Jūratė Ratautienė

     Užaugau šeimoje, kurioje nebuvo meilės. Ją, meilę, užgožė kasdienybės vargai ir rūpesčiai, nerimas, baimė dėl ateities ir nuolatinis nesibaigiantis bėgimas: iš namų — į darbą, mokyklą, parduotuves, skalbyklą, įvairiausius būrelius ir taip toliau, kol galų gale maratonas baigdavosi vėl namuose, perpildytuose nervine įtampa. Mama būdavo suirzusi dėl milžiniškų eilių parduotuvėse, dėl blogai skalbykloje išskalbtų skalbinių arba dėl kokių nors deficitinių prekių, kurių ji jau ištisą mėnesį niekur negalinti nusipirkti; tėvas nervindavosi dėl nesėkmių darbe; o aš su broliu pykdavome ant mokytojų, kam tie užduoda tiek daug namų darbų, kuriuos vos vos spėjome atlikti. Taip ir sukosi kasdienybės ratas — pilkas, nuobodus, įkyrus...

     Nebuvo kada tėvams pabendrauti su vaikais, vaikams — su tėvais, net vakarienę ir tą valgydavome atskirai, nes vienas namo grįždavo anksčiau, kitas — vėliau. O taip norėjosi, kad nors kartais visi kartu susėstume, atsipūstume nuo to nelemto bėgimo per gyvenimą, numotume ranka į nesibaigiančius rūpesčius ir šiltai draugiškai pasišnekučiuotume, pajuokautume, vienas kitą paguostume, padrąsintume, suteiktume viltį... Bet to niekada nebuvo, net prie kūčių stalo, kur kiekvienas stengdavosi tik kuo greičiau prigrūsti skrandį, o po to vėl nugrimzti į bekraštį savų problemų pasaulį. Nebuvo mūsų šeimoje to, kas sietų, sutvirtintų, jungtų į vieną...

     Galbūt kaimynams mes ir atrodėme pavyzdinė šeima: mama — ligoninės gydytoja, gera mama ir žmona, pastoviai besirūpinanti, kad vyras ir vaikai būtų sočiai pavalgę; tėvas — inžinierius vienoje iš ministerijų, vyras — nei geriantis, nei rūkantis, nei ištvirkaujantis; vaikai gerai mokosi, lanko įvairiausius būrelius... Tačiau visi matė tik išorinę pusę, o viduje mes merdėjome. Tiesa, taip merdėjo ne tik mūsų, bet ir daugybė kitų šeimų, ir sunku pasakyti, ar tai buvo socialistinės visuomenės padarinys, ar pačių tėvų ir vaikų kaltė.

     Tik dabar, kai pati turiu šeimą ir per laiko prizmę žvelgiu į tuos laikus, kai buvau vaikas, suprantu, jog mano tėvų šeimoje nebuvo meilės todėl, kad nebuvo tvirto tikėjimo. Nors visi buvome krikštyti, tėvai savo santuoką sutvirtino bažnyčioje, nors visada šventėme didžiąsias katalikų šventes — šv. Kalėdas ir šv. Velykas, tačiau tiek aš su broliu, tiek ir mūsų tėvai tepažinojome kažkokį tradicinį dievą, susijusį su krikščioniškomis apeigomis ir šventėmis, bet nepažinojome tikrojo Dievo, kurio vardas — Meilė.

     Atrodo, nieko netrūko mūsų šeimoje — visi buvome sočiai pavalgę, madingai apsirengę, namai blizgėjo nepriekaištinga švara ir tvarka, tačiau mes buvome paskutiniai vargšai, nes nemokėjome mylėti. Nemokėjome? O gal tiesiog nenorėjome, dangstydamiesi tradicine fraze — „neturiu laiko”? Aš ir mano brolis iš tėvų lūpų girdėjome tik tai, jog reikia būti mokslo pirmūnais, nes jei blogai mokysies, neįstosi į jokią aukštąją mokyklą ir būsi niekam vertas žmogus, jog reikia būti švariam ir tvarkingam, jei nori patikti mokytojams ir panašiai... Tačiau iš tų lūpų taip ir neišgirdome tokių žodžių kaip Dievas, artimo meilė, pasiaukojimas, gailestingumas. Gal todėl tik po laiko supratusi savo klaidą, mama sielvartavo, jog vaikai jos nemyli, jog sūnus nuėjo klystkeliais... Gal todėl priešmirtinis sunkiai sergančio tėvo palinkėjimas mums, jo vaikams, skambėjo būtent taip:

     — Mylėkite vienas kitą, mamą, artimą.

     Tik mirties akivaizdoje tėvas suprato, ko labiausiai trūko jo vaikams, ir tarsi norėdamas pergalėti prabėgusį laiką, jau kovodamas su mirtimi, ištarė tuos svarbiausius savo gyvenime žodžius...

     Taip, šeima pirmiausia yra meilės mokykla; meilės, kurios negalima nupirkti nė vienoje iš parduotuvių; meilės, kaip kelrodės žvaigždės, aukštai pakilusios virš kasdienybės dulkių; meilės, kuri anot šv. apaštalo Pauliaus yra kantri, maloninga, nepavydi, visa pakelianti, visa ištverianti ir niekada nesibaigianti. Tokia meilė jau iš anksto turi būti subrandinta sutuoktinių širdyse, kad vėliau galėtų būti perduota jų vaikams ir vaikaičiams. Tokia meilė turi plaukti iš pačių sielos gelmių ir būti nesugriaunamas tiltas tarp vaikų ir tėvų.

     Mažytis kūdikėlis motinos įsčiose ir tas jau reikalauja sau meilės ir atidumo. Laiminga ta maža po motinos širdimi plazdanti gyvybė, jei ji buvo pradėta iš meilės, jei nešiojama ir laukiama su didele viltimi. Laimingas tas vaikas, kuris nuo mažų dienų girdi gerojo Dievo vardą, kuris yra mokomas užjausti, atleisti, paskutiniu kąsniu pasidalinti su broliais ir seserimis. Toks vaikas niekada neužaugs blogu žmogumi ir nevers savo tėvų dėl jo raudonuoti. Priešingai, tėvų pastogę jis visada prisimins su didele meile ir dėkingumu, ir kaip poetas Vytautas Mačernis sako, jam bus „ramu į tėviškę sugrįžti keliais, kur veda į namus” (Po ūkanotu nežinios dangum, 1990, p. 177).

     Laiminga bus ta šeima, kurioje visi darbai ir sumanymai gimė iš meilės, kurioje meile buvo pagrįsti santykiai tarp tėvų ir vaikų ir juos supančių žmonių. Tokią šeimą labai gražiai aprašo mūsų tautos filosofas Vydūnas:

      „Todėl jų namuose palaima gyvena. Malonumas čia šviečia kaip pavasario saulė. O skaistybė dvelkia kaip švelnusis atvėsis. Vaikai jų yra kaip jų vėlai. Širdingai reiškiasi jų sandora. O linksmas yra jų sugyvenimas. Nėra ligos, nėra nesmagumų, nėra susierzinimų ! Nepamatysi susiraukusio veido. Neišgirsi pikto žodžio. Tėvai myli savo vaikus, o vaikai myli ir laiko garbėj savo tėvus. Nereikia jiems todėl įsakymų. Savaime meilė ir pagarba juose gyvena. Nežino jie, kad galėtų ir kita kas žmones užimti negu grožė ir labas.

     Tokie namai yra palaima ir palaiminimas visam kraštui. Yra tikrai, lyg Dievas pats iš jų dalintų savo malonę. Visi, kurie turi kokį darbą su tais namais, jaučia, jog čia galima atsigauti nuo visų vargų ir pasveikti kūne ir dvasioje” (Raštai II, 1991, p. 266-267).

     Tačiau ar daug mūsų Lietuvoje tokių gražių šeimų ? Ar visose iš jų tokia ideali atmosfera, kaip kad Vydūno aprašytoje šeimoje?

     Ne, tikrai ne... Kitaip nebūtų tada kas metai vis didėjančio skyrybų ir abortų skaičiaus, tiek daug sudužusių likimų dėl nelemtos girtuoklystės ar neištikimybės. Nebūtų tų kas vakarą pasikartojančių barnių ir vaidų kaimyniniame bute. Nebūtų tiek daug pykčio, širdgėlos, netikrumo ir abejingumo žmonių veiduose. Nebūtų, jei nuo pat mažų dienų žmogų būtų vedusi kelrodė žvaigždė — Meilė!

     —    Mama, kodėl leidai mane į pasaulį, jei po to lyg nereikalingą daiktą pametei vaikų namuose?

     —    toks klausimas neduoda ramybės šimtams vaikų, kurių „tėvams” pagrindinis gyvenimo tikslas

     —    kur nors ir kaip nors gauti šimtą gramų ...

     —    Tu gimdysi trečią vaiką tokiais sunkiais laikais? Nebūk kvaila, pasidaryk abortą, — „protina” savo dukrą jos motina; motina, kurios kaip moters šventa pareiga saugoti šventąją žemės ugnį —    gyvybę.

     —    Sūnus peiliu mirtinai sužalojo savo tėvą, —    praneša per kriminalinę kroniką...

     Tai tik keletas niūrių mūsų gyvenimo vaizdų ... Kodėl, o Dieve, aplink tiek blogio ir neteisybės? Kodėl, o visagale Meile, apleidai mūsų namus ir širdis? Gal todėl, kad niekada tavęs nepažinome, nenorėjome pažinti ir priimti į savo gyvenimą? Bet, Meile, tu juk gailestinga ir atlaidi, todėl pasigailėk mūsų, išvesk iš to klaikaus nuodėmių miško, parodyk vienintelį tikrąjį kelią. Apsigyvenk, Meile, vėl mūsų tarpe, kaip kad anksčiau gyvenai darniose senolių šeimose, suteik tos dvasinės stiprybės, kuri leistų pakilti ir vėl viską pradėti iš naujo!

     Tokia optimistine gaida ir norėčiau baigti savo straipsnį. Bet prieš pabaigiant noriu dar parašyti netradicinį laišką savo mamai, kuriai per visą gyvenimą taip ir nesukūriau tikrų, nuoširdžių eilių ...

     Neverki, mama, kad tikrosios neišmokei meilės,
     Neverki, nes vis vien nesugrąžinsi tų laikų ...
     Tik šaltos snaigės juoksis gailiai
     Kaip praeitis už apšerkšnijusių langų ...

     Neverki, mama, ir pamirški viską
     Klaidas, vargus ir nuovargio raukšles
     Geriau ateiki su mumis pabūti,
     Pasikalbėti, pasiguosti, dalį rūpesčių numest...

     Juk tu žinai, kad pasiilgome tavęs mes,
     Labiausiai
anūkėliai tavo mylimi,
     Ateiki visada, kada tiktai galėsi

     Sušildyti manęs širdies savosios ugnimi!

     Tu nesikrimsk, kad klystkeliais sūnus nuėjo;
     Tikėk, ateis diena, Apvaizda jį tau sugrąžins!
     Kaip grįžta vasaros, pavasariai praėję...
     Sūnus tavam skausme tą meilę didžiąją pažins!

     Kalėdų šventą vakarą danguj sužibs vilties žvaigždelė,
     Sugrįš ramybė užsnigtu keliu;
     Tave tvirtai aš apkabinsiu, Mama,
     Ir pasakysiu, kad labai labai myliu!