Spausdinti

ALDONA E. PUIŠYTĖ

Meldžiu, nutildyk klegesius minčių.
Taip trokštu Tavo kuždesius girdėti.
Triukšmuos
tik išorės ribas liečiu.
Tyloj man skliautai veriasi žvaigždėti.

    Kaip tyliai juda vaiskūs šviesuliai.
    Ir žiedas skleidžiasi tyloj iš lėto.
    Vanduo skaidriausias srūva iš giliai,
    Iš slėpiningų, iš tyliausių vietų.

Tas žodis, kurs prabyla iš tylos,
Lyg smilkalai pro žemės triukšmą kyla.
Po nemigos
naktimtyli keliuos:
Smilkysiu tyliai Tau maldos kodylą...

    Meldžiu, nuskaidrink širdį ir mintis.
    Ilgiuosi dvasios duonosSakramento
    Jis liūdną sielą vėl šviesa maitins,
    Kai aidi varpas virš laukų: memento...

Kūrėjau, su dulke aš amžiuos pranykčiau,
 Jei Tu nelaikytum virš dulkių manęs.
Kas
mano kūryba, sapnų gal pernykščių
Aidai tik, kurių ateitis neminės?

Netobulos spalvos, netobulosgiesmės.
Ir maldos
netobulosmano auka.
Bet siela, kas tobula, amžiais ilgėsis,

Kas amžiuos nedingsta su dulke lakia.

Tik dulkė, Kūrėjau, bet kibirkštį Tavo
Toj dulkėj mirtingoj per amžius nešuos:
Sapnuos kūdikystės ji man subaltavo
Šviesa spindulinga buities jau ne šios.

Pro sutemas kosminė spindi bažnyčia
Atūžiančią liepsną
vilties Sekmines
Išlieja į sielą... Su dulke pranykčiau,
Jei Tu nelaikytum virš dulkių manęs.

Ir kam aš tas eiles rašau?
Ar bus už lelijas gražiau,
    Kurias Tu, Dieve, apvilkai.
     Mes tik lemenam kaip vaikai.
Nebus gražiau už dagį jos,
Nei už erškėtį... Sudejuos
    Širdis: o varge, kaip menkai
    Žmogus tais žodžiais pasakai.
Už juos tyla daugiau bylos.
Klausausi jos naktų tyliuos
    Kuždėjimuos: gal Tu kalbi?
    Dienų kalbatranki, klaidi.
Nudegink lūpas man skaudžiu
Teisybės raudančiu žodžiu,

    Tegaus tyloj gaili širdis
    Kaip varpo užgauta šerdis.

Pelenų diena

Žiupsnį pelenų imu bertis ant galvos.
Ašarų druska širdin kris nuo atgailos.

     Gyvenu, bei mokaus mirt, ilgesio pilna
    Jau ne tam pasauliui, kur viskas pelenai.

Net ir žodį kai tariuskonį pelenų
Aš ant lūpų pajuntu. Viešpaties planų

    Neatspėsi: kai tyliuos džiaugsmo pažaduos
    Jo ir lauksi, tau lemtis kryžių tepaduos.

Galvą nulenkiutegul byra pelenai
Man į širdį, rauda ji, ilgesio pilna

    Šviesai tai, kuri ištrykš iš gėlos gelmių.
    Pelenai tik.. .Mokaus mirt, čia kol gyvenu.

Kai ateis ta valanda, varpas gailiai gaus,
Gaudesys jo gal atneš žinią iš dangaus?

    Dulkė dulkėn guls, nušvis tamsoje mirties
    Veidas Viešpaties gailusMeilė priartės.