Kun. J. Boruta S J
Keistas jausmas kyla, vartant pageltusius sovietmečio istorikų rašytus tomus. Štai solidus “Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos” tomas (Vilnius, Mintis, 1968); p.135-136 J. Jurginis rašo apie Motiejų Kazimierą Sarbievijų, kurio gimimo 400-ąsias metines pernai minėjome.
“Iš (Vilniaus) Akademijos poetų, rašiusių lotyniškai, į pirmąsias eiles Europoje išėjo M.K. Sarbievijus. Jis mokėsi Vilniuje, Brunsberge, Prūsijoje. Grįžęs į Lietuvą, porą metų Kražių kolegijoje dėstė sintaksę ir poetiką. 1625 m. Kelne buvo išleistas pirmas jo eilėraščių rinkinys, o po trejų metų pakartotas Vilniuje. Vilniaus akademijoje M. K. Sarbievijus dėstė retoriką ir filosofiją. Jis mirė 1640 m. nuo džiovos, turėdamas vos 45 metus.
Sears Tower, aukščiausias dangoraižis pasaulyje. A. Kezio nuotr.
M. K. Sarbievijaus “Lyrikos knygos” susilaukė daugiau kaip 60 leidimų. Visa to meto Europa žavėjosi jo kūryba. Kai kurie kritikai vertino jį labiau, negu Horacijų. Rubensas piešė jo knygoms vinjetes. M.K. Sarbievijus buvo ne tik poetas, bet ir poezijos teoretikas, bandęs nustatyti estetikos principus. Savo poetikos žinias jis išdėstė veikale “De perfecta poesi” (“Apie tobulą poeziją”), kuriuo naudojosi daugelio aukštųjų mokyklų studentai.
M.K. Sarbievijus, populiariausias XVII a. pradžios poetas, plačiai išgarsino Lietuvą, jos gamtą ir sostinę Vilnių, paskirdamas jam odę. Šioje odėje, kupinoje romantikos, žavimasi Nerimi plaukiančia valtim su javais, piemenėliu, kuris “sėdi milžinkapy ir žievės dūdele švilpauja sau linksmai, o tenai irklininkas burėm irstosi vėjingom”. Odėje minima Lukiškio žalia aukštuma, didžio kunigaikščio dvaras, vadinamas Palemono rūmais ir pilimis, o Gedimino pilis Kapitolium”. 1 v
Šiame, kaip ir vėlesniame V. Vanago “Lietuvių rašytojų sąvade” 2, aplamai gana pozityviame M.K. Sarbievijaus apibūdinime daug sovietmečiui būdingų nutylėjimų, kupiūrų, pvz.: neužsimenama, kad M.K. Sarbievijus — kunigas, jėzuitas, kad mokėsi jėzuitų mokyklose, kuriose vėliau dėstė ne tik sintaksę, poetiką ir retoriką, bet ir teologiją, kad gyvenimo paskutiniuosius penkerius metus buvo karaliaus Vladislovo IV Vazos dvaro pamokslininkas ir teologas. Mūsų tolesniam svarstymui primintina, kad šiuose reprezentaciniuose sovietmečio leidiniuose nutylėtas M.K. Sarbievijaus kaip poeto brandai turėjęs lemiamos reikšmės jo teologijos studijų Romoje faktas. 1622 m. kelionė iš Vilniaus į Romą, jo poetinio talento pripažinimo apogėjus ten studijų metu Romoje ir net skausmingas išvykimas iš Romos 1625 metų rudenį paliko reikšmingus pėdsakus M . K. Sarbievijaus asmenybėje ir jo kūryboje.
Nors sovietinėje istoriografijoje visa tai laikoma nutylėtinomis, neminėtinomis “juodomis” biografijos dėmėmis. Bet jei šių “juodų dėmių” poeto gyvenime nebūtų buvę, vargu ar šiandien minėtume M.K. Sarbievijaus jubiliejų. Vargu ar be jų M.K. Sarbievijus būtų subrendęs tokiu pasaulinio garso Lietuvos poetu, kokį jį turime šiandien. Pažvelkim į šį M.K. Sarbievijaus biografijos skirsnį kiek atidžiau.
Vilniaus universiteto rankraštyne išlikusi Lietuvos jėzuitų provincijos narių egzaminų registracijos knyga “Liber extra ordinarius provincialis dividitur in quinque partes”, apimanti 1585-1642 metų laikotarpį. Joje įrašas: “1622 gegužės 22 d. Vilniuje rektoriaus Jono Gruževskio ir trijų paskirtų egzaminatorių buvo viešai egzaminuoti antrųjų metų teologai -Motiejus Sarbievijus, Andrius Rudamina...” 3
Išegzaminavus Andrių Rudaminą, vienas iš egzaminatorių pastebėjo, kad šiek tiek trūksta žinių. Panaši pastaba įrašyta ir M.K. Sarbievijui. Trys egzaminatoriai jo laikytą egzaminą įvertino pakankamai, kad galima būtų tęsti teologijos studijas Romoje, vienas iš egzaminatorių sprendė, kad egzaminas išlaikytas vos vidutiniškai ar dėl nepakankamo pasiruošimo, ar dėl atsitiktinumo. Nežiūrint šių nelabai palankių egzaminatorių atsiliepimų, Motiejus Sarbievijus, Andrius Rudamina ir daug už šiuos abu jaunesnis 18-metis Mikalojus Zaviša buvo išrinkti tolesnėm teologijos studijom Romoje. Tuometiniame Vilniaus universitete-akademijoje iš studentų buvo reikalaujama puikių žinių, tad šiandien sunku pasakyti, kodėl studijoms Romoje buvo išrinkti minėti scholastikai. Turbūt provincijos vadovybė sprendė, vadovaudamasi ir kitais kriterijais. A. Rudamina tikriausiai buvo parinktas dėl savo rimtumo ir pamaldumo, M.K. Sarbievijus galbūt dėl savo retorinių ir išskirtinių poetinių sugebėjimų, o M. Zaviša - kaip didelis universiteto geradaris. Jis, stodamas į jėzuitus, univesitetinėms filosofijos studijoms išlaikyti užrašė 15.000 florinų.
1622 metų rudenį būrelis jaunų jėzuitų scholastikų, lydimi jau buvusio universiteto rektoriaus tėvo Jono Gruževskio, vykstančio į jėzuitų provincijų prokuratorių kongregaciją, išvyko į Romą. Įdomią ir nuotykingą kelionę M.K Sarbievijus aprašė savo poetiniame kūrinyje “Iter Romanum”, nuosekliai atpasakodamas kelionės įvykius. Per Poznanę, Leipcigą, Bambergą (prie kurio miškuose keliautojų būrelį užpuolė plėšikai), per Ingolštadtą, Brenerio tarpeklį jie 1622 m. lapkričio 5 d. šeštadienį pasiekė Romą. Ir iš karto M.K. Sarbievijus, kaip pasibaigiančių renesanso laikų vaikas, išstudijavęs antikos ir senosios Romos laikus, toje Romoje pasijuto kaip savo namuose. Pirmojo vakaro Romoje savo pergyvenimus M.K. Sarbievijus įamžino ketureilyje:
Tuomet užgeso saulė ir vakaras niūrus
Aplinkui skleist pradėjo smaragdinius šešėlius.
Vakariene maloniai čia vaišino mus
Namai Farneze, Draugijos Jėzaus.
M.K Sarbievijus ir A. Rudamina tuojau pat pradėjo trečiuosius teologijos studijų metus garsioje Romos kolegijoje — Collegium romanum (dabar Grigaliaus universitetas). Abu studijas baigė 1624 m. vasarą. O metais anksčiau — per 1623 m. Sekmines taip pat abu buvo įšventinti kunigais. 1624-25 m. Sarbievijus Romos vokiečių jėzuitų kolegijoje ėjo studijų prefekto ir rektoriaus patarėjo pareigas. Studijų Romoje metu jis pagarsėjo kaip nepralenkiamas poetas. Kartu su Romos kolegijos profesoriais (F. Strada, T Galluzzi ir kt.) studentas scholastikas M.K. Sarbievijus buvo įjungtas į Katalikų bažnyčios brevijoriaus himnų reformos komisiją, kuriai vadovavo pats popiežius UrbonasVIII.
Bostono “Lietuvių enciklopedijoje" (t. 26, 1961, p. 492) P. Rabikauskas taip trumpai aprašo M.K. Sarbievijaus, kaip poeto, to meto laimėjimus ir pripažinimą:
“Ypač Romoje išsivystė jo talentas, skatinamas įžymių poetų ir lotynistų, kaip T. Galluzzi, F. Strada, V. Guiniggi ir paties pop. Urbono VIII, kuriam dedikavo odę Aukso amžius’, atitinkamai perdirbęs anksčiau žemaičių vyskupui Kiškai skirtą panegiriką. Popiežius Sarbievijų labai vertino ir dažnai jį kviesdavo pas save; 1623 jį vainikavo laurų vainiku ir atsisveikindamas 1625 jam įteikė aukso medalį”. 4
Romoje M.K. Sarbievijus turėjo nemaža skaudžių, sukrečiančių pergyvenimų. Tik atvykus Romon, tuoj susirgo ir mirė vienas iš kelionės draugų Mikalojus Zaviša. (Prie Bambergo jis plėšikų buvo smarkiai sumuštas).
Antrasis smūgis - 1624 metų rudenį teko išsiskirti su artimiausiu bičiuliu Andrium Rudamina, kuris apsisprendė paaukoti savo gyvenimą ir jėgas misijų darbui Indijoje ir Kinijoje. A. Rudaminos sieloje jau anksčiau buvo įvykęs lūžis, kuris truputį vėliau turėjo įvykti ir M.K. Sarbievijaus sieloje. Todėl ir čia laikom tinkamu pateikti autentiškus A. Rudaminos laiške jėzuitų Generolui išdėstytus savo apsisprendimo vykti į misijas motyvus. A. Rudaminos laiškus jėzuitų Generolui Mucijui Vitelleschi išvertė ir paskelbė P. Rabikauskas “Laiškuose lietuviams” (1962 kovo men. p. 84-87, 94-95):
“Noriu save visiškai paaukoti Kristui, trokštu kuo tobuliau savęs taip išsižadėti, kad ne tik pasitraukčiau iš tėviškės, nuo savo draugų, iš savo krašto, bet kad nuo jų ir atsiskirčiau. Jei taip galima sakyti, atsisveikinčiau su visu pasauliu ir šitaip iš Dievo meilės visiškai atitrukčiau nuo tų malonumų, kuriais galėčiau džiaugtis gyvendamas arčiau savųjų. Tai noriu skirti Viešpačiui, Jo didesnei garbei kaip didelės vertės ir sunkiai pelnytą auką, nevengčiau, jei taip patiktų dieviškajai Didybei net savo kraujo dėl Jo garbės išlieti. Man regis, kad šitaip atsiskyręs ir išsižadėjęs, galėsiu geriau tarnauti dieviškajai Didybei. (...) Ir (Lietuvos jėzuitų — mūsų pastaba) provincija gali vertai tikėtis, kad mano išvykimas pasitarnaus didesnei Dievo garbei, nes atidarius misijų duris, kurios ligi šiol buvo uždarytos, čia pagyvėtų uolumas. Kas norės išvažiuoti, stengsis būti uolus, kad būtų tinkamas gauti leidimą; o tie, kurie norės darbuotis tėvynėje ir sakys, kad čia ne mažiau reikalingi darbininkai kaip Indijoje, bus priversti, kad jų ryžtas neliktų tuščiais žodžiais, nešti darbo naštą panašiai, kaip ją neša Indijos misijonieriai. Be to, reikia manyti, kad daugelis įstos į Draugiją kaip tik su viltimi išvykti į misijas. Štai dėl kokių priežasčių išvykstu į Indiją didesnei Dievo garbei”.5
M.K. Sarbievijus savo vidiniais nusiteikimais buvo visai kitoks. Kaip besibaigiančių renesanso laikų vaikas apsvaigęs nuo pasisekimo — kaip poetas kai buvo vainikuotas laurų vainiku —jis nebesvajojo nei apie darbą tėvynėje, nei apie tolimas misijas. Jį traukė, jį sukausčiusi laikė senosios ir tuometinės krikščioniškosios kultūros centras — Roma. Jį žavėjo krikščionių Horacijaus šlovė. Pergyvendamas dėl artimiausio draugo išvykimo į tolimą Indiją, nė nejausdamas netolimoj ateityje jo paties laukiančių kažkiek panašių išbandymų, rašo atsisveikinimo odę savo išvykstančiam draugui “Ad Andream Rudaminam”
Jau laivas parengtas... ir jūrų audringų
Jau kyla ir pyksta putota banga.. .
Ir tu nebijai viesulų pražūtingų?
Ar tavęs nebaido nė vėjų jėga ?
Drįsti dar pavesti tu savo likimą
Piktiems gaivalams, kur kovoja gamta?
Girdi, kaip ten griaudžia, kaip rengia žuvimą,
Kaip braška dejuodama laivo lenta ?
Bet tu sau ramus, nors ir vandenys pyksta,
Nė kiek nepaisai nė putotų bangų,
Ramus sau keliauji, drąsos tau nestinga
Pirmyn vis skubėti tarp vėjų audrų.
Sudiev, sena Roma ir Tuskulo sienos,
Sudiev, žali Tiberio kranto laukai,
Sudiev, ir Italijos saulėtos dienos.
Sudiev, ir gimtinės žalieji miškai.
Nustebusios vilnys drąsa netikėta
Ramina rūstumo baisius nirtimus,
Ir lyginas jūros mėlynė raukšlėta,
Ir niurna tyliai lyg sapnuotų sapnus.
O ten už tų jūrų, kur dirvos nesėtos,
Mosuoja miškai ir vilioja laukai.
Ateik čion, drąsuoli, mūs šalys ūksmingos,-
Nuvargęs nuo darbo ilsėsi ramiai.
Ir “Jūrų žvaigždė ” nesapnuoto gražumo,
Bangų Karalienė tau tildo audras,
Ir plaukiančiam laivui ji teikia ramumo,
Ir barsto ant kelio žavingas šviesas.
(vertė B. Andriuška S J)
Tik palyginkim šios odes ir anksčiau cituotas A. Rudaminos mintis, nors ir artimi draugai, bet koks dar skirtingas jų vidinis pasaulis. 1624 rugsėjo 5 d. A. Rudamina išvyko į Lisaboną, iš kur laivu aplink Afriką ir per Ramųjį vandenyną - į Indiją, o M.K. Sarbievijus dar metus pasiliko Romoje. 1625 rudenį Jėzaus Draugijos vyresniųjų sprendimu, jis turi grįžti tercijatui ir tolimesniam darbui į Lietuvą. Žymiausio mūsų dienų M.K. Sarbievijaus biografo J. Varšavskio SJ teigimu, krikščionių ir sarmatų Horacijui — M.K. Sarbievijui tai buvo netikėtas smūgis. Atsisveikinimo audiencija pas popiežių Urboną VIII buvo paskutinė poeto viltis. Popiežiaus vieno žodžio būtų užtekę, kad išvykimas iš Romos būtų atšauktas, tuo labiau, kad brevijoriaus himnų perredagavimas dar nebuvo baigtas, o kai kuriuos iš šio darbo vykdytojus, mažesnio nei M.K. Sarbievijus poetinio talento vyrus, skiriamus į kitas pareigas, Urbonas VIII įsakė palikti Romoje. Deja, M.K.
Sarbievijaus popiežius Romoje nesulaikė, tik, nusiėmęs nuo savo kaklo aukso medalioną, įteikė jį M.K. Sarbievijui, kaip buvusios jų draugystės atminimą. “Krikščionių Horacijui” toks popiežiaus poelgis buvo skaudi staigmena. J. Varšavskis SJ spėja, kad pagrindinė priežastis čia buvo ne tik kitų plunksnos draugų pavydas ir intrigos, bet ir paties popiežiaus Urbono VIII ambicijos. Urbonas VIII (iki išrinkimo popiežium Maffeo Barberini) rašė eiles ir skaitė save dideliu poetu. Savo pontifikato metais (1623-1644) beveik kas metai išleisdavo tai lotynų, tai italų kalba savo eilėraščių rinkinius. Bet, deja, M.K. Sarbievijus savo poezija visa galva buvo aukštesnis nei poetas popiežius. Ir niekas meno pasaulio žmonių Urbonui VIII neskyrė krikščionių Horacijaus vardo. M.K. Sarbievijus visa tai jautriai išgyveno. Jo sieloje siautė audra, dėl kurios iš renesansinio stiliaus — žemiškos šlovės ir šaunumo siekusio poeto palengva gimė naujos poreformacinių laikų — baroko epochos gilių vidinių pergyvenimų, iki galo išmąstyto krikščioniško tikėjimo lyrikas. Sis vidinis perversmas M.K. Sarbievijaus sieloje, man rodos, visiškai atitiktų renesansinės ir barokinės pasaulėjautos ir dvasinės kultūros santykį, aprašytą D. Kuolio knygoje “Asmuo, tauta, valstybė”. 6
1625 metų rudenį, sunkių pergyvenimų slegiamas, M.K. Sarbievijus išvyko į Lietuvą.
Nors greitai turėjo prasidėti jo tercijatas Nesvyžiuje — poetas keliavo neskubėdamas, sustodamas tai Vokietijoje, kur buvo spausdinamos jo poezijos knygos, tai savo tėviškėje Sarbievve. Į Nesvyžių pavėlavo trimis mėnesiais. Kelionės metu jo sieloje vykusi vidinė kova, J. Varšavskio nuomone, įamžinta eilėraštyje Krispui Levinijui, kuris esąs paties M.K. Sarbievijaus prototipas. Pilna eilėraščio antraštė skamba - Krispui Levinijui - paklaustas, kodėl keliaudamas dainuoja, atsako:
Kai mano pečių ryšuliai nespaudžia,
Kai grįžtu namo į kraštus gimtuosius
Ir, laimingas tuo, ką turiu, dainuoju
Linskmą dainelę, -
Tu liūdnai tyli; įkvėpimą tavo
Blaško rūpestis, sunkiai slegia auksas
Ir draugai, kurie nusisuks netrukus
Linkę išduoti.
Tas turtingas vien, kas neturi nieko,
Kas turtus savus sutalpina saujoj;
Tas su savim tai, ką turi, neša,
Kur tik beeina.
Ko man gali trūkt, jei netrokštu nieko?
Man patinka vien žavūs Pindo slėniai.
O šventa giria, o laimingas sodžiau
Linksmos Kamenos.
Kur tik beeinu, kur nuklysta kelias,
Su manim ir jūs, Delfų kalvos, einat;
Jūs pavargusį apsupat ir teikiat
Gaivų pavėsį.
Jeigu grandines man uždėtų gotas,
Jei savu vergu padarytų skitas,
Liks dvasia laisva, ir nekels man baimės
Baisūs karaliai.
(vertė E. Ulčinaitė)
Nešdamas savyje vidinę dar iki galo nenurimusią audrą, M.K. Sarbievijus atvykęs į Nesvyžių, pradėjo tercijatą — trečiuosius paskutinius dvasinio išbandymo metus prieš galutinius įžadus Jėzaus Draugijoje. Tercijato vedėjas buvo garsus dvasios vadas Laurynas Bartilijus. Pirmieji tercijato vedėjo atsiliepimai apie M.K. Sarbievijų gana pesimistiški. “Mėnesio rekolekcijas atlieka su kažkokiu vidiniu prieštaravimu, turbūt dėl kai kurių vidinių prisirišimų ir turbūt dėl to nemėgsta vienatvės. Rekolekcijas turėjo nutraukti, ir sunku buvo jį vėliau prikalbinti jas tęsti...
Užsispiria savo nuomonėje, mėgsta garbę, asmenines draugystes, pašalinius užsiėmimus”.
Tačiau po metų vidinė audra nurimo, 1626 metų pabaigoje jau kitas tercijato vedėjas Albertas Šliaskis rašo: “Tėvas Motiejus Sarbievijus uoliai atliko tercijatą, tikintieji labai džiaugėsi jo pamokslais. Pamaldumui atsidėjęs. Klusnume, kantrume, susivaldyme, nuolankume, regulų laikymesi padarė didelę pažangą. Myli vienuolijos sanbrolius, mėgsta vienuolinį neturtą ir paprastumą. Panašiai ir apsimarinimus”. Pagrindinius Romą paliekant prasidėjusios vidinės M.K. Sarbievijus dramos momentus įgudusia istoriko plunksna puikiai atskleidė J. Varšavskis SJ savo knygoje “Dramat Rzyms-ki” Macieja Kazimierza Sarbiewskiego SJ (1622-1625). 7
Sunki ir skausminga “Romos drama” ne tik subrandino M.K. Sarbievijaus krikščionišką asmenybę, bet ir jo poezijai suteikė asmeninių išgyvenimų gelmę.
Vėlesnis Sarbievijus jau nebe tiek pompas-tinių proginių panegirikų autorius, bet poetas, kurio poetinės tradicijos tęsėjais drąsiai galime laikyti ir moderniųjų laikų lietuvių asmeninių išgyvenimų lyrikos kūrėjus. Ar Sarbievijus mums neprimena Maironio, kuris vargu ar būtų mums toks artimas, jei šalia savo patriotinės poezijos nebūtų palikęs ir savo gilių asmeninių išgyvenimų lyrikos:
Ten užaugau, iškentėjau
Aš kančias visas
Ir pamėgau, pamylėjau
Vargdienių dūmas.
Vargu, ar teisinga Motiejaus Miškinio pastaba apie Sarbievijaus ir kitų lotyniškai rašiusių Lietuvos poetų kūrybą:
“Svetimtaučiai rašė lotyniškai ir eilėraščius; gyvendami Lietuvoje, jie negalėjo nepaminėti jos gamtos ar praeities (nežinomos tautybės Husovianus ir mozūras Sarbievijus), bet lietuviams tokia poezija jokios įtakos dar negalėjo daryti”. 8
Mūsų minėtasis T. Varšavskis, aprašęs sunkią M.K. Sarbievijaus vidinę dramą apleidžiant Romą, yra parašęs dar kitą plačią monografiją daug pasakančiu pavadinimu “Mickevičius -Sarbievijaus mokinys”. 9 O nuo Mickevičiaus jau netoli ir iki Maironio bei kitų lietuvių asmeninės psichologinės lyrikos kūrėjų.
Jei apie A. Baranauską Maironis galėjo pasakyti “Be jo gal ir mūsų nebūtų buvę..
Jei apie tą patį dviejų epochų — Baranausko ir Maironio — pereinamumą J. Ambrazevičius yra rašęs: “Ant Baranausko giesmės klojo savo giesmę Maironis, ant prieštaraujančios dvasios dėjosi pažangioji dvasia. Abidvi tiko tam pačiam lietuvių (Lietuvos - m.p.) kultūros rūmui. Kontinualumas tarp vienos ir antros epochos nenutrūko”. 10
Jei Motiejus Gustaitis turėjo teisę apie Baranauską rašyti:
“Pavasaris ateis
Ir vėl žiedus paskleis;
Ir vėl giria atžels:
Tik ąžuolas nekels,
Tačiau iš jo šerdies
Šaltinis prasidės... ”
Tai ir mes panašiai galime kalbėti apie M.K. Sarbievijaus ir moderniosios lietuvių literatūros sąsają, kontinualumą. Ši sąsaja — tai gyvoji Lietuvos žemės Horacijų tradicija. Ir šios tradicijos kelio pradžioje švyti krikščioniškasis Sarmatų Horacijus Motiejus Kazimieras Sarbievijus, kaip pirmoji gairė.
Ir dar viena mintis. Manau, teisinga kai kurių kultūros tyrinėtojų išvada, kad Sarbievijaus epocha — XVII a. pirmoji pusė pasižymi tuo, kad šiuo laikotarpiu “LDK niekada taip nežengė koja į koją su vyraujančia Europos mada (ir kultūra — mūsų pastaba), niekad nei anksčiau, nei vėliau taip aktyviai ir operatyviai nereaguota į naujus dvasinius, kultūrinius ir estetinius pokyčius užsienyje”. 11
Sarbievijaus studijų draugas Andrius Rudamina, apsispręsdamas misijų darbui Indijoje ir Kinijoje, įsijungė į tuometinės Visuotinės Bažnyčios, o kartu ir Krikščioniškosios Europos rūpestį, po didžiųjų XVI amžiaus geografinių atradimų evangelizuoti tolimų kontinentų tautas, kompensuoti pasaulietinių Europos valdovų kolonialinės politikos klaidas. Tik prisiminkime jėzuitų Lotynų Amerikoje kurtas indėnų savivaldos oazes — redukcijas, arba inkultūracijos eksperimentą Indijos ir Kinijos misijose — tų tautų religinę patirtį integruojant į katalikiškąją liturginę praktiką. (Tai aktualu ir mūsų dienų Lietuvai, dar tik pradedančiai įgyvendinti; Vatikano II-ojo susirinkimo nutarimus.) Juk A. Rudamina ne tik išvyko į Rytų misijas, bet ir aktyviai dalyvavo aname inkulturacijos eksperimente taip, kad iki mūsų dienų jis lieka vieninteliu lietuviu, parašiusiu kinams jų kalba tris knygas, kuriose dėstoma iš Europos jo atsineštoji krikščioniškoji doktrina. Ir visa tai taip natūraliai, autentiškai, spontaniškai kyla daugeliškėno A. Rudaminos sieloje, be jokio epigonizmo, manijos, kaip matėme iš aukščiau cituotojo laiško.
Tą patį matome ir M.K. Sarbievijaus atveju. Jo dvasinė evoliucija — iš renesansinio vertybių pasaulio į katalikišką barokinį tokia natūrali, asmeniška, be pozos, be pompastikos, širdim iškentėta. Užteko būti savimi, krikščioniu, užteko apsispręst išlikt jėzuitu.
Juk šių dienų lietuvis trokšte trokšta eiti į Europą... Sarbievijaus iškentėta, jį subrandinusi drama puiki nuoroda, ko reikia “einant į Europą” — būt savimi, neatplyštant nuo savo krikščioniškų šaknų ir nuo savos lietuviškos kultūros tradicijų. Jas nešantis, o ne pametant kelionėje į ten, kur veržiamės...
Išnašos
1 Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio reroliucijos. Vilnius. Mintis. 1968. p. 135-136.
2 Vanagas V. Lietuvių rašytojų sąvadas. Vilnius. Vaga. ]987. p. 22.
3. Liber extraordinarius provincialis dividitur in ąuinąuepartes 75S2-7642.VUBRS.F.13-35. L53.
4.Rabikauskas P. Sarbievijus (Sarbiewski) Motiejus Kazimieras. Lietuvių enciklopedija. Bostonas. 1961. T. 26. p. 491-493.
5. Rabikauskas P. Tėvo Andriaus Rudaminos pašaukimas į misijas. Laiškai lietuviams. 1962. Kovo mėn. p. 84-87, 94-95.
6. Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, Barokas. Vilnius. Mokslo ir enciklopedijų leidykla. 1992.
7. Ks. J. Warszawski TJ. "Dramat Rzymski" Macieja Kazimierza Sarbiewskiego TJ (1622-1625). Studium literacko-biograficzne. Rzym. 1984.
8.Miškinis M. Lietuvių literatūra. Kaunas. Šviesa. 1990. p. 121.
9. Warszawski J. TJ. Mickiewicz uczniem Sar-biewskiego, Rzym 1984.
10. Ambrazavičius J. Lietuvių rašytojai. Kaunas. Šv. Kazimiero draugija. 1938. p. 56
11. Jovaiša L. Baroko epochos pradžia Lietuvoje. LKMA XVI suvažiavimo pranešimų tezės. Kaunas, 1994, p. 219.