kazimieras liepia sukalbėti penkerius poterius į švenčiausias Viešpaties Jėzaus žaizdas”.

     Tas pats paprotys buvo gana ryškus ir Aukštaitijoje.

     Valerija Grytėnaitė, visą garbingą amžių praleidusi Šilų vienkiemyje (Panevėžio raj.), man pasakojo ryškius savo jaunystės prisiminimus: “Visas tris dienas prieš Šeštines žmonės apie šeštą valandą po pietų, giedodami Visų šventųjų litaniją, eidavo nuo vieno kryžiaus prie kito. O gražumėlis būdavo! Gegutė kukuoja, paukščiukai visokiais balsais gieda. O čia dar prisideda plačiais laukais aidinti giesmė. Žmonės melsdavosi, kad Dievas duotų taiką pasaulyje, kad nebūtų gaisrų, perkūnijos. Pasimeldę prie kryžių, eidavo į kapines. Ten atgiedodavo Marijos karunką, 'Iš gilumos džiaukimės', 'Viešpaties Angelas', sukalbėdavo šešerius poterius, paskui išsiskirstydavo kiekvienas prie savo šeimos kapų, dar ten pasimelsdavo ir eidavo namo”.

     Daug atstatėme sugriautų kryžių, nemažai iškilo naujų. Ar grįš senosios tradicijos į mūsų dienas, priklausys nuo mūsų pačių. Girdėjau ne vieną kaimo šviesuolį, klausinėjantį žmonių apie Kryžiaus dienas. Ir jeigu pavyks atgaivinti šiuos papročius, tikiu, kad tai bus dar kelios dienos, mus cementuojančios į sunkiai įveikiamą branduolį.