Spausdinti

Zita Surintienė

    Jau 44 metai, kai T. B. Andruška ilsisi Pietų Urale. Ne pagal iškilmingas laidotuves ar aukštą granito paminklą sprendžiama apie žmogaus verte, o pagal jo tautai atliktą darbą. Kiekvienas žmogus, ateidamas į gyvenimą, atsineša su savimi ir talentus. Tik vieni sugebame juos surasti savyje ir išugdyti, o kiti galbūt net neieškome. Tėvas Benediktas Andruška visą gyvenimą jų ieškojo, o suradęs ugdė ir panaudojo. Savo muzika, knygomis ir straipsniais vedė mūsų tautą per gyvenimo audras į pažadėtąją žemę, kaip kadaise Mozė — Dievo išrinktąją tautą.

    Norėdama geriau nušviesti T. B. Andruškos — muziko vaidmenį, pacituosiu jo paties žodžius iš laiško, rašyto Šiauliuose prof. J. Žilevičiui 1933 m. vasario 26 d.: “Apie mano paties kompozicijas nėra ko daug kalbėti, aš ne specialistas, tik mėgėjas, perėjęs harmonizacijos ir kompozicijos teoriją”...

    T. B. Andruška harmonijos ir muzikos teoriją studijavo pas savo draugą jėzuitą, svetimtautį kompozitorių profesionalą užsienyje. T. Andruška nebuvo plačiai studijavęs muzikos, bet iš prigimties būdamas muzikai jautrus, parašė lyrinės nuotaikos giesmių, dainų ir operečių. Iš jo sukurtų operečių žinoma “Šviesos beieškant”, ji pradžioje dėl savo linksmos nuotaikos keletą kartų buvo statyta Kauno Dvasinėje Seminarijoje. Kita labai juokinga operetė iš kunigų gyvenimo: “Curator Infirmorum” už seminarijos sienų neišėjo. Kai kurios dainos, pvz., “Ten kur Nemunas banguoja”, yra virtusios liaudies dainomis.

    Dirbdamas Šiauliuose, T. Andruška suorganizavo mažą chorą ir pats kurį laiką jį mokė. Anot paties autoriaus, “...mažai man tepatiko Lietuvoje giedamų giesmių melodijos, kurios daugiausia yra svetimos, ypač lenkiškos, arba sunkia dvasia sukomponuotos. Tad, reikalo spiriamas, ėmiau komponuoti savo mažyčiam chorui pats savo melodijas pagal savo skonio ir choro pajėgumą. Žodžius arba pats rašiau, arba paėmiau dailesnių eilučių iš laikraščių, ir taip atsirado gal apie 60 giesmių pagal mano skonį”...

    1937 m., sutvarkęs 63 giesmes, išleido giesmynėlį 2-3 lyg. balsams “Naujos religinės giesmės”, 116 psl. T. B. Andruška savo giesmėse siekė atsisakyti akivaizdžiai svetimų kitataučių melodijų, tačiau tai padaryti ne visai pasisekė.

    T. Benediktas yra sukūręs ir ne liturgijai, ne pamaldoms skirtų kūrinių: “Varpų Ave Marija”, “Jėzuitų maršas” (pasaulietiška), “Jaunimo himnas” (maršas), daugelis giesmių iš Kauno Dvasinės Seminarijos klierikų choro repertuaro, o “Eucharistijos karžygių giesmė” 1934 m. buvo išspausdinta “Žvaigždėje”.

    “Labiausiai jis vertino muzikos sielą — melodiją. Jis siekė, kad žmonės giedodami jaustųsi besimeldžią, kad giesmė išreikštų maldos nuotaiką. Ir iš tikrųjų jo giesmių melodijos, daugiausia lyriškos, ne dramatiškos, bet pakankamai išreiškiančios ir Kalėdų idiliją, ir Gavėnios tragizmą, ir Velykų triumfą. Daugiausia giesmių yra sukūręs Marijos garbei, išreikšdamas savo švelnią meilę savo dangiškajai Motinai”.

    T. Andruškos giesmes galima pavadinti pseudoliaudiškomis: artimos liaudies dvasiai, maloniai nuteikiančios klausytoją. Kunigas Albinas Budrikis, apžvelgdamas kun. Andruškos giesmes, pasakojo:

    “Man T. Andruškos giesmės atrodo panašios į kaleidoskopą: kaip jas verti, taip jos gražios, gražūs žodžiai, gražios melodijos, gražūs ir atskiri aspektai”... Tai didelis įnašas į skurdoką religinių giesmių lobyną Lietuvoje.

    Be giesmių ir kito muzikinio palikimo, labai svarbūs vertimai bei straipsniai filosofine, religine tematika. Skaitydama T. Broniaus Krištinavičiaus parašytą “Tėvų jėzuitų leidinių” sąrašą, sužinojau, kad B. Andruška parašė ir išvertė apie 34 knygas. Temos ir problematika labai įvairios. Štai knygoje “Žmogaus siela, jos esimas, dvasiškumas ir nemirtybė” psichologiškai svarsto sielos problemas. Joje moksliškai įrodoma, kad žmogus turi dvasinę, nemirtingą sielą. O knygoje “Temperamentų rūšys ir jų pasireiškimai” gvildenamos temperamentų savybės, nurodomos priemonės, kaip ugdyti gerąsias puses, nugludinant blogąsias. 1939 m. išėjo jos antras leidimas (nedidelis, 106 psl.). Tai rodo šios knygos populiarumą.

    T. Benediktas parašė teologines studijas: "Kristus, Jo mesianizmas ir dievybė” bei “Dievo buvimas”. Juose kruopščiai, nuodugniai ir visiems suprantamu būdu įrodo, kad Kristus yra žadėtasis Mesijas ir Dievas, plačiai aprašo Kristaus gyvenimą, prasidedantį prieš įsikūnijimą, besitęsiantį šioje žemėje ir besibaigiantį po įžengimo į dangų. Šiose studijose nagrinėjamos tradicijos ir kristologijos problemos. Savo knygoje “Jėzuitai, kas jie yra ir ko jie nori?” aprašo jėzuitų gyvenimą, jo prasmę, kviečia jaunimą apsispręsti misijų klausimu, trumpai pateikia jėzuitų ordino istoriją. Labai svarbus ir reikšmingas veikalas “Romos popiežius”. Jame skaitytojui populiariai įrodinėjama, kad popiežius yra tikrai apaštališkas Petro įpėdinis ir Kristaus vietininkas. Ras triuškinantį atsakymą į ateistų priekaištus dėl inkvizicijos, dėl popiežių asmeniškų klaidų ir dėl nuodėmių.

    Svarbiausias B. Andruškos istoriškas veikalas yra “Tėvas Andrius Rudamina”. Šioje studijoje pateikiama A. Rudaminos biografija. Autorius knygos pradžioje rašo: “Peržiūrėjus tikruosius dokumentus, pasirodo, kad šaltinių T. Andriaus biografijai tėra maža. Vis tik jais remiantis galima parašyti biografiją, — tik reikia rašytojo su istorišku nusimanymu, kuris sugebėtų iš duotųjų šaltinių ir analogiškų santykių daryti tikslias išvadas. Mes mažai tedrįstame tokias išvadas daryti, ir dažniausiai tenkinamės pateikti tik pačių dokumentų duomenis.

    Autorius kukliai vertina savo darbą. Rašydamas monografiją, jis naudojosi visa iki jo parašyta lietuviška, lenkiška ir lotyniška medžiaga bei visais tuomet žinomais istoriniais šaltiniais, liudijančiais Andriaus Rudaminos gyvenimą, todėl jo biografinė studija (nepaisant kai kurių netikslumų) dar ir šiandien neprarado istorinės vertės.

    Rašydamas veikalus, rinkdamas jiems medžiagą, autorius naudojosi literatūra anglų, prancūzų, vokiečių, lotynų kalbomis. Vaisingą T. B. Andruškos,kaip vertėjo ir rašytojo, darbą sutrukdė 1940 metų įvykiai, vėliau vokiečių, o po to — bolševikų okupacija. T. Andruška plunksnos nepadėjo. Vėliau ne tiek rašytu, kiek gyvuoju žodžiu skleidė Kristaus išmintį rekolekcijose, konferencijose, pamoksluose. Be jo knygų ir vertimų lietuvių tauta skurdžiau atrodytų.

Išvados

    1.    T. Benediktas Andruška buvo pirmasis Lietuvos jėzuitas, kuris XX a. ėmėsi atkurti Jėzuitų ordino veiklą Lietuvoje.

    2.    Jis tam apsisprendė anksčiau, negu subrendo visuomeninės, socialinės sąlygos, t.y., buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė 1918 m. Šis atkūrimo darbas nelengvas. Lengviau būtų buvę atkurti lenkų jėzuitų ordiną Lietuvoje, bet kun. B. Andruška, kaip Lietuvos tautinio atgimimo epochos vaikas, apsisprendė kitaip. Tad gavo lenkų jėzuitų Generolo W. Leduchowskio sutikimą atkurti jėzuitų ordiną Lietuvoje, remiantis vokiečių jėzuitų pagalba. Tai atitiko prieškarinės Lietuvos politinę situaciją ir prieškarines nuotaikas.

    3.    Vokiečiai jėzuitai, padėję atkurti jėzuitų ordiną Lietuvoje, palaikė artimą draugystę su Antanu Smetona, atėjusiu į valdžią po 1926 m. perversmo Lietuvoje. T. Andruška tai laikė pavojingu reiškiniu ir orientavo jėzuitų veiklą katalikiškos demokratinės inteligentijos pusėn.  T. Andruška, Lietuvos vaikas, geriau juto lietuviškos visuomenės nuotaikas, negu svetimtautis T. J. Kipas, išaugęs svetimame krašte.

    4.    T. B. Andruška — visą gyvenimą aktyvus katalikiškosios pasaulėžiūros šalininkas, skelbėjas ir veikėjas, sovietmečiu buvo likviduotas, kaip vienas iš antikomunistinių krikščioniškos inteligentijos lyderių.

    5.    Buvo produktyvus rašytojas, šviesa jo veikalų neprarado aktualumo ir šiandien, iš istorinių studijų išskirtina “T. Andrius Rudamina, SJ”, kurioje autorius atsiskleidžia ir kaip istorikas.