(Tęsinys iš pereito numerio)
ALGIMANTAS MALKEVIČIUS
Bet kodėl gyvename taip, tarsi Dievo nebūtų? Pasmaugti kūdikiai šiukšlių dėžėse. Arba ligoninėse paliekami likimo valiai. Sūnaus užmuštas tėvas. Ir tik už 200 dol. Kaune samdomas žmogžudys. Reketavimas, smurtas, nužudytieji, nusižudę. Tėvų, atrodo, nebereikės į “ubagyną” ar į mišką vežti: suleis vaistų, ir viskas. Pavydas ir alkoholizmas. Jėgą ir ginklą net prieš civilius vartojantys Lietuvos policininkai, kariškiai. Smurtas, patyčos savoje kariuomenėje. Turtingiausios valstybės gėda— negrų kvartalai, juose vaikai, su šunimis kovojantys dėl gabalėlio maisto. Ir Lietuvoje mušamas vaikas, kad pardavęs alaus butelius, nusipirko duonos. Neteisėtai atvykusių dirbti atvykėlių žiaurus išnaudojimas, sveikatai kenkiančios sąlygos.
Baisu, jog tai nebe atsitiktinumas. Mūsų siela vis ramėja, kursta. Žmogus perrašo Dievo duotus įstatymus taip, kaip jo iki absoliuto pakylėta valia pageidauja. Tada kitas žmogus kaip Dostojevskio Raskolnikovui tėra niekas, utėlė. Taip tampa nebevaldomas protas, aistros, jausmai, nusižengiama pagal viso penkto įstato reikalavimus. Deja, tokio bedvasio žmogaus paveikslas daug kieno Lietuvoje sekamas.
Tai ko paskui stebimės, kad mūsų vaikai— tie žemėje puolę angelai-narkotikų, samagono, sektų svaiguly ieško kas ramybės ir išganymo, kas tikro žmogaus ar tėvų ar net paties Dievo. Kur jiems, XXI amžiaus tėvynėje glaustis, kai tėvas nebeuždirba duonai? Kai mokykloje šalia kunigo prie kryžiaus meldžiasi direktorius, o jam iš kišenės, prisiūtos vietoje sąžinės, byra vakar nudraskyti kryželiai, raportas KGB viršininkui, išplėšti iš sąsiuvinio vaikiška rankele nupiešti, dar nežinia ką reiškiantys, Gedimino stulpai.
O gal čia nieko nepakeisi, gal tokia žmogaus prigimtis? Atrodo JAV psichologai vienus humanitarinius mokslus besimokančius studentus suskirstė į dvi grupes taip, kad būtų perskirti geriausieji draugai. Vieni privalėjo būti kaliniai, antri — prižiūrėtojai. Po geros savaitės eksperimentą teko nutraukti dėl “prižiūrėtojų” žiaurumo. Gal ir teisingai kažkuris iš žemėje žymesniųjų yra pasakęs, jog kuo daugiau pažįsti žmonių, tuo labiau norisi bendrauti tik su laukiniais žvėrimis, žudančiais maistui. Štai ima aiškėti, kad draugas, kurį norėjai gelbėti, negalvodamas apie nieką, — sąžinę pardavęs už Judo skatikus. Kitas kitoje situacijoje tave išduos. Didžiavaisi parlamento gynėjais. Vienas jų padeda kariams duotas cigaretes vogdamas, naudodamasis tarnybine padėtimi, skriaudžia galėjusius būti jų abiejų bendro kapo broliais. Kitas tarnybos metu girtas šaudo į sargybos draugą. Tada tikrai tesinori klausytis ir matyti čiurlenantį upelį, kamanę ar šiugždantį debesų baltumą, ar gal atsiskyrėlišką D. Toro gyvenimą miške.
Bet išeitis, kaip ir visada, labai paprasta: Dievas visada mums palieka pasirinkimo teisę. Remdamiesi tiesa, sveiku protu ir Dievo duotais įstatymais, privalėtume rinktis gėrį ir atmesti blogį. Be jokių apeliacijų į savo silpnumą, be privilegijų niekam. Vaizdžiai pavadintoje savo enciklikoje “Veritatis splendor” Jonas Paulius II griežtai pasisako prieš manipuliavimą laisve. Lengviau pralaimėti su Dievu, nei laimėti be Jo. Juk, pavyzdžiui, ir tame Afganistane buvo atsisakiusių žudyti ir žinojusių, kad čia pat bus sušaudyti. Tai tas atvejis, kai gyvybė, aukščiausia Dievo dovana, leistina aukoti dėl meilės Dievui ir artimui ir liudijanti tiesą. Todėl nekaltinkime dėl blogio Viešpaties-pragarą renkamės mes.
Kitas sudėtingas klausimas: “Kaip skatinti žmogų rinktis gėrį?” Žmogų, vis labiau tolstantį nuo Bažnyčios. Daug galėtų padėti menas, kultūra, švietimas, mokslas, masinės informacijos priemonės. Bet ar jaučia šių institucijų darbuotojai reikiamą atsakomybę? Žmogus dažnai nenori matyti, ką daro. O jei pastatytume vyrą šalia moters, kai gabalais iš jos įsčių išima jo vaiko gemalą? Jei tėvams būtų liepta sugalvoti jam vardą, įrašyti į pasus, įdėti ten jo sutraiškyto nuotrauką? Jei vietoje reklamos vis dažniau tai parodytų ekrane? Kaip žmogų išmokyti nors suvaldyti žodį, kai kada sukeliantį nuodėmių grandinę? Laimei pasaulio protingieji ima suvokti, kad žemės problemos, būdamos visuotinės, taip visuotinai ir turi būti sprendžiamos. Belieka viltis, jog kažkada ateis laikas, kada ir į kosmosą kitiems pasauliams siųsime neatrinktas nuotraukas — kad ir gyvenime nebebus smurto, karo, skurdo vaizdų. Kiek čia darbo valstybei, šeimai, jaunimo organizacijoms, Bažnyčiai. Saviaukla, mokymasis iš savo tautos, giminės klaidų.
Ar galima būtų jau dėti tašką? Deja, ne. Kaip lengva žmogaus puikybei bėgti nuo savęs.
Norėtum teisintis, suversti kaltes kitiems? Tačiau žinok, kad Jo šviesoje niekas nepasislėps. Atmink, kad tiesa yra viena. Ir nuoga, kaip Kristaus kūnas, kurio nebenorime kenčiančio matyti ant kryžiaus. Tad eime tolyn, į save. Geliantys, vaiduokliškai juodi, užmaršties voratinkliais apkarę tie klausimai. Tik tu jau nebe vaikas. Ir klausi dabar nebe Dievo, -savęs. Eik prie Tiesos-privalai save pažinti, suprasti. Kad matytum, kur eini. Kad mažiau kluptum: “Jei mes patys save tyrinėtume, nebūtume teisiami”. Kad spėtum, nes nežinai, kada būsi pašauktas. Kad atleistų, nes tau yra sakoma: “Eik ir daugiau nenusidėk”.
Tamsi naktis... Vienam šitaip gera-nemėgstu deklaruojamų, viešų, neva visiškai atvirų, išpažinčių. Tyloje man lengviausia susirinkti save visą. Ir išgirsti Seneką: “Kasdien mokykis mirti”. Bei stoti prieš visus savo artimuosius-sūnus, žmoną, motiną, tėvą. Padedi save prieš mokinius, kolegas, ir savo mokytojus. Prieš skautus, prieš partizanus ir prieš žuvusius sausio 13-tą. Prieš pažįstamus kraujo brolius iš SKAT-o. Prieš Tave, mūsų kalčių Atpirkėjau. Skauda? Aštrūs sąžinės spygliai? Padėkoti gali Viešpačiui Putino žodžiais už kančią. Ir kentėk. Nusiprausk ta kančia. Kad, kaip sako buvęs tavo mokytojas, kunigas Kazys Ambrasas, amžinai nepaliktum tuo murzinu žmogum, nešvaria sąžine atėjusiu į savo tautos laisvės ir nepriklausomybės šventę, tarsi į Viešpaties kviečiamą puotą. Lipk į tą Biliūno nupieštą kalną, siek stebuklingąjį žibintą-Dievo duotus įsakus, taip sunkiai atsiejamus vieną nuo kito. Katekizme, kaip mechaniškai kartojamoje maldoje, jie tėra Dievo žodžiai. Tad dėk savo nuodėmes ir tikrą skausmą ant geliančios kančios, savo rankomis uždėk taurinančios skaistyklos ugnį. Perlydyk toje liepsnoje tau Kūrėjo duotus įstatus taip, kad jie taptų tavo vidiniu nusistatymu, tavo paties įstatymais, tavo moraline laisve...
Ar pastebi, kaip stebuklingai šviesėja? Kaip viskas tampa tikra, erdvu, pastovu? Ir balta balta-kaip ant Kūčioms motinos dengiamo stalo? Girdi, kaip sieloje dangiškai suvirpa vaikystės dienų paprastas bažnyčios ar kalėdojančio kunigo rogių varpelis? Ir taip gera, ramu, tarsi nekaltoje kūdikystėje, prie širdies ant motinos rankų, po angelo sargo sparnu...
Jaučiu Tave, mano Viešpatie. Baisu, nes kaip niekad jaučiu, kiek tikrai nesu vertas, jog mane tokį laimintum, jog pas mane tokį ateitum. .. Ir tarsi girdžiu Tavo žodžius:
“Kaip mane Tėvas mylėjo,
taip ir aš jus mylėjau.
Pasilikite mano meilėje.
Jei laikysitės mano įsakymų,
pasiliksite mano meilėje,
kaip aš vykdau savo Tėvo įsakymus ir
pasilieku Jo meilėje” (Jn 15, 9-10).
Žvakė-tavo ir mano gyvenimas, sese ir broli. Kiek išsižadi savęs, kiek išspinduliuoji Meilės, kiek pasėji Gėrio, Vilties, kiek apgini Tiesą, tiek ir atsitraukia smurtas, neapykanta, pyktis, kraują pralieti ar gyvybę atimti pakilusi ranka. Nelengva, bet eime, ritinkime tą Sizifo akmenį-savo kryžių į kalną. Atrodo beprasmiška, nes žinai, jog tikrasis gailestingumas, teisingumas, broliškumas ir kitos vertybės-to kalno viršūnė-slypi anapus. Bet kas, jei ne tu sulaikysi prieš Dievo kūrinį pakeltą ranką, kas prisidės savo skausmu prie visų mūsų išganymo ir Atpirkėjo kančios? Eiva!