Spausdinti

Kun. K.J. Ambrasas SJ

    Erodo Didžiojo sūnus tertrachas Antipas atėjo į valdžią labai jaunas, gal tik apie 17 m. Greičiausiai auklėtas Romoje. Jame labiausiai išryškėjo tėvo bruožai — polinkis į prabangą ir noras įsakinėti. Tik jam trūko tėvo energijos ir darbštumo. Pataikavo imperatoriui: pastatytus ir atstatytus miestus pavadindavo valdovo arba jo šeimos narių vardais, sakysime, Augusto žmonos Livijos vardu, miestą prie Genezareto imperatoriaus garbei Tiberiada, Seforis pavadintas Cezarėja, vėliau — Diozecarėja.

    Erodas Antipas ar tik nebuvo imperatoriaus šnipas, siuntinėjęs žinias apie Rytuose dirbančius valdininkus, todėl magistrato darbuotojai nekentė skundiko. Tačiau giliausią duobę šiam tetrarchui iškasė garsioji Erodiada. Antipas kartą buvo nuvykęs Romon ir apsistojo jokių kilmingų laipsnių ir aukštų tarnybų netrokštančio savo brolio Erodo Pilypo namuose. Tasai buvo vedęs savo pusseserę Erodiadą, kuri buvo Erodo Didžiojo sūnaus Aris-tobulo ir asmonitės Miriamos dukra. Jinai nepaprastai troško garbės ir nepakentė kuklaus savo vyro Erodo Pilypo gyvenimo. Nepaisydamas, kad pats jau buvo nebe jaunas — apie penkiasdešimt metų, — ir namuose turi savo teisėtą žmoną, arabų Nabatėjų karaliaus Areto IV dukterį, nutarė Erodiadą paveržti iš savo brolio.

    Pasitaikius progai iškilti ir praturtėti, ko visiškai netroško jos vyras, pasinaudodama, kad jai palankumą rodo anuomet įtakingas imperatoriaus Tiberijaus didžiūnas, irgi nepaisydama ištikimybės savo pirmajam vyrui, Erodiada brenda į dar didesnį nusikaltimą. Mat jau ir taip buvo ištekėjusi už savo dėdės, o čia, kai dar gyvas vyras, būti kito dėdės žmona pagal žydų įstatymus negalėjo. Tačiau liepsningas svečio palankumas ir garbėtroškos jausmas viską nugalėjo. Abudu vedybinės ištikimybės laužytojai susitaria taip: kai tik Pilypas, tikėjęsis tapti karaliumi, iš savo namų išvarys tikrąją žmoną, iš Romos pas jį atbėgs Erodiada. Tačiau Palestinoje sužinojusi, kas dedasi Romoje, ir norėdama išvengti pažeminimo ir gėdos, teisėtoji žmona pasišalino į prašmatnią ano meto Macheronto tvirtovę, o paskui pas tėvą — arabų karalių Aretą IV. Šitaip palankiai susiklosčius aplinkybėms, Erodas Pilypas iš Romos parsiveža Erodiadą, kuri kartu pasiėmė ir savo kelerių metų dukrelę Salomėją.

    Štai kokia buvo vieno iš didžiausių NT šiurpaus įvykio priešistorija. Kokiais keliais ir kokių jausmų skatinama prie jų artėjo ano laiko moteris Erodiada? Nepasitenkinimas kukliu gyvenimu. Kaip stengiamasi praturtėti ir išgarsėti? Nedorybės keliu. Atsisakoma ištikimo vyro, jaukaus ir ramaus šeimos židinio, susidedama su vyro broliu. Kraujomaiša ir kiti nusikaltimai būdingi Erodų dinastijai. Nepaisoma nei tautinių, nei religinių įstatų.

    —Neleisk man, Viešpatie, padaryti jokio nusikaltimo, bet labiausiai, kad manęs neužvaldytų turto, garbės ir valdžios troškulys. Kad manęs į savo pinkles niekad neįveltų piktasis su savo pasiūlymais, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kartais ir visiškai nekalti. Parodyk man tiesų kelią, kuriuo eidamas, išvengsiu Erodia-dos padarytų klaidų, kurios iš lūpų į lūpas jau bemaž du tūkstančiai metų pasakojamos, minimos ir kartojamos.

    — Išmokyk mane, KRISTAU, gyvenimo paprastumo, visad pasitenkinti mažais dalykais, kad niekad netrokščiau, ypač neleistinu būdu turto. — Sustiprink šios dienos pasiryžimą — kuo daugiau kuklumo ir tiesos, parodyk man, Jėzau, nuoširdaus, sąžiningo ir kuklaus gyvenimo grožį.

Kerštas putoja

    Iš ko atsiradusi grožinė literatūra ir netgi daugelis istorinių faktų, įvykių ir datų? Daugiausia kokios nors didelės aistros, ydos, polinkio aprašymas. Balzako, Bairono, Puškino, Gėtės, Dantės, Dostojevskio, daugelio kitų rašytojų, poetų veikėjai, Aleksandro Makedoniečio, Juliaus Cezario, Napoleono, Adolfo Hitlerio ar Josifo Stalino poelgiai, jų didvyriški ar nusikalstantys veiksmai, — tai vis kokios nors stiprios aistros įsikūnijimas, didelio vidinio potraukio ar įgeidžio įgyvendinimas...

    Štai ir dabar Nabatėjų karaliaus Areto pyktis verda, putoja: kaip greičiau ir žiauriau atkeršyti už dukters, kurią taip gėdingai Romoje susiradęs Erodas Antipas sugyventinę Erodiadą paliko, įžeidimą? Antipu buvo nepatenkinti ir vietiniai valdininkai. Jis mat sulaužė tautinius ir religinius žydų tautos įstatymus. Nusigręžė nuo jų papročių ir ilgaamžės tradicijos. Tačiau atvirai ir aiškiai ši tūžmastis negalėjo prasiveržti: murmesys ir nepasitenkinimas virė patyliukais, pakampiais. Mat niekas iš dvariškių neišdrįso tarti tiesos žodžio, niekas atvirai nepasipriešino įžūliam valdovo ir jo sugyventinės elgesiui. Tiktai vienas atsirado. “Pats Erodas buvo įsakęs suimti Joną ir laikė jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados, kurią buvo vedęs. Jonas mat sakė Erodui: ‘Nevalia tau gyventi su brolio žmona’. Taigi Erodiada neapkentė Jono ir troško jį nužudyti...” (Mk 6, 17-18).

    Prieš jėgą ir smurtą stoja beginklis Jonas Krikštytojas. Tiesai ir teisingumui kelią pastoja turtu, prievarta ir iškreipta teise apsiginklavusi nedorybė. Tą nedorybę nori sunaikinti kita nedorybe ir karalius Aretas, tik ir laukęs progos atsikeršyti.

    Įvykiai klostosi greitai. Erodiada negali pakęsti, kad kažkas drįstų atvirai tėkšti žodžius, įžeidžiančius jos valdovišką išdidumą, mestų šešėlį jos garbei. Erodiada pagaliau savo troškimą gali patenkinti: “Proga pasitaikė, kai Erodas, švęsdamas savo gimimo dieną, iškėlė pokylį savo didžiūnams, kariuomenės vadams ir Galilėjos kilmingiesiems. Erodiados duktė, ten įėjusi, šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė mergaitei: ‘Prašyk iš manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu’. Ir jis prisiekė: ‘Ko tik prašytum, aš tau duosiu, kad ir pusę savo karalystės!’ Tuomet ji išėjusi paklausė savo motiną: ‘Ko prašyti?’ O ši tarė: ‘Jono Krikštytojo galvos’” (Mk 6,21-26). Taigi žiaurusis troškimas jau patenkintas: jos dukra šokėja gavo lėkštėje ką tik budelio nukirstą Jono galvą. Kerštingos aistros pažabota, Erodiada, vien pati pačiupinėjusi dar šiltu krauju pasruvusią Macheronto tvirtovės kalinio galvą, pajuto savo nekenčiamam priešui atkeršijusi. Tad mėgavosi savo pergale...

    — Viešpatie, neleisk, kad mane kerštas, pavydas, neapykanta supainiotų savo beprotiškumo tinkle, kad neprarasčiau žmoniškumo. Suteik man jėgų atsispirti šios baisios ydos traukai. Išmokyk mane atleisti, kaip Tu, Kristau, kybodamas ant kryžiaus, nė vieno nepasmerkei, o tik pasakei; jie nežino, ką daro... Ir atleidai.

    Pats galiu nepajėgti, todėl meldžiu angelų, šventųjų ir visų gerųjų dvasių šiandien ir per visą gyvenimą padėti man niekad už nieką nekeršyti; priešingai — kas į mane mestų akmeniu, kad aš į jį visados mesčiau duona, — kad blogį nugalėčiau gerumu...

    Gerąją dangaus Motiną meldžiu: naikink rūstybę mūsų širdyse...