Spausdinti

Juozas Vaišnys, SJ

     Vienas rekolekcijų vedėjas pirmoje konferencijoje visuomet kalbėdavo apie tikėjimą, stengdamasis įrodyti arba bent klausytojams palengvinti suprasti pagrindines tikėjimo tiesas: Dievo buvimą, sielos nemirtingumą, amžiną pomirtinį gyvenimą. Kiti kolegos, taip pat kartais ir rekolekcijų dalyviai, jį kritikuodavo, sakydami, kad tai bereikalingos pastangos. Juk į rekolekcijas susirenka ne kokie bedieviai, kuriuos reikia atversti, grąžinti prie tikėjimo. Čia paprastai atvyksta tikintys žmonės, kurie nori suintensyvinti savo dvasinį gyvenimą, labiau priartėti prie Dievo, geriau susipažinti su Kristaus mokslu, ypač su jo raginimu tobuliau mylėti Dievą ir artimą.

     Pereitame numeryje rašėme apie dvasingumą, kuris yra ne kas kita kaip siekti dvasinio tobulumo ir šventumo. Tą svarstymą baigėme teigimu, kad dvasingumo ar šventumo termometras yra artimo meilė. Norėdami statyti tą tobulumo arba artimo meilės rūmą, turime padėti tvirtą pamatą. O tas pamatas, tas fundamentas, nuo kurio priklausys mūsų dvasinis tobulumas ar šventumas, yra tikėjimas. Kuo mūsų tikėjimas bus stipresnis, tuo aukščiau pakilsime šventume, Dievo ir artimo meilėje.

Žemaičių Kalvarija.   Paulius Augius

     Jeigu žmogus bus tvirtai įsitikinęs, kad yra Dievas, kuris nemirtingai žmogaus sielai ruošia amžiną laimę danguje, tai jam bus lengviau laikytis Dievo įsakymų, Kristaus mokslo ir Jo įsteigtos Bažnyčios reikalavimų.

     Turbūt tikrai nėra daug žmonių, kurie visiškai netikėtų Dievo buvimu. Greičiausiai jie tuo tik abejoja, nėra tikri. Juk ir Šv. Raštas sako: „Tarė kvailys savo širdyje — nėra Dievo” (Ps 52,1). Užtat tik kvailas, neišmintingas žmogus gali neigti Dievo buvimą. Bet jeigu žmogus yra protingas, jeigu jis tyčia neužmerkia akių ir neužsikemša ausų, tai jis gali ir protu suprasti, ir akimis pamatyti, ir ausimis išgirsti Dievo pėdsakus kiekviename žingsnyje, kiekviename tvarinyje, jis gali išgirsti nuostabų visos tvarinijos Jam giedamą garbės himną ir nuolankią padėkos psalmę. Tai suvokė ir mūsų poetas Jurgis Baltrušaitis, savo eilėraštyje sakydamas: „Aš suprantu skausme ir ilgesy, kaip, žmogaus prote, silpnas tu esi, nes štai nakčia regiu spiečius žvaigždžių, bet kurčias, aš jų psalmės negirdžiu”.

     Filosofas Paskalis sako, kad pasaulis su Dievu yra paslaptis, o pasaulis be Dievo — absurdas. Trečio pasirinkimo žmogui nėra: arba jis pripažįsta Dievą ir renkasi pasaulį su Dievu, arba, Dievo nepripažindamas, renkasi pasaulį be Dievo. Arba jis renkasi paslaptį, arba absurdą. Be abejo, kiekvienas protingas žmogus iš šių dviejų galimybių verčiau rinksis paslaptį, nes rinktis absurdą būtų per daug negarbingas savęs nužeminimas. Rinktis paslaptį nėra jokios gėdos ar pažeminimo, nes pasaulis pilnas paslapčių. Paslapčių yra ir gamtos, ir fizikos, ir kituose moksluose, tad argi nuostabu, kad daug nesuprantamų dalykų ir paslapčių bus ir Dievą tikinčiam žmogui? Žmogaus gyvenimas ir yra nuolatinis tiesos ieškojimas, stengimasis atidengti jį supančias paslaptis. Žmogaus gyvenimas yra ir turi būti nuolatinis Dievo ieškojimas, stengimasis vis labiau Jį pažinti, vis labiau prie Jo priartėti, labiau Jį pamilti. Kiekvienas žmogus savo prigimtyje jaučia kažkokią jėgą, jį verčiantį ieškoti tiesos, ieškoti Dievo, ieškoti savo gyvenimo tikslo.

     Vėl tas pats minėtas Paskalis labai išmintingai sako, kad visi ieško Dievo, bet ne visi Jį suranda, nes vieni ieško, bijodami Jį surasti, o kiti — bijodami Jį prarasti. Ką tai reiškia? Tie, kurie ieško Dievo, bijodami Jį prarasti, jau yra Jį suradę, bet vis dar nori aiškiau Jį pažinti, nori atidengti vis daugiau ir daugiau paslapčių ir bijo, kad kartais Jo neprarastų, nuo Jo nenutoltų, nes tada žmogaus ir viso pasaulio gyvenimas būtų tikras absurdas: mes nežinome, iš kur ateiname, kur einame, koks yra mūsų gyvenimo tikslas, kokia prasmė gyventi.

     Kiti ieško Dievo, bijodami Jį surasti. Jie bando Jo ieškoti, nes jaučia savo sąžinės balsą, juos verčiantį ieškoti tiesos, tačiau jų ieškojimas nėra nuoširdus, jie tik apgaudinėja save, bet iš tikrųjų Jo rimtai neieško, nes bijo Jį surasti. Juk jeigu suras, reikės Jam nusilenkti, reikės pripažinti ir vykdyti Jo įsakymus, o jie taip nuo visa to yra atpratę! Tad ir stengiasi pamažu apmarinti savo sąžinę ir save įtikinti, kad Dievo visiškai nėra.

     Jau minėjome, kad žmogui užtenka tik atmerkti akis, ir pamatys Dievą visur. Jį garsiai skelbia ir makrokosmas, ir mikrokosmas. Jį protui turėtų aiškiai įrodyti galaktikos su milijardais žvaigždžių. Apie Jo didingumą, išmintį ir galybę protas gali suprasti iš mažiausių tik per mikroskopą pastebimų ląstelių bei gyvūnėlių. Protingai yra prisipažinęs Kantas, sakydamas, kad jam geriausias Dievo buvimo įrodymas yra žvaigždėtas dangus viršuje ir dorovės įstatymas žmogaus širdyje. Tas dorovės įstatymas dažnai jam liepia daryti tai, kas priešinasi jo polinkiams ir interesams. Kas gi tą įstatymą į jo širdį įrašė? Mes Jį vadiname Dievu.

     Metus žvilgsnį į gamtą, kiekvienam aišku, jog čia viskas taip tobulai sutvarkyta, kad kiekvienas kūrinėlis, nors ir mažiausias, turi savo gyvenimo tikslą. Į tą tikslą jis visa savo prigimtimi veržiasi ir jį pasiekia arba bent turi galimybę pasiekt. Štai, pavyzdžiui, mažas upelis. Koks yra jo tikslas? Pasiekti didesnę upę ir pagaliau jūrą. Ir jis tai pasiekia. Gali jam kliudyti, jį užtvenkti, bet vis tiek jis kur nors prasiverš, prasigrauš sau sau kelią, pasieks didesnę upę ir pagaliau savo galutinį tikslą — jūrą. Štai šuniukas ar kačiukas. Koks jų gyvenimo tikslas, ko jie savo prigimtimi siekia? Pasisotinti, sočiai, patogiai gyventi. Kačiukas, pasigavęs pelę, ar šuniukas, gavęs nugraužti kaulą, jaučiasi visiškai laimingi ir patenkinti, daugiau jie nieko netrokšta.

     Dabar pažvelkime į žmogų, pažvelkime patys į save. Ko siekia žmogus, koks yra jo gyvenimo tikslas? Žmogus visa savo prigimtimi siekia laimės. Kalbėjome, kad gamtoje kiekvienas tvarinėlis pasiekia arba bent turi galimybę pasiekti savo tikslą, pasiekti tai, ko jo prigimtis nori ir į ką veržiasi. O kaip su žmogumi? Ar jis šioje žemėje gali pasiekti laimę, kurios taip trokšta visa jo prigimtis? Ne. Tai yra visiškai neįmanoma.

     Kartais žmogus galvoja, kad jam laimę suteiks turtai, garbė, malonumai. Tad jis ir nukreipia visas savo pastangas į šias žemiškas vertybes. Tegul žmogus tampa didžiausiu milijonierium, tegul apie jį kalba visas pasaulis, tegul jis naudojasi visais galimais malonumais, bet jeigu jis neturės tikėjimo, jeigu visos jo viltys ir siekimai tik šiame gyvenime, jis niekad nesijaus tikrai laimingas. Pažvelgę į istoriją, mes surasime daug garsių milijonierių, kuriems netruko nei garbės, nei žemiškų malonumų, bet jiems labai trūko laimės, todėl ir tą savo turtingą, garbingą ir malonumais pertekusį gyvenimą pabaigė savižudybe. Laikina laimė žmogaus niekada nepatenkina ir negali patenkinti, jis nori amžinos. Tik ta viena mintis, kad kartą jis turės mirti, kad turės palikti ir savo turtus, ir garbę, ir malonumus, žmogui atima tikrąją laimę. Tik amžina laimė gali žmogų visiškai patenkinti, tik tokios laimės jo prigimtis siekia.

     Ir jeigu tokios laimės jis negali pasiekti šioje žemėje, kur nieko nėra amžino, kur viskas labai greitai praeina, turi būti kita galimybė, kitas gyvenimas, turi būti amžinybė, turi būti amžinas Dievas, turi žmogus turėti amžiną, nemirštantį pradą — sielą. Jeigu jau paprasčiausi, primityviausi gyvūnėliai pasiekia savo tikslą, o jo nepasieks tik žmogus, tas pasaulio karalius ir valdovas, tas visos kūrinijos apvainikavimas! Juk jam turi visa paklusti, jis visa valdo. Jis tyrinėja net visatos erdves, jo protas ir valia pakelia jį virš žemės, virš visos tvarinijos. Ir tik šis tobuliausias Dievo tvarinys turėtų būti išimtis, tik jis vienas negalėtų ir neturėtų net mažiausios galimybės pasiekti tai, į ką taip smarkiai visa savo prigimtimi veržiasi? Tai yra neįmanoma, tai būtų visiškai nesuprantama, tai būtų ne tobuliausias Dievo kūrinys, bet tikras absurdas. Būtų didžiausia beprotystė rinktis tokį absurdą, rinktis pasaulį ir žmogų be Dievo. Aišku, pasirinkus ir pripažinus Dievą, mums bus daug paslapčių ir neaiškumų. Bet mes juk esame apdovanoti protu tam, kad tas paslaptis viena po kitos atidengtume, kad nuolat tobulėtume ir ieškotume, kol pagaliau surasime savo gyvenimo tikslą, tos savo į amžiną laimę besiveržiančios prigimties Kūrėją. Jis yra tos amžinos laimės Autorius ir Priežastis. Šioje žemėje niekas kitas mūsų žmogiškos prigimties nepatenkins, niekas neduos patenkinančių atsakymų į mūsų gyvenimo klausimus. Teisingai šv. Augustinas yra pasakęs: „Sutvėrei mus, Dieve, sau ir nerami mūsų širdis, kol neatilsės Tavyje”. Tą pat panašiais žodžiais tvirtina ir mūsų tautos dainius Maironis: „O didis Dieve ir Tėve brangus, pastiprink žmogų silpną ir menką, Tu pats surėdei, jog vien tik dangaus jo begaliniams norams užtenka!”