Spausdinti

CHIARA LUBICH

"Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis Viešpats" (Mt 24, 42).

    Jūs turbūt pastebėjote kaip dažnai jūsų gyvenimas slenka nuobodžiai be prasmės. Gal jūs visuomet tik ir laukiate “tos rytdienos”, tikėdamiesi, kad ji ką nors gražaus atneš? O iš tikrųjų toksai “gražusis rytojus” jau yra mums paruoštas, bet tik ne toks, kokio mes laukiame.

    Dievo duodama intuicija skatina mus tikėtis ko nors, kas mus galėtų patenkinti. Užtai, tikėdamiesi kad būsime patenkinti, laukiame kokių nors švenčių minėjimo, atostogų ar kokio specialaus susitikimo; bet kai jau viskas baigėsi, esame nepatenkinti ar tik mažai patenkinti. Tada ir vėl pradedame įprastinę kasdienybę, be apsisprendimo, visuomet tik kažko laukdami.

    O tiesa yra ta, kad tarp daugelio įvykių, kurie sudaro dalį jūsų gyvenimo, yra vienas, kurio niekas neišvengia, neišskiriant ir jūsų — susitikimas veidas į veidą su Viešpačiu, kuris ateis. Tai ir bus tasai “gražusis rytojus”, kurio jūs nesąmoningai ir laukiate — laimė, kuriai ir buvote sutverti ir tik Jis vienintelis tą laimę gali jums duoti.

    Jėzus žino kaip tu ir aš aklai ieškome laimės; ir jis mus įspėja, “todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats”.

    Būk budrus; būk atsargus, būk budintis, nes yra daug dalykų, kurie sukels savo abejones, bet vienas dalykas yra tikras — vieną dieną tu mirsi. Krikščioniui tai reiškia susitikimą su Kristumi.

    Kaip daug kas, taip gal ir tu stengiesi negalvoti apie mirtį. Tu bijai to momento ir norėtum gyventi taip lyg jis niekada neateitų. Tu save drąsini ir norėtum kad tavo žemiškas gyvenimas pasiliktų ir taip galvodamas sau sakai: “Mirtis mane gąsdina; todėl ji man neegzistuoja”. Bet tas momentas tikrai ateis, ir tada Kristus ateis.

    Jėzus čia mini savo paskutiniosios dienos atėjimą. Taip, kaip jis palikęs savo apaštalus, įžengė į dangų, taip pat vieną dieną jis sugrįš.

    Bet tie žodžiai taip pat reiškia Viešpaties atėjimą kiekvieno asmens gyvenimo pabaigoje. Po tos pabaigos, kai asmuo mirs, jo gyvenimas šiame pasaulyje bus pasibaigęs.

    Kadangi tu nežinai, ar Kristus ateis šiandieną, šiąnakt, rytoj ar šiais metais, o gal po ilgesnio laiko, todėl turi būti pasiruošęs. Tu turi būti taip atsargus kaip žmonės, kurie apsisaugo nuo galimo plėšiko užpuolimo, kai jie nežino, kada tai gali atsitikti.

    Jėzus tikrai ateis tada, kai mūsų gyvenimas pasibaigs. Todėl jo atėjimą turime branginti kaip turintį svarbiausią reikšmę. Užtai tam susitikimui turime pasiruošti gyvendami vertingai.

    Mes turime būti budrūs. Mūsų gyvenimas nėra tik eilė taikių įvykių; bet nesiliaujanti kova. Mūsų didžiausi priešai yra įvairių rūšių gundymai — tuštybei, prisirišimui prie pinigo, paleistuvavimui, smurtui.

J    ei būsime budrūs, mūsų neįveiks joks netikėtumas. Tie, kurie myli, visuomet yra budrūs. Budrumas yra meilės charakteristika. Jei ką nors mylime ir jau laukiame jo atėjimo, tada lūkuriuodami apie jį ir galvojame. Pavyzdžiui, žmona, kurios vyro nėra namie, ką nors dirbdama ar ruošdama jam, vis apie jį galvoja. Ji viską darydama turi jį mintyje. Todėl kai jis jau ateina, jos pasveikinime šviečia tasai džiaugsmas, kuris buvo užpildęs jos darbo kiekvieną momentą. O jis irgi taip elgiasi. Taipgi ir motinos mintys, kai prižiūri sergantį vaiką, yra su juo, net tada kai ji ilsisi.

    Asmuo, kuris myli Jėzų, tuo būdu mintyse daro viską su juo, kiekvieną momentą vykdydamas jo valią ir ruošdamasis su juo susitikti tą didingą dieną ir tą momentą, kada jis ateis.

    Vieną dieną tai atsitiko Brazilijoje. Šventosios Marijos vardo vietovėje, pietinėje Brazilijoje, tik ką buvo pasibaigęs dvasinio atsinaujinimo suėjimas. Jame dalyvavo 250 jaunų žmonių, kurių daugelis buvo atvykusių iš Pelotos miesto.

    Pirmasis autobusas išvyko su 45 žmonėmis, kurie keliaudami džiaugsmingai giedojo. Jie buvo pilni meilės Jėzui. Po kiek laiko kai kurios mergaitės pradėjo kartu melstis, prašydamos malonės, kad galėtų būti ištikimos Dievui ligi gyvenimo pabaigos. Po trumpo laiko autobuso stabdžiai nustojo veikti, ir jis jau buvo nesuvaldomas, užtai pasiekęs kelio kreivę, tris kartus apsivertęs, nuriedėjo nuo uolos 150 pėdų žemyn. Šešios mergaitės žuvo. Viena iš likusiųjų gyvų pasakė: “Aš mačiau mirtį, bet nenusigandau, nes ten buvo Dievas”. Kita sakė: “Kai pajutau kad galiu judėti, atsiklaupiau prie mano draugių lavonų. Aš pažvelgiau į žvaigždėtą dangų ir meldžiausi. Dievas ten buvo su mumis”.

    Carmina Regina, viena iš žuvusiųjų mergaičių, savo tėvui sakydavo: “Tėve, mirimas yra kažkas gražaus, nes tu juk eini būti su Jėzumi”.

    Pelotos miesto mergaitės buvo tikrai budinčios, nes jos mylėjo; ir kai Viešpats atėjo, jos nuėjo jo pasitikti džiaugsmingai.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius

■ Spalio 3 d. Garliavoje įvyko Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto dekanato kunigų pasitarimas, kuriame buvo svarstyta tikybos dėstymo padėtis kai kuriose mokyklose, esančiose netoli Kauno ar jo priemiesčiuose. Pasitaiko atvejų, kad mokyklos vadovybė neleidžia pasirinkti tikybos ar etikos, o verčia mokinius lankyti etikos pamokas; kai kur teisinamasi, kad nėra kam tikybos dėstyti.