Kun. PETRAS LINKEVIČIUS

    Jėzaus mokiniai su juo praleido ištisus trejus metus. Jie su Kristumi keliavo, su Juo valgė ir klausėsi Jo kalbančio. Jie Jį stebėjo, buvo betarpiški visų Jo stebuklų liudininkai. Tačiau vis tiek jie Kristaus nesuprato. Tik po prisikėlimo jiems akys atsivėrė. Kai jau atrodė, kad su Jėzaus egzekucija, Jo mirtimi ir laidotuvėmis viskas sužlugę ir, kai apaštalai jau nieko nesitikėjo, buvo visiškoje depresijoje, prisikėlęs Jėzus pas juos ateina... su jais kalbasi, su jais valgo. Jis juos guodžia, ramina, stiprina, su nauja paslaptinga būties jėga ir sąmoningos Būtybės pilnatve. Tik su šia naująja Kristaus tikrove mokiniai suprato buvusią Jėzaus būtį ir Jo likimą.

    Lukas 24-me skyriuje aprašo dviejų mokinių kelionę į Emaus visai netrukus po Jėzaus nukryžiavimo. Jiedu kalbasi apie žlugusias viltis... O su jais keliauja tas trečiasis Nepažįstamasis ta pačia kryptimi. Besikalbant ir juos beklausinėjant apie nesenus įvykius Jeruzalėje, Jis užeigoj taria: “O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys patikėti tuo, ką pranašai yra skelbę! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę!?” (Lk 24, 25).

    Ir Kristus jiems atveria akis.

    Šita mokinių kelionė su pesimistinėmis šnekomis mums akivaizdžiai nusako, koks buvo mokinių santykis su Jėzumi, Jam gyvam esant. Juk visas Jo nueitas kelias su paprasčiausia kasdienybe, su kiekvieną momentą sėjamu gėriu, su žmonių niekšybe Jo adresu... tik po prisikėlimo jiems paaiškėja visa dieviškoji Jėzaus išgelbėjimo pradžia ir tęsinys.

    O tačiau ir šito dar nepakako. Nežiūrint, kad viskas, kas su Jėzumi įvyko, buvo iš anksto išpranašauta pranašų, nežiūrint to, kad jie patys buvo gyvi liudininkai viso to, jie vis tiek buvo pasilikę inertiški, baimės pagauti, neryžtingi ir toli gražu — nepasitikį. Reikėjo dar vieno įvykio — reikėjo Dvasios — Dievo Dvasios, Šventosios Dvasios, kad ji nužengtų į kiekvieno širdį, kad apšviestų protus, sustiprintų valią, pripildytų išmintimi ir paverstų juos bebaimiais ir ryžtingais.

    Kai Jėzus vadinamas šviesa, tai reiškia, kad Jis buvo ir pati Tiesa, ir sugebėjimas suprasti. Taigi Jėzus buvo Tasai, kuris padaro, kad būtis įgautų prasmę — Jis — Logos. O ši prasmė gali būti tik dvasios suvokiama.

    O kas gi toji “tamsa”, į kurią reikėjo, kad šviesa įžengtų? Pirmiausia mes pagalvojame, jog tai valdovai, žydų vyresnieji, fariziejai, arba kad ano meto nepastovi, abejinga, atbukusi liaudis.

    Tačiau ar tiktai jie? O Jėzaus mokiniai?! Atrodo, kad jie ta “tamsa”. Jėzus stovi prieš juos, kaip svetimas. Jų žvilgsnis Jo neaprėpia. Ne tik tautos vyresnieji, bet ir mokiniai Jo nesupranta. Ne tik toji liaudis jo nesupranta, liaudis, tie paprastieji žmoneliai, tarp kurių Jis gyveno, kurią dosniai apdovanojo, kai ji alko, kai sirgo, kai kentėjo. Nors pačios evangelijos yra parašytos žmonių, kurie, atrodo, jau turėjo būti Jį supratę, tačiau tuose jų aprašymuose mes vis tiek jaučiame, kad ir jie nesugebėjo Jėzaus suprasti.

    Atsiunčiama Šv. Dvasia, ir viskas pasikeičia. Atsitinka kažkas, ko neįmanoma aprašyti. Tai, kas aprašyta Apaštalų darbuose, tai ne aprašymas, tai liudijimas. Prasidėjo nauja jų būtis. Jie gauna siuntimą. Jie nieko nepadarė savo jėgomis: jiems buvo padovanota malonė. O kas toji malonė — nepasakoma. Nėra žodžių išreikšti tam, kas neturi pavadinimo. Į istoriją įžengė Šv. Dvasia, kuri sugriovė tą tamsos sieną ir mokiniams atvėrė akis.

    Iš Kristaus apaštalų Paulius yra vienintelis, kuris Kristaus asmeniškai nematė. Jis nematė Kristaus, kuris vaikščiojo Palestinos vieškeliais, nematė To Jėzaus, kuris buvo nužudytas ir prisikėlė. Apie Jį Paulius sužinojo tik tokiu keliu, kokiu ir mes sužinome iš kitų pasakojimų. Pauliui Jėzus buvo tapęs veikiančia jėga, kuriančia energija, apšviečiančia Šviesa. Tai nėra kažkas apčiuopiamo, tačiau — tai Kuriantis mylimą kūrinį. Ir šį meilės sukūrimą žmoguje galima palyginti tik su pasaulio sukūrimu. Štai koks milžiniškas yra šis fenomenas — Meilė, tokiame trapiame kūrinyje, kokiu yra žmogus.

    Jau vien gyvenimo prasmės iškėlimas mus nukreipia ieškoti anapus, mus veda į tą “Abso-liutųįį Tu”.

    Tačiau šis Dievas mums lieka vis tiek nepažįstamas. Jis tyli. Ir, kai žmogus atsigręžęs į save tam tikrais momentais įžiūri, jog iš savo gyvenimo yra padaręs meilės parodiją, tai nuostabu, kad šio fakto jis visai nelaiko nuodėme! Jis greičiau tai laiko trūkumu... Trūkumu sau pačiam, trūkumu visuomenei. Tačiau reikia konstatuoti, kad šis kurčias suokalbis mumyse su mūsų tokia netvarka pridengia kažką — labai rimtus defektus.

    Tad kas yra nusikaltimas, kas yra nuodėmė?

    Ar nuodėmė yra, ar jos nėra, mes nuodėmę traktuojame iš atžvilgio į Dievą, t.y. tuo būdu, kaip mums Dievas atsiskleidžia ir kaip galima mus pačius Jam atskleisti. Ir krikščionišku požiūriu nuodėmė yra meilės trūkumas, meilės parodija, kuri iškyla visu baisumu.

    Jėzus, toji begalinė meilė, tampa žmogumi, kad su mumis viskuo pasidalintų, viskuo, ką žmogaus niekšybė gali kitam užkrauti bjauriausio. Dievas tampa žmogumi, kad tuo būdu galėtų konkrečiai ir autentiškai pakelti žmogų iki dieviškumo. Taigi kiekvienam krikščioniui turėtų būti aišku, kad Jėzus privalo jam tapti atsakomosios meilės Subjektu.

    Todėl, tikėjimo akimis žiūrint, nuodėmė visada esti tada, kai Dievui atsigręžus į mus meile, mes, kaip atsakymą į tai, Jo meilę išduodame ir nusikalstame. Nuodėmė yra priešingybė meilės postulatui. Kai žmogus tai suvokia ir kai atsitiesia, kai susitaikinimo sakramentu atitaiso šį meilės santykį su Dievu, ir žmogus jau yra įžangoje į atleidimą.

    Dievas neskaičiuoja, nes myli. O žmogus taip dažnai išduoda meilę Dievui, kiekvieną kartą ją išduoda, kai neįžiūri kitame žmoguje paties Kristaus asmens, o stebi jį kaip svetimą jam, ar net priešišką, kliudantį reikštis jo paties egoizmui.

    Žmogus yra priverstas gyventi nuolatinėje dvasios ir kūno įtampoje, siekdamas nuveikti vitalinių polinkių “priešginą”. Žmogus turi imtis savitvardos arba askezės. Kūno ir dvasios įtampa, tai fakto ir idealo įtampos kančia. Šią įtampą, šią kančią gali nugalėti tik meilė. Jėzų Jo žemiškajame gyvenime visą laiką lydėjo įtampos kančia. Ir šitą kančią Jis praaugo, Jis nugalėjo meile. Tad ir žmogus gali kančią nugalėti. Yra asmenybių, kurios yra ištarusios: “Yra dalykų daug reikšmingesnių už kančią”. Ir mes esame liudininkai šių asmenybių. Jų ir šiandien gausu, tik reikia atmerkti akis ir pasidairyti. Atrasime ir kančios vyrų, ir kančios moterų. Ir reikia pasvarstyti, kas juos įgalina pakelti kančias nepalūžtant, išsaugant savo asmenybės laisvę ir asmens orumą.

    Tikras krikščionis privalo būti pasiruošęs aktyviai priimti kančią, skausmą ir nemalonumus. Kančia kiekvieno žmogaus dalia. Žmogus stengiasi jos nusikratyti, o kartais net kitiems užkrauti. Tokiu būdu žmogus mėgina atsipalaiduoti nuo asmeninės atsakomybės. Reikia, kad žmogus priaugtų kančią sutikti. Ir žmogus yra vertas tiek, kiek jis yra priaugęs kančią sutikti ir kiek jis tą kančią yra praaugęs, tai yra, kiek jis tą kančią pajėgia ištverti jos nepalaužtas. Iš to, kaip žmogus sutinka kančią ir kaip ją pergyvena, atsiskleidžia jo jėga, jėgos šaltinis ir paslaptis.

    Taigi kančia yra vienas iš didžiųjų žmogaus bandymų, jo testų, kurie atskleidžia ir išmatuoja jo didybę. Vokiečių mąstytojas Ernestas Jungeris, parafrazuodamas žinomą posakį: “pasakyk — pasakysiu”, rašo... “pasakyk, kaip tu sutinki kančią, aš tau pasakysiu, kas tu esi!”

    O Kristus į šią žemę atėjo, kad pats savimi paliudytų šias tiesas. Kristus — žydams papiktinimas, pagonims — skandalas. Žydai, metę Jėzui kaltinimą pas Pilotą “Šitas kelia sąmyšį mūsų tautoje”, išreiškė giliausią, tiek Kristaus, tiek Bažnyčios veiklą pasaulyje. Kristus, kviesdamas peržengti žmogų patį save, pakilti virš faktiškumo, pasijusti tik keleiviu šioj tikrovėj, suardė pasaulio ramybę iki pat jos gelmių. Kristus savo mokslu sugriovė visus ano meto žmonių santykius ne tik su moterimi, bet ir su draugais ir priešais. Sugriovė santykius su turtu ir su apsirūpinimu, net ir su Dievu.

    “Jūs girdėjote, kad seniesiems buvo pasakyta, — Aš gi jums sakau” (Lk 23,2). Šia priešingybe yra perpintas visas Jo gyvenimas, sukeltas ne tik žydų tautoje, bet ir visoje žmonijoje. Ir tai nebuvo joks politinis perversmas. Tai buvo perversmas visoje žmogaus būtyje, jo buvime. Kristaus žygis — tai žmogaus perkūrimas iš naujo.

    Štai kodėl žmonijai Kristus yra pavojingas. Jis sukrečia visą jos vienybę, sukeldamas “sūnų prieš tėvą ir dukterį prieš motiną” (Mt 10,35). Pasaulis gali pakęsti plėšikus, žmogžudžius, apgavikus, tačiau Kristaus jis pakęsti negali. Visi šie nusikaltėliai taip pat kelia sąmyšį, drumsčia ramybę, tačiau jie drumsčia tik gyvenimo paviršių. Jie neliečia žmogaus būties gelmių ir nesėja tose gelmėse nerimo. Todėl jie pasigailimi, paleidžiami švenčių metu.

    Tuo tarpu Kristaus sužadinto nerimo žmonija pakęsti negali. Jo kalavijas sužeidžia pačią žmogaus širdį. Jo piršto paliestas žmogus neberanda sau vietos, neranda ramybės nei turte, nei valdžioje, nei pasilinksminimuose. Visi šie dalykai žmogaus nepatenkina. Turėdamas jų daug, jis siekia jų vis daugiau. Šis troškimas virsta aistra, kuri planetą užpildo karais ir teroru. Kristus šitokį buvimą sukliudo, nurodydamas jo netikrumą. Tad Kristus yra tas revoliucionierius, kuris negali būti paliktas Dievu, Jam negali būti jokios amnestijos, nes Jis — būties, buvimo maištininkas. Štai kodėl Kristus sukelia pasaulį prieš save ir kodėl pasaulis kyla pieš Bažnyčią. Pasaulis kiekvieną kryžiuoja, kas tik pamėgina tokį sąmyšį sukelti.

    Istorinis Jėzus — tai toksai, koksai Jis buvo savyje, nepriklausomai nuo to, kaip Jį suvokė Jo mokiniai. Tai žmogus — pilnas nepakartotos kūrybiškojo Dievo santykio jėgos. O “tikėjimo” Kristus — tai toksai, koks Jis apsireiškia mūsų krikščioniškoje saviraiškoje iš atžvilgio į kitus žmones, tai toksai, kokį mums skelbia pirmoji krikščionių bendruomenė, pirmoji Bažnyčia. Tai toksai, koks Jis apsireiškia mūsų maldose, mąstymuose. Šis Kristus savo mokinių išgyvenimuose, Velykų pergyvenime, Sekminių patirtyje yra tapęs Perkeistu, Gelbėtoju, Valdovu, Amžinuoju Tėvo Sūnumi, Tėvo Logos ir Dievu — žmogumi.